Nors vaizdai už lango primena vėl sugrįžusią žiemą, o pavasaris matomas nebent kalendoriuje ant sienos, liko visai nedaug iki tikro gamtos atbudimo ženklo – Šv. Velykų. „Nėra geresnio, aiškesnio ir vaizdingesnio laiko kūno ir sielos prisikėlimui išreikšti nei už pavasarinės atbundančios gamtos virsmą”, – sako etnologas Jonas Vaiškūnas.
Specialistas pataria, kokias tradicijas verta prisiminti ir kaip lietuviai turėtų ruoštis šiai šventei.
Šventinis laikotarpis – svarbu skirti laiko sau ir namams
Prieš pradedant Šv. Velykų pasiruošimo darbus, pirmiausia derėtų atsiminti švento laiko sampratą. „Šventas laikas yra metas, skiriamas išsilaisvinimui nuo darbų – seni darbai užbaigti, o nauji dar nepradėti. Būtent šventės laike siekiama įgauti galių tam, kad galėtumėme atlikti naujus svarbius darbus”, – aiškina etnologas J.Vaiškūnas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ką dar, be margučių, padėti ant velykinio stalo?
Didžiajai pavasario šventei būdingas vienas iš seniausių papročių, išlikęs ir iki šių dienų, – namų atnaujinimas. „Prieš Velykas buvo atliekamas apeiginis namų apvalymas: valomi ir vėdinami namai, krečiami kaminai, prausiamasi pirtyje, naikinami įvairūs kenkėjai.
Iš šventovės atsineštu šventiniu vandeniu buvo šlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas”, – tradicijas primena J.Vaiškūnas.
Svarbu, kad prieš Šv. Velykas būtų ne tik namai sutvarkyti, bet ir grąžintos skolos, susitaikyta su draugais bei artimaisiais.
Pasiruošimas Šv. Velykų sutiktuvėms
Kiaušinių dažymo menas, pasak etnologo, išraiškingiausias gyvybės prisikėlimo ir dieviškų gyvybinių galių sklaidos daiktinis įsikūnijimas, kuris per šventę įgauna religinių apeigų vaidmenį.
Nors prekybos centrai siūlo įvairiausius būdus, kaip paruošti gražius velykinius kiaušinius, tradiciją margučius puošti svogūno laiškais ar augalo šakelėmis galite naudotis ir dabar – tai paprasta, gražu, o vėliau tokį kiaušinį galite drąsiai suvalgyti.
Žinoma, apeiginis valgymas – neatsiejama bet kurios šventės rutina, kuria džiaugiasi visi namiškiai. „Ant staltiese užtiesto stalo dedami iš vakaro paruošti valgiai: kiaušinių lėkštė, šaltiena, duona, druska, sviestas, sūris, tarkuoti krienai, keptas kumpis, karka arba kiaulės galva”, – galimą patiekalų įvairovė vardija J.Vaiškūnas.
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 originalūs būdai nudažyti velykinius kiaušinius. Pravers net skutimosi putos!
Pirmiausia visi turėtų susidaužti kiaušiniais, o stipriausią ir nesudužusį reikia palikti tradiciniam velykiniam žaidimui – margučių ridenimui. „Buvo tikima, kad tas, kuris daugiausia kiaušinių laimės, tais metais bus laimingiausias”, – žaidimo prasmę aiškina etnologas.
Ne tik prieš Velykas, bet ir prieš kitas svarbias metines šventes buvo paprotys atskirai pagerbti protėvių vėles. Prieš Velykas tam skiriamas laikas buvo vadinamas Vėlių Velykomis.
Pasak J.Vaiškūno, pagal lietuviškus papročius per šventes svarbu atsiminti ne tik esamus šeimos narius, bet ir tuos, kurių gyvųjų tarpe jau nėra: „Ne tik prieš Velykas, bet ir prieš kitas svarbias metines šventes buvo paprotys atskirai pagerbti protėvių vėles. Prieš Velykas tam skiriamas laikas buvo vadinamas Vėlių Velykomis.“
Todėl ir dabar svarbu prieš sėdant prie stalo padėti atskirą lėkštutę tiems, kurių jau nėra.
Kaip ir kodėl pasikeitė pasiruošimas šventėms?
Keičiasi laikai, su jais ir žmonių pasaulėžiūra, tačiau dauguma lietuvių mini pagrindines, Lietuvai būdingas šventes. Visgi, pasak J.Vaiškūno, dauguma švenčių praranda savo religinį turinį ir virsta estetiniais renginiais: „Mokslo žiniomis grindžiamoje šiuolaikinėje pasaulėžiūroje sparčiai nyksta iš praeities paveldėti mitai ir senieji papročiai, mažėja jų paveikumas mūsų sąmonei ir sielai. Išlikusios tradicijos elementai tampa žaidybiniais estetiniais renginiais netekdami savo esminio giluminio religinio pagrindo.”
Etnologas kaip vieną iš galimų priežasčių išskiria ir ankstyvą krikščionybės įdiegimą, kuris panaikino esminį Šv. Velykų supratimą – šventė ir pasiruošimo darbai yra susijęs su gamta, o ne tik su Dievu.
„Nykstančias tradicijas galime išsaugoti tik vėl bandydami pajusti jų paveikumą mūsų sielai. Priešingu atveju jos išnyks ir beliks tik liudijimai apie jas muziejaus saugyklose, etnografinių archyvų fonduose ar tyrėjų raštuose“, – primena etnologas.