„Ne pirk, o patirk!“ Su tokiu šūkiu tendencijų prognozuotojai teigia, kad vis daugiau žmonių investuoja ne į daiktus, o į patirtis ir įspūdžius. O jūs? Turbūt pastebite ir daugybę šopingo maniakų, ir tų, kurie pinigus seikėja įvairių saviugdos seminarų organizatoriams. Apie tai šnekėjomės su žurnaliste, rašytoja ir jogos praktike, mokytoja Eva Tombak, kuri prieš kokį dešimtmetį irgi priklausė parduotuvių maniakių būreliui.
– Moterys trokšta turėti užtektinai pinigų norimiems daiktams įsigyti, paskui juos perka, kad esą pasijustų laimingesnės, yra ir tokių, kurios nuolat ganosi ir gydosi parduotuvėse. Pažįstamas jausmas?
– Puikiai pažįstamas ir atpažįstamas. Taip taip, buvau šopinimosi maniakė – iš dainos žodžių neišmesi. O juk priklausau kartai, kurią auklėjo, kad pernelyg didelis dėmesys išvaizdai yra nuodėmingai nekultūringas, ir tą suvokimą sugebėjau puoselėti gana ilgai. Tuščios parduotuvės, prekystalių ir piniginių vakuumas, žinoma, erzino, bet ir padėjo likti kultūringai. Įdomus sutapimas, kad pinigų atsirado būtent tada, kai parduotuvių lentynos užsipildė ir persipildė. Net nepastebėjau, kada įsitraukiau į pirkimo žaidimus. Kaltė ir gėdos jausmas dar ilgai nedingo, tačiau laipsniškai tirpo. Perėjau į kitą etapą: ėmiau pirkiniais glaistyti, malšinti neigiamas emocijas.
– Tai ramino?
Pirkimo pasitenkinimas tėra momentinis orgazmas – kai matuojiesi, gėriesi savo atvaizdu veidrodyje ir apsisprendi pirkti, nes „esi to verta“.
– Tai kurstė iliuzijas. Jei turi nerimo, baimės, nepasitenkinimo, o šalia jų ir pinigų, dažniausiai turi ir iliuziją, kad naujas turėjimas tau padės. Pirkimo pasitenkinimas tėra momentinis orgazmas – kai matuojiesi, gėriesi savo atvaizdu veidrodyje ir apsisprendi pirkti, nes „esi to verta“. Tačiau vos nueini iki kasos, išsitrauki piniginę, pamatai sąskaitą ir... palaimos akimirka baigiasi.
Apninka abejonės, atsliūkina kaltės jausmas, kad štai sukėliau tiek džiaugsmo pardavėjoms, su glėbiu drabužių prie kasos nuėjau... Dažnai norėdavosi viską mesti ir nešti kudašių, bet kas taip daro! Juk sudariau tokios puikios pirkėjos įspūdį, kaip dabar imsiu ir nepirksiu? Esą apsigalvojau? Ne, esu atsakinga už prisijaukintą dėmesį.
– Buvai iš tų, kurias lengva įkalbėti, kad „ponia, jums ta suknelė – kaip nulieta“?
– Oi, ne! Aš sau patinku, man stilistų nereikia, kaip ir kitų pritarimo. Jei man nepatikdavo, niekas manęs neįkalbėdavo. Pirkdavau kitų instinktų vedama. Pardavėjų instinktas irgi geras – užuosdamos mano nerimo būseną, jos paslaugiai siūlydavo ir nešdavo vis daugiau ir daugiau...
– Negalėdavai atsisakyti, kaip mano viena pažįstama atsisako eidama iš matavimosi kabinos: „Man patinka šitos kelnės, tikrai. Bet negi jūs tekėtumėte už visų vyrų, kurie jums patinka?“
– Nėra ko eiti į parduotuves žioplinėti, jei nieko neketini pirkti. Prisimenu praėjusių metų knygų mugę, kai pati buvau pardavėjos vietoje: atstovavau leidyklai, sėdėjau prie savo knygos ir stebėjau žmones. Plaukė minios, į knygas daugelis žiūrėjo kaip į pomidorus ar agurkus: jie visai nežinojo, KĄ nori pirkti. Jie TIESIOG NORĖJO pirkti: čia gražus raudonas viršelis, šita žalia lyg kažkur matyta, o šita pilka gal irgi bus nieko.
Dalis pirkėjų ateidavo su sąrašėliu, pageidavimų lapeliu, ką pirkti mamai, ką – kolegei. Tačiau daugelis tai darė spontaniškai, traukdavo pluoštus eurų ir tik klausdavo: „Sakykite, o kaip šita? Ar geriau ana?“ Pasitaikydavo ir vampyrų, kurie ilgai ir nuobodžiai terorizuodavo, smulkiai apie knygą klausinėdavo, sakydavo, kad grįš, bet negrįždavo. Arba grįždavo ir pirkdavo kitą. Turėjau progą savo kailiu patirti, ką jaučia pardavėja, kai klientas rausiasi, knisasi, priekabiauja, valandomis matuojasi ir – neperka. Negalima, nedora vogti žmonių laiką.
– Ar įsigydavai daiktų, kurių tau nė nereikėdavo?
– O kiek mums iš tikrųjų reikia? Laimei, prie daiktų neprisirišu. Kas pusmetį darydavau reviziją ir išdalydavau, ko nenešiodavau. Kartais skubotai, kartais ne tiems... Manau, jei tau gyventi gera, jei gyveni visavertį gyvenimą, tu esi pasmerktas jaustis patenkintas. Tau nėra reikalo sukti galvą dėl maskaradų, švaistyti jiems laiką ir energiją. Juk pasaulyje pilna įdomesnės veiklos. Pernelyg didelis susirūpinimas spintos turiniu yra signalas, kad metas pamąstyti ne tik apie sielą, bet ir apie galvą.
– Daiktų manija vieną dieną baigėsi?
– Na, šiuo metu taip, bet reikia būti budriai – liga gali atsinaujinti. Dabar eidama apsipirkti ilgai tyrinėju savo racionalių ir nepagrįstų norų erdvę. Tarkim, ar man taip labai reikia naujų kelnių arba sijono, jei senas dar tinkamas. Anksčiau impulso pagauta pirkdavau, kad jausčiausi geriau, dabar atpažįstu šį instinktą ir darau jogą arba... einu į kiną. Tačiau aplinkui matau, kad pirkimo bumas, kaip ir daiktų perteklius, nemalšta.
– O aš pastebiu kitą dalyką: dar niekada žmonės tiek pinigų neišleisdavo seminarams, kursams ir paskaitoms spontaniškai, nelabai žinodami, ką ten gaus.
– Manau, kad tai yra kitas šopingo polius.
– Betgi krauni lobius ne į išorę, o į vidų: žinias, patirtį, išgyvenimus, įspūdžius... Gal jautiesi geriau, nei nusipirkęs batus?
– Jeigu jautiesi... Į tuos dalykus žvelgiu labai atsargiai.
– Esi nudegusi?
– Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žmonės ten eina. Ar jie tokie beviltiškai sutrikę? Nieko gyvenime neskaitė, nematė, nepatyrė? Tikisi gauti suvirškintų santraukų, atrajotų receptų? Tokie saviugdos seminarai – lyg greitojo maisto restoranai. Man tai nėra šviesiau, gražiau ir dvasingiau už apsipirkimą. Pirkdami daiktus mes maitiname gamintojus, o eidami į laimės ir sėkmės seminarus dauginame iliuzijas, dar labiau drumsčiame savo sąmonę.
– Tu juk irgi lankei jogos kursus: vienais nusivylei, kitais – ne?
– Joga nėra seminaras, kur tau pačiam nereikia nieko daryti, tik savo svajonę paišyti ir banalias mintis gaudyti. Joga – tai asmeninė kasdienė praktika, kai tu tyliai tyrinėji savo pojūčius ir mintis, stebi savo poelgius, analizuoji, kodėl jie prasilenkia su žodžiais. Jogos šerdis – tai mokymas apie susitelkimą, susivokimą. Visa kita tėra dekoracijos. Rimtas jogos mokytojas tau nieko nežadės, nesakys, kad būtent jo seminarai padės nušvisti. Nekurstys iliuzijų, kad darydamas jogą tapsi laimingas, turtingas, lankys sėkmė. Praktikuok ir rasi reikalingus atsakymus.
Šiandien yra visokiausių keistų ir juokingų seminarų, tarkim, apie kalbos magiją: jei nesakysi „blogų“ žodžių, tokių kaip „žiauru“ ar „baisu“ (net junginiuose „žiauriai smagu“ ar „baisiai gera“), tai esą tau viskas bus gerai. Taip ir norisi šūktelėti: žmonės, nekurkite iliuzijų ir dirbtinų problemų. Mes ir realių turime per akis.
– Nori pasakyti, kad daugiau naudos gauni iš kasdienės praktikos, o ne, pavyzdžiui, iš mėnesio jogos kursų Tailande? Nes yra tokių dvasinių turistų, kurie giriasi, kad meditavo viename pasaulio gale, o badavo kitame...
– Kelionės ar jose gautos žinios tau duoda TIK stimulą. Paskui vis vien kapstytis reikia pačiam. Realiai tie dvasiniai turistai gyvena kaip tranai: jie laksto nuo gėlytės prie gėlytės, iš seminaro į seminarą, iš vienos dvasinės kelionės į kitą, kaupia patirtis kaip nektarą. Bet nieko neatiduoda, medaus negamina. O juk mūsų visų paskirtis – atiduoti, ką sukaupėme. Kol šito nesupranti, labai sunku rasti pasitenkinimą. Vien tik kaupti sau, turtinti ir mylėti save? Manau, tai veda į aklavietę. Dauguma susipainiojome interpretuodami sąvoką „mylėk save“. Meilė sau nėra ego skatinimas – tai atidavimas kitam.
– Kada priėjai prie tokios gražios išvados?
Esame beviltiškai atitolę, nugrimzdę į savo problemas ir troškimus. Taigi, užteks šnekų apie „buvimą čia ir dabar“ – tiesiog būkime, sąmoningai dalyvaukime.
– Kai nepavyko rasti laimės Australijoje ir susirgau jogos priklausomybe. Australija ir joga mane išmokė tenkintis mažais dalykais – kad ir paprasčiausiu akių kontaktu. Dabar mes beveik nebežiūrime vieni kitiems į akis: jas įbedame į telefoną, kompiuterį. Bendraudami tarsi žiūrime, tačiau dažnai matome tik save. Esame beviltiškai atitolę, nugrimzdę į savo problemas ir troškimus. Taigi, užteks šnekų apie „buvimą čia ir dabar“ – tiesiog būkime, sąmoningai dalyvaukime. Nutilkime, kad išgirstume, kas mums sakoma. Atsiduokime besąlygiškai pašnekovui, būkime su juo. Klauskime, ką jam skauda, kaip jam galėtume padėti.
Vyresnėlio sūnaus Tomo nuomone, dėl jogos jis dabar turi kitą mamą. Aišku, tai nereiškia, kad ji nebe tokia keista kaip anksčiau (nes tėvai juk keisti žmonės), bet ją jau galima laikyti adekvačiu žmogumi ir nereikia vyniotis, saugotis, bijoti, kad per jautriai reaguos į vieną ar kitą prisipažinimą... Rašau knygą apie laimę ir gaunu vis daugiau patvirtinimų, kad laimė ir pasitenkinimas gyvenimu ateina tik duodant. Įsivaizduoji, kokia būtų ideali visuomenė, jei visi stengtųsi duoti? Jei vaikai būtų auklėjami taip, kad rūpintis kitais yra ne prievolė, o privilegija? Nereikia žadėti rojaus ar geros karmos – reikia tiesiog priminti, kad laimę atrasi duodamas...
– ...o ne apsivilkęs tą naują vitrinoje matytą drabužį...