Filmo „Ieškant Evos“ prodiuserė G. Malatrasi: „Sunkiausia buvo netapti jos drauge“

Filmo „Ieškant Evos“ („Searching Eva“) prodiuserė Giorgia Malatrasi/ Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-10-20 17:01
Šįmet filmų festivalis „Nepatogus kinas“ paruošė spalvingą ir skatinančią žvelgti plačiau programą. Nekomercinio renginio metu buvo kalbama žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės temomis. Iš viso dokumentinių juostų repertuaro į akis ir širdį krito ne vienas kūrinys. Ypatinga pasirodė ir tinklaraštininkės Evos (pagrindinės filmo „Ieškant Evos“ herojės) istorija. Apie Vokietijoje skambiais tekstais garsėjančią merginą ir apie ją sukurtą filmą pasakoja juostos prodiuserė Giorgia Malatrasi.

Filmas „Ieškant Evos“ – kitoks. Jis atviras, keliantis klausimų, asmeniškas. Pasakojate merginos, internete save išreiškiančios asmenybės, sunkaus gyvenimo peripetijas. Kada su ja pirmą kartą susitikote?

Atradau Evos tinklaraštį prieš šešis metus internete. Tuo metu kaip tik ieškojau medžiagos filmui. Jos rašymo stilius visiškai mane įtraukė – vos tik pradėjusi kažką skaityti, negalėjau atsitraukti nuo ekrano, kol neperskaitydavau visų jos įrašų. Evos tinklaraštis – kitoks, jame perteikiama savita pasaulėžūra, kuri yra itin asmeniška, kažkuo artima. Pamaniau, kad ši mergina puikiai pasakoja apie dabartinio jaunimo kasdienybę ir išgyvenimus. Tuo metu man buvo daugiau nei trisdešimt, o Evai – kiek daugiau nei dvidešimt metų. Supratau, kad iš Evos kuriamo tinklaraščio galima sukurti puikų pagrindinį veikėją filmui apie jaunąją kartą. Evos blogu pasidalijau su kolegomis iš kino industrijos, norėdama įsitikinti, kad aš nesu išprotėjusi ir kad ši medžiaga tikrai verta ekranizacijos. Sulaukiau pritarimo, tad pradėjau organizuoti susitikimą su pačia Eva. Ji mielai sutiko susitikti gyvai – man ir pačiai buvo įdomu, koks žmogus slypi už tokių jautrių tekstų, ar jis tikras, ar ne per daug apsimetinėjantis… Susitikimas nenuvylė, Eva yra visiškai tikras, subrendęs, neapsimetinėjantis žmogus, kuris, atrodo, kad jau nugyveno daug gyvenimų, nors iš tiesų dar nėra sulaukęs nė trisdešimties. Susitikimas su ja mane ir visa komandą tiesiog užbūrė – pasijutome pakylėti ir apgaubti brandaus žinojimo, sklindančio iš tokios jaunos merginos.

 

Filme nagrinėjama tema – gana liberali ir, tokiuose miestuose kaip Berlynas ar Londonas, tikriausiai lengva apie tai kalbėti. Posovietinėse, konservatyvesnėse valstybėse į tokią istoriją gali būti žvelgiama nepatikliai. Kaip kilo mintis filmą praplėsti už Berlyno ribų?

Mes negalvojome, kad juosta galėtų apsiriboti tik vienu miestu ar valstybe. Šis filmas yra skirtas visoms moterims, gyvenančioms bet kuriame pasaulio kampelyje. Ar bet kuriam žmogui, kuriam ši tema yra aktuali – nesvarbu, kur jis būtų. Prieš pradedant filmuoti, mes tiesiog davėme Evai laisvę, kad matytume, kaip ji elgiasi prieš kamerą ir ką sako. Eva buvo itin atvira ir nuoširdžiai pasakojo savo istoriją, nieko nenuslėpdama ir nenutylėdama. Eva, kaip ir rašydama tinklaraštį, taip ir kalbėdama prieš kameras, nebijojo peržengti jokių ribų ir nieko nesigėdijo. Eva (kaip ir aš pati) yra italė, o, kaip žinome, Italija yra gana konservatyvi, katalikiška valstybė, tad man tai buvo dar vienas atsiprties taškas kuriant juostą, kadangi aš puikiai įsivaizduoju, su kokiomis dogmomis Eva buvo priversta susidurti gimtojoje šalyje, kurioje taip mėgstama vertinti ir apkalbinėti kitus žmones.

Filmo „Ieškant Evos“ („Searching Eva“) prodiuserė Giorgia Malatrasi/ Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Filmo „Ieškant Evos“ („Searching Eva“) prodiuserė Giorgia Malatrasi/ Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Jums ir komandai, kuriant filmą, teko susidurti su cenzūra, iškirpti tam tikras scenas?

Prodiuseriai mums leido jaustis laisvai ir perteikti filme rodomą veikėją tikromis, necenzūruotoms spalvomis, tad jeigu filme reikėjo parodyti nuogą kūną, mums tai nebuvo draudžiama. Iš tikro mes nufilmavome daugiau nei 100 valandų, tačiau filmas trunka trumpiau nei 2 valandas, tad „iškarpytų“ scenų tikrai buvo – tačiau jos buvo iškarpytos ne dėl cenzūros, o siekiant apsaugoti tam tikrus žmones ar veikėjus.  Kadangi juostoje netrūksta sekso scenų ar narkotikų manau, tai savaime suprantama. Mes nenorėjome, kad filmas būtų apie narkotikus ar sekso vergus, tad, siekiant išvengti išankstinių nuostatų, daug kadrų iškirpome, kad žiūrovas nesusidarytų klaidingos nuomonės ir nepriskirtų mūsų juostos vienai iš kategorijų. Mūsų filmas yra apie gyvenimą ir visas jo spalvas, ne vien apie priklausomybes.

Kalbant apie jaunąją kartą, kaip manote, kodėl jaunimas yra būtent toks? Iš kur semiasi idėjų, kaip kuria savąjį identitetą?

Kalbant apie Evą, ji neaugo standartinėje itališkoje šeimoje, kur tėtis uždirba pinigus ir žiūri televiziją grįžęs po darbo, o mama gamina vakarienę ir skalbia drabužius. Ji augo kitokioje aplinkoje, kuri privertė Evą anksčiau subręsti. Kalbėti apie visa jaunąją kartą negaliu, nes neturiu tokio artimo kontakto su dabartiniais paaugliais, tad nenorėčiau kalbėti apie tai. Filme yra rodomas jauno žmogaus pasaulis ir kaip jauna mergina stengiasi išsivaduoti iš skirtingų visuomenės primestų jai normų. Ir kaip žmogui pavyksta rasti sąvąją laisvę. Manau, kad dabartiniam jaunimui tai yra itin aktuali tema – juk internete niekas nežino tavo tikrojo amžiaus ar lyties, internete tu gali būti bet kuo. Tačiau realiame pasaulyje mes irgi galime eksperimentuoti ir būti tuo, kuo norime.

Filmo „Ieškant Evos“ („Searching Eva“) prodiuserė Giorgia Malatrasi/ Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Filmo „Ieškant Evos“ („Searching Eva“) prodiuserė Giorgia Malatrasi/ Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tiesa, kad jūs mėgstate istorijas pasakoti iš moterų perspektyvos?

Aš pati esu moteris, tad galiu labiau įsijausti, kuomet pasakoja mergina. Dabartiniais laikais mes girdime (ir aš labai tuo džiaugiuosi), kad reikia labiau kreipti dėmesį į lyčių nelygybę, mokytis labiau suprasti vieni kitus ir padėti. Kadangi visas pasaulis ilgą laiką buvo valdomas vyrų, dabar laikas pasauliui parodyti, kad moterys gali tiek pat, kiek vyrai. Ir dar daugiau. Pastaruoju metu skaitau daug moterims skirtų knygų, kurių autorės – moterys. Tai taip pat padeda formuotis mano požiūriui į kasdienybę.

Teko susidurti su sunkumais filmuojant?

Turbūt sunkiausia buvo netapti Evos drauge, kol filmavome – nes aš kūriau filmą, tuo metu tiesiog negalėjau būti jos drauge, o labai norėjosi, nes mes bendravome beveik penkerius metus iki pradedant filmuoti. Tam, kad filmas pavyktų, tarp filmavimo komandos ir aktorių turi būti išlaikomas tam tikras atstumas, kitaip filmo tiesiog nepavyktų nufilmuoti.

Šiais laikais lengva nustebinti žiūrovus? Ar juosta mėginote šokiruoti?

Šios juostos tikslas buvo ne šokiruoti, o parodyti, kaip viskas vyksta realiame gyvenime. Tiesa, kai filmas buvo pristatinėjamas Berlyne, vienas iš žiūrovų, vyresnio amžiaus žurnalistas, pradėjo pitkintis, kad šis filmas yra nieko vertas ir kad jo kūrimui yra švaistomi Vokietijos piliečių mokami mokesčiai. Mes žinome, kad šis filmas nėra lengvas ir kad jis gali kelti tam tikrų emocijų – akivaizdu, kad filme buvo kažkas, kas smarkiai supykdė tą ponulį. Bet juk filmai ir turi kelti emocijas! Kurdamas filmą, turi suprasti, kad ne visiems žiūrovams filmas patiks. Aš ir nenoriu kurti „lengvų“ filmų, kurie patiktų visiems.

Kiek žmonių dalyvavo filmo kūrime?

Mes buvome keturiese, neskaitant Evos.

Koks buvo filmo biudžetas?

Apie 300 tūkstančių eurų, kas yra tikrai maža suma, norint pastatyti kokybišką filmą. Be to, turėjome daug keliauti ir sugaišome virš metų, kol vyko montavimo darbai.

Kaip pasikeitė pagrindinės herojės Evos gyvenimas po to, kai pasirodė filmas?

Ji neseniai keliavo su manimi į Italiją pristatyti mūsų filmo. Taip pat ji iš Berlyno išsikraustė į Atėnus, nes Berlynas po „Ieškant Evos“ pasirodymo nebeatrodė saugus miestas gyventi. Be to, Eva gavo pasiūlymą vaidinti dar viename filme, ir jį priėmė. Kiek žinau, filmas bus kuriamas vienos vokietės, o jame pasakojama lesbiečių meilės istorija. Manau, kad Eva dabar laiminga.

Apie filmą:

Eva – 25-erių metų klajūnė, influencerė, berlynietė, poetė, sekso darbuotoja, sveikstanti kvaišalų vartotoja, feministė, manekenė, būdama dar 14-os paskelbė, kad privatumas yra pasenęs konceptas: „Paskyriau savo gyvenimą tam, kad parodyčiau pasauliui, jog gali dėtis esąs tas, kas nori.“ Būdama 17-os, Eva paliko savo namus mažame Italijos miestelyje ir iškeliavo ieškoti laisvės. Jos netradicinis gyvenimo būdas, socialiniuose tinkluose viešinami moralines normas kvestionuojantys įrašai bei drąsios ir atviros nuotraukos pritraukia gausybę gerbėjų. Tarytum fragmentuota ir nuolatos perkuriama Evos asmenybė iš tiesų tapo šiuolaikinės skaitmeninės kartos veidrodžiu. Pios Hellenthal svaigus ir dviprasmiškas debiutas – tai intymus ir simptomiškas mūsų gyvenamų laikų portretas.

Naujausi straipsniai