Europos čempionu tapęs Andrius Gudžius: „Kai būnu namuose, vyriški darbai – išskirtinai mano teritorija“

Andrius Gudžius / Scanpix ir Alfredo Pliadžio nuotr.
Autorius: Vladas Puteikis
Publikuota: 2018-09-02 09:18
Europos čempionu Berlyne tapęs disko metikas Andrius Gudžius (27) pergalės euforiją išgyvena kur kas trumpiau nei jo gerbėjai ar šeimos nariai. Beveik dvi paras laukdamas apdovanojimų ceremonijos, Vokietijos sostinėje lengvaatletis jau buvo įsijautęs į finalinių Deimantinės lygos, Žemynų taurės varžybų ir kitąmet vyksiančio pasaulio čempionato nuotaikas.

Kokios emocijos lydėjo ruošiantis kovoms Berlyno stadione?

Ganėtinai ramios. Kadangi šis visas sezonas buvo gana sėkmingas ir stabilus, skirtingai nei ankstesniais metais, labiau pasitikėjau savimi ir kontroliavau emocijas, jei jos ir imdavo svyruoti. Viena, dėl ko labiausiai nuogąstavau, laukdamas Europos čempionato, – tai dėl galimų nepalankių oro sąlygų. Nors jos visiems atletams vienodos, tačiau svilinantis per 30 laipsnių karštis gerokai trikdė susikoncentruoti. Su treneriu (Vaclovu Kidyku – aut. past.) ruošėmės čempionatui taip, kad laimėtume medalį, nesvarbu, kokios spalvos. Jaučiausi tokios formos, kad šį planą gana realu įveikti. Niekada gyvenime nemėgau didmiesčių triukšmo, tačiau vienintelis – didelių stadionų daugiatūkstantinės publikos keliamas triukšmas – mane nuteikia teigiamai ir kovingai. Ypač – Berlyno, nes vokiečiai išmano lengvąją atletiką, žino, kas vyksta disko sektoriuje, yra susipažinę su sportininkų pajėgumu, netgi žino jų biografijas (ir ne tik savųjų brolių Roberto ir Christopho Hartingų) – tokie dalykai sukuria pridėtinę varžybų atmosferą. Kadangi „užsitęsė“ medalių apdovanojimo ceremonija ir teko jos laukti beveik dar dvi paras, vieną vakarą mėgavausi stadione vyrų ieties metimo varžybomis – ir likau nustebęs: vokiečiai ne tik palaikė lyderius savo tėvynainius, bet ir galingomis ovacijomis pasitikdavo sektoriuje pasirodantį estą, jų rimtą konkurentą.

Paskutinis bandymas buvo pergalingas ir užtikrino aukso medalį – vadinasi, išsiugdei šaltus nervus, ir jau šį sezoną, regis, nėra tokių faktorių, kurie išmuštų tave iš vėžių?

Yra yra – juk esu žmogus, ne robotas. Tarkime, visas varžybas užtikrintai pirmauji, lieka vienintelis bandymas, jau būni patikėjęs savo pergale, kiek atsipalaidavęs, ir staiga varžovas paskutiniu savo metimu tave „nužudo“ – štai tada patenki į tokią situaciją, kai iš tikrųjų reikia geležinių nervų ir kai beveik beviltiška išsigelbėti. Kita vertus, per savo sportinę karjerą atsakingiausių varžybų metu turėjau tiek nesėkmių, kad jos mane užgrūdino, esu patyręs tiek komplikuočiausių situacijų, kad manęs jau jokios duobės nebestebina; pagaliau nebėra kur trauktis – juk reikia kažkada pradėti laimėti (juokiasi). Mano pirmasis Europos čempionatas Helsinkyje – išvis kažkokia tragedija, paskui – Ciuriche – vėl kažkoks nesusipratimas, Amsterdame kamavo traumos, pasaulio čempionatas Pekine, olimpinės žaidynės Rio de Žaneire – visiškas fiasko... Tai va, matote, nesu jau toks laimės kūdikis. Natūralu, kad po tokių įvykių kyla visokių minčių, susijusių su nevisavertiškumo kompleksais. Laimei, pernai į pasaulio čempionatą Londone atvažiavau jau kiek atsitiesęs – ten laimėtas auksas įkvėpė ir motyvavo ruošiantis šiųmečiam Berlynui. Šiandien praeities nesėkmes, įskaitant atidėtus lėktuvų skrydžius ir nepatogias viešbučių lovas (nors buitinis diskomfortas kaime užaugusio žmogaus pernelyg neveikia), vertinu kaip „kas mūsų nenužudo, tas užgrūdina“. Dabar vienintelis tikslas – pasimokyti iš tų negatyvių patirčių, jas paversti pozityviomis, padedančiomis siekti rezultatų.

Andrius Gudžius / Scanpix ir Alfredo Pliadžio nuotr.
Andrius Gudžius / Scanpix ir Alfredo Pliadžio nuotr.

Kai atletus ištisus metus lydi serija nusivylimų, dažniausiai keičiami treneriai: judu su Vaclovu Kidyku – tarsi nuo gimimo.

Sportininko ir trenerio santykius lemia ne tai, kaip pavyko pasirodyti vienose ar kitose varžybose, bet kasdienybė, paprasta, proziška, kartais tamsesnė, kartais šviesesnė. Jei treniruočių atmosfera grindžiama vienas kito bekompromisiu pasitikėjimu, vadinasi, niekada nebus net minties, kad reikia dirbti su kitu treneriu. Jei per treniruotes pavyksta pasiekti aukštų rezultatų, o varžybose „lūžti“, niekas tegu nedrįsta teigti, kad čia „kaltas treneris“. O kad nutinka mikrokonfliktų, vadinu tai gyvenimu. Abu esam ūmaus karštoko būdo, tad pabambėjimas, apsižodžiavimas kartais neišvengiami – kaip koks nestiprus žaibas – trinkteli ir tiek, tačiau praeina minutė kita, pasakom soriukas, pasijuokiam supratę situacijos kvailumą ir, pamiršę, kas įvyko, dirbam toliau. Emocijas stengiamės labiau kontroliuoti likus porai savaičių iki rimtų varžybų, nes tai trukdo susikoncentruoti galbūt svarbiausiam metų startui. Jei ir vienas, ir kitas užantyje nešiotumės pykčio ar nuoskaudų, tada jau būtų pragaras, tiksliau – tada nieko išvis nebūtų.

Andrius Gudžius / Scanpix ir Alfredo Pliadžio nuotr.
Andrius Gudžius / Scanpix ir Alfredo Pliadžio nuotr.

Kaip atlaikyti milžinišką atsakomybę, nes „tauta laukia, tikisi...“?

Jei esu fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs, patenkintas treniruočių rezultatais, tada sugebu atsiriboti nuo įvairiausių plepalų. Patikėkit: išėjęs į sektorių negalvoju, ką apie mane šnekės, kokių komentarų pasipils portaluose, jei varžybos nenusiseks. Juk ne dėl to paėmei į rankas diską ir koncentruojiesi mesti. Kai esu sektoriuje, stengiuosi įsiklausyti į savo kūną, stebėti aplinką ir mintimis dėlioti taktinius manevrus, atsižvelgdamas į varžovų galimybes ir rezultatus. Nes jei dėmesį koncentruosi į bereikšmius dalykus – kas ką apie tave galvoja, ar gražiai atrodai, ar neišsipešiojęs, – tada metas labai rimtai susimąstyti, kur tavo vieta: stadione ar ant mados podiumo (juokiasi). Net pergalėmis ilgai džiaugtis nepatinka, nes tai – jau praeitis, istorija. Matyt, dar esu per jaunas, kad galėčiau gyventi tuo, ką padariau ir ką pasiekiau. Laimėjai varžybas, apsukai stadionu ratą su trispalve virš galvos, atidavei pagarbą sirgaliams, gavai apdovanojimą, sugiedojai „Tautišką giesmę“, uždėjai varnelę sporto federacijai – štai ir visas pergalės darbas. Rytoj viskas iš naujo. Kita vertus, praeis mėnuo kitas, ir tavo pirmąją vietą visi pamirš, o pabandyk varžybose likti ketvirtas – tokio rezultato niekas net neįsidėmės, dar papriekaištaus socialiniuose tinkluose – ko ten išvis važiavai, neva dar vienas sporto turistas. Bet nieko – neverkšlenu: juk ir tokie dalykai užgrūdina.

Vokiečių televizijos operatoriai ne sykį rodė ne tik iš stadiono tribūnų varžybas sekantį trenerį, bet ir tavo šeimyną: žmoną Dovilę su jaunėle dukra Viktorija ir vyresnėliu sūnumi Andriumi.

Vieni atletai artimiausių žmonių buvimą varžybose priima kaip palaikymą, kitiems sportininkams atrodo, kad namiškių įsmeigtos akys trukdo susikaupti. Aš – prie pirmųjų: man malonu, kai žinau, kad už keliolikos ar keliasdešimt metrų esu palaikomas šeimos. Tiesą sakant, tai būna tos retos akimirkos, kai apie namiškius nei galvoji, nei jų matai – tiesiog jauti, kad kažkur tribūnose yra. Sportininko gyvenimas padarė juos, tris mano varžybų palydovus, tokius savarankiškus (nors Andriui rudenį sueis tik septyneri, o Viktorijai dabar – dar tik ketveri), kad niekada nereikia kaip nors ypatingai rūpintis – ne tik varžybų dieną, kai ir taip būnu nuo visko atsijungęs, bet ir kasdienybėje. Dažniau būna atvirkščiai – šeima manimi kaip vaiku pasirūpina (juokiasi). Pavyzdžiui, kai treniruojuosi Kaune, šeimynykščiai – nereti ir mano treniruočių svečiai: būna, kad jų apsilankymas padeda gerokai pagerinti dienos ar savaitės rezultatą. Vienintelis laikas, kai nesame kartu ir vieni kitų labai pasiilgstame, – tai treniruočių stovyklos. Bet ir tada esu įpratintas nesukti galvos, kas dedasi namuose: nei telefonu, nei skaipu nesu „užkraunamas“ buitiniais rūpesčiais. 90 procentų namų organizacinės naštos tenka Dovilei. Kai būnu namuose, vyriški darbai – išskirtinai mano teritorija, bet kai tenka išvykti, žinau, kas, reikalui prispyrus, tais darbais galėtų pasirūpinti. Tačiau man netenka sukti galvos, kaip prisiderinti prie dienos grafiko, kad vaikus iš mokyklos ar darželio paimčiau. Žodžiu, turiu visišką komfortą siekti sportinių rezultatų. Šiandien esu labiau geras sportininkas nei geras vyras ar tėvas. Žinau, tas laikas greitai praeis, ir tada su kaupu grąžinsiu dėmesio skolą. Labiausiai Dovilei esu dėkingas už tai, kad nuoširdžiai supranta, jog sportininko laikas labai trumpas ir tai, ką gali paimti čia ir dabar, turi ir paimti.

Ko labiausiai pasiilgsti, grįžęs į savo namus, esančius netoli Kauno?

Pasiilgstu tik žmonių, o prie daiktų ar prie maisto niekada neprisirišu. Gal ir skanu būtų tris dienas iš eilės valgyti panakotą, bet ar ji – mano organizmo kuras? Valgau tam, kad gyvenčiau, o ne gyvenu tam, kad valgyčiau. Galima ir aktualiai perfrazuoti: valgau tam, kad sportuočiau, o ne sportuoju tam, kad valgyčiau (juokiasi). Pasiilgstu gamtos ir žvejybos. Užaugęs Padauguvos kaime šalia Vilkijos miestelio, taip ir nepamėgau didmiesčių – jie man greit atsibosta, juose nėra ką veikti, o ilgas betikslis slampinėjimas neretai net vargina. Koks esu laimingas, kad namą pasistačiau ne mieste ir ne priemiestyje, o kaime, kuriame vos trys šimtai gyventojų. 

Naujausi straipsniai