Etnologė N. Marcinkevičienė: „Dažytas kiaušinis – ypatingas, įgauna daugiau galių“

Nijolė Marcinkevičienė / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Dalia Daškevičiūtė
Publikuota: 2018-03-31 20:10
Per keliasdešimt metų mūsų papročiai, gyvenimo būdas smarkiai pasikeitė. Vienos tradicijos išliko, kitos nugrimzdo užmarštin. Apie Velykų prasmę, namų dekoravimo būdus ir tai, kas buvo ir liko svarbu, kalbamės su Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadove, vyr. specialiste Nijole Marcinkevičiene.

Susidaro įspūdis, kad, kalbant apie margučių dažymą, stalo puošybą, mes vėl lyg ir gręžiamės to paprastumo link? Kaip žmonės anksčiau puošdavo namus?

Velykų stalas buvo labai gražus. Yra toks vaizdingas pasakymas: Velykų rytą lelija pražydo. Tarsi imponuoja, kad viskas turi būti gražu. Ypatinga švara (ne veltui susitvarkymui paskirtas Švarusis ketvirtadienis) ir ypatinga artimiausia aplinka – ten, kur sėsime iškilmingų pusryčių. Nei viena kita šventė neturi tiek prasmingų puošmenų. Karpiniai, popierinės gėlės, šiaudiniai sodai – kuo tik nepuošdavo lietuviai namų.

Dzūkijai ir Vilniaus kraštui buvo būdinga daug žalumos. Namai buvo puošiami netgi tokiais augalais, kurie siejami su anapusiniu pasauliu – kadagiu, eglišakiais. Papuoštos šakos kabinamos viršūne žemyn ant sijų ar lempų. Prie langų, atsuktų į gatvę, būdavo užkišamos verbos. Tai tarsi laukimo – Velykų, svečių – ženklas. Per Velykas šiuose kraštuose atrodydavo kaip miške.

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Paukščio įvaizdis visai Lietuvai buvo būdingas, ypač – šiaudinių karvelių. Pakabinti ant arklio ašutų, jie linguodavo nuo menkiausi vėjelio ar stipresnio kvėptelėjimo. Tarsi laukdavo Velykio ar Velykės, o gal – dvasių atėjimo.

Tuose kraštuose, kur puošdavo žalumynais aplinką, pats stalas nebūdavo toks žalias. Užtat Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje ypatingai puošdavo stalą – rūtom, mėtom, bruknienojais, pataisais. Didžiausi dubenys būdavo pilni avižų, kviečių želmenų. Net kumpis, pyragai ar iškepta žąsis – viskas buvo patiekiama tuose žalumynuose. Visa ši žaluma – pavasario ženklas. Žalia spalva mūsų tautosakoje ir liaudies kūryboje yra gyvybės, magiška spalva. Kad mes gyvuotume, kad mūsų šeima būtų sveika, kad augalai greičiau sužaliuotų. Toje žalumoje, išskirtinio grožio inde, būdavo padedami ir margučiai. Ypatingai svarbu būdavo, kad būtų ir raudonai dažytų kiaušinių.

Visur būdavo ir avinėlis ant stalo (pyraginis ar molinis) – aukojimo simbolis. Kadangi Jėzus Kristus buvo paaukotas, tas avinėlis dažnai – su raudona vėliavėle įkišta, kadangi ir auka, ir pergalė čia pat.

Dar svarbu, kad visi patiekalai ant stalo būdavo dedami cieli – kumpis, paršiukas, pyragas – visko daug ir viskas nepjaustyta. Taip užkoduojama, kad visi metai būtų geri, o stalas – pilnas. Septynias savaites atpasninkavę, žmonės norėdavo sočiai, gausiai pavalgyti. Todėl stalo tris dienas nenukraudavo – kad ir patiems, ir užsukusiems svečiams ko pavalgyti visada būtų.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Mūsų gyvenimo būdas yra smarkiai pasikeitęs, laikai pasikeitę, kokios dabar yra mūsų Velykos? Kas iš viso šito yra išlikę?

Nesvarbu, ar tiki žmogus, ar ne, bet vis tiek per Velykas viskas kitaip, ne kaip eilinį sekmadienį.

Tikrai labai nedaug yra išlikę, bet, kaip jūs pastebėjote, šiek tiek lyg ir atsigręžiama į papročius. Vilniuje daug kas neša pašventinti maistą: pyragus mielinius, kiaušinius. Juos mėgsta dažyti tradiciniais būdais – svogūnų lukštais. Vis daugiau žmonių atneša, vadinasi, jiems svarbu bent kažkiek sugrįžti prie tų sakralių dalykų. Nesvarbu, ar tiki žmogus, ar ne, bet vis tiek per Velykas viskas kitaip, ne kaip eilinį sekmadienį.

Tiek visko buvo, o dabar nebent kaimuose tradicijų liko, pvz., Dzūkijos kraštuose vaikai kiaušiniaut dar eina, užtat stengiamasi margučius gražiau ir daugiau nudažyt. Taip pat folkloro ansambliai pasiroganizuoja, nueina vieni kitų vakare pasveikint, giesmių pagiedoti, pasirenga pyrago, kiaušinių, kažko ir stipresnio (šypsosi). Bet šiaip dabar tai daugiau šeimos šventė, tracidijos keičiasi ir prie tų senųjų turbūt nesugebėsime grįžti.

O ką galėtume pritaikyti iš senųjų tradicijų, kad labiau suvoktume Velykų prasmę? Esate sakiusi, kad anksčiau kiekvienas daiktas, padėtas ant velykinio stalo, turėdavo gilesnę reikšmę.

Taip, bet ar dabar priversime žmogų tikėti? Anksčiau būtinai reikėjo atsigavėt tuo kiaušiniu. Dabar žinau iš savo anūkų – sunkiai net vieną kiaušinį suvalgo (šypsosi). Buvo tradicija pirmą kiaušinį pasidalyti ir suvalgyti visiems, kad visi šeimos nariai sulauktų kitų Velykų. Ir kiekvienas, valgydamas kiaušinį, turėdavo savo intenciją. Kas ištekėt norėjo, kas susilaukti vaikų, o kas – kad arkliai riebūs būtų.

Vaikai anksčiau su kiaušiniais žaisdavo, tai paįvairindavo sėdėjimą prie stalo. Kaziuko mugėje mačiau pardavinėjo medinius lovelius margučiams ridenti – sakė, perka žmonės. Tai gal sugrįžtame prie žaidybinių elementų?

Galima susigrąžinti gražų akcentą Velykų eglutę – ji simbolizuoja gyvybės medį. Ji suteikia kitokią nuotaiką, diena ir valgymas prasmingesni pasidaro. Taip pat mačiau mugėje jas pardavinėjant, ko prieš keletą metų dar nebuvo.

Vienas kitas akcentas ir išplėšia šventiškumo iš tos kasdienybės.

Shutterstock nuotr.
Shutterstock nuotr.

Velykos simbolizuoja tikrąjį stebuklą – Jėzaus Kristaus atgimimą. O ką simbolizuoja Velykų margutis?

Jis irgi simbolizuoja stebuklą. Mes dabar truputėlį nuvertiname kiaušinį, bet mitologijoje kiaušinis yra gyvybės pagrindas, pirmapradis gemalas, iš kurio susikūrė pasaulis. Stebuklas ir tai, kad iš negyvo daikto pasidaro gyvas, kaip tas javas – įmetame į dirvą grūdą ir jis pavasarį pakyla. Galų gale, kiaušinis yra pilnas – pilnesnio indo už kiaušinį nerasime. Jį valgydami trokštame, kad mūsų namai būtų visko pilni – ir sveikatos, ir santarvės, ir materialių dalykų; kad gyvenimas būtų pilnatviškas. O dar jei dažytas kiaušinis, jau jis kitoks, ypatingas, ir dar įgauna daugiau galių.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai