Čia paukščiai taip energingai čiulba, kad beveik užgožia pokalbio įrašą. „Pas mus ateina ir lapės, ir stirnos“, – džiaugiasi plastinės chirurgijos specialistas Rokas Bagdonas (45) su žmona dermatologe Agne Bagdone (37) – estetinės chirurgijos klinikos „Clinicus“ įkūrėjai. Šie metai porai įtempti – intensyviai dirbantys medikai baigė statybas ir įsikėlė į naujus namus už Klaipėdos.
Tėvų įtampos, regis, nejaučia keturios dūkstančios atžalos: dešimties metų Paulina, aštuonerių Jonas, penkerių Mykolas ir trejų Barbora. Keturis vaikus pagimdžiusi Agnė atrodo lyg mergaičiukė. Ne, tai ne vyro – plastinės chirurgijos specialisto – nuopelnas.
„Manęs daug kas klausia, kodėl būdama grožio chirurgo žmona nieko nepasidariau. Kas negerai – dėl implantų, man pačiai ar vyrui? – kvatoja Agnė. – Nesu nusiteikusi prieš grožio chirurgiją – jei neturi krūtų, reikia jas susidėti, jei lūpos kaip siūlai, kodėl nepasigražinus. Bet! Tik subtiliai, tik taip, kad atrodytų, jog gerai pailsėjai.“
Du medikai greičiausiai susidraugavo ligoninėje?
Rokas: Kai vedžiau, buvau senas bernas – trisdešimt penkerių, nes daug dirbau (juokiasi). Klaipėdos ligoninėje Agnė atliko praktiką – ten ir susitikome. Sąlyčio taškų buvo daug – mudviejų tėvai medikai. Mano mama grafikė, senelis Vladas Žuklys – skulptorius, štai ši linija, ko gero, turėjo įtakos tam, kad pasirinkau sritį arčiau grožio. Nors pačią baisiausią, nešvariausią chirurgijos pusę pamačiau dar mokydamasis mokykloje. Tėtis, krūtinės chirurgas, dar dešimtoje klasėje mane nusivedė į operacinę. Įsidarbinau sanitaru – labai sveika pamatyti visus chirurgijos etapus. Dabar, turėdamas savo kliniką, net žinau, kaip ji turi būti išvalyta.
Rokai, kaip atsidūrėte Klaipėdoje? Juk esate kilęs iš Kauno, Agnė – iš Plungės.
Rezidentūros metu Kauno klinikose man buvo pasiūlyta respublikinėje Klaipėdos ligoninėje sukurti plastinės chirurgijos skyrių – tokio nebuvo. Kol svarsčiau, apgyniau disertaciją ir... pabėgau į Klaipėdą. Tiksliau, mane nupirko. Ne paslaptis: rezidentai, jauni daktarai visą vasarą dirba be savaitgalių, budi per Naujuosius metus, atlygis mažas. O pajūris man nebuvo svetimas – tėvai Pervalkoje turėjo namus, ten leisdavau atostogas. Iki šiol Kuršių nerija mums gražiausias pasaulio kampelis.
Ką jums reiškia namai?
Rokas: Namai – tai šeima, tvirtovė, kur norisi grįžti. Nesvarbu, kad ir kaip smagiai kokioje nors šventėje su Agne būtume, visada stengiamės grįžti namo – atsibusti savo lovoje geriausias jausmas. Nors mūsų vestuvėse buvo šimtas dvidešimt svečių, dabar didelių kompanijų nemėgstame, mūsų kompanija – vaikai. Ir keliaujame vieni – juk mūsų ir taip daug.
Agnė: Man namai lygu vaikai. Kartą mamai Plungėje trumpam palikau vaikus, grįžau namo ir pasijutau kaip nesava – pradėjo taip jų trūkti, kad, regis, sėsiu į mašiną ir lėksiu pas juos.
Juk turėjote puikų namą, kam dar įsisukote į statybų rūpesčius?
Rokas: Nebetilpome – pradėjo trūkti vietos. Be to, ankstesnis namas stovėjo lauko viduryje, jaukumo nesuteikė ir tamsiais žiemos vakarais ūžaujantys pajūrio vėjai. Dabar, nors taip pat gyvename gamtos apsuptyje, aplinka kur kas jaukesnė.
Agne, keturi vaikai – jau iššūkis.
Visus pagimdžiau atlikdama rezidentūrą, tad mano mokslai išsitęsė. Trečias buvo netyčiukas, ketvirtam nusiteikėme „dabar arba niekada“. Norėjome, kad tarp vaikų nebūtų didelis metų skirtumas, kad megztųsi tvirtas ryšys, kad draugautų. Nors pati turiu tik brolį, Rokas – seserį. Mūsų užmojis turėti daug vaikų kėlė nerimą mano tėčiui – jis ginekologas. Tėvelis man tiesiai nieko nesakė, bet iš mamos sužinojau, kad kai laukiausi trečio, jam buvo baisu, o kai sužinojo apie ketvirtą – už galvos susiėmė. Natūralu, juk gydytojas puikiai žino, kad besilaukiančios moters organizmas silpsta su kiekviena atžala ir išnešioti darosi sunkiau.
Ar turite laiko pasimėgauti namais? Juk abu dirbate, įrengimo darbų likę ir namuose, ir naujoje klinikoje Klaipėdos senamiestyje, o ir su keturiomis atžalomis yra ką veikti?
Rokas: Negalvoju apie tai – darau, ką reikia, ir viskas. Svarbiausia, kad man patiktų, o taip ir yra – darbas puikus, statyti man taip pat iš principo patinka. Norėjome vieno aukšto namo, bet pamačiau šį sklypą prie šlaito – pamaniau, kad taip įdomiau, tad pirkome šį (juokiasi). Dabar namas – trijų aukštų, bet kiekviename būdamas jautiesi tarsi pirmame – toks šlaito pranašumas. Netingėjau Klaipėdos senamiestyje pasiknisti ir su sena trisdešimt metų nenaudota spirito gamykla – ketverius metus užtruko projektavimo darbai, bet malonu sukūrus išliekamąją vertę, klinika duris turėtų atverti per pusmetį. Pastatų rekonstrukcija man – lyg operacija: nežinai, ką rasi atvėręs, nors gali būti krūva išankstinių tyrimų.
Agnė: Rokui reikia statyti – kitaip negali. Kai esame tokie užsiėmę, vertiname paprastus dalykus. Mes tik po trijų vaikų pirmąsyk dviese buvome išėję pavakarieniauti. Nespėjame sukurti nei tradicijų, nei ritualų. Net pietų ar vakarienės kartu nesusirenkame, nes visų skirtingi užimtumo grafikai – valgo kas kada turi laiko.
Rokas: Ritualas – gerai išsimiegoti savaitgalį, tada pamažu visi keturi vaikai susirango pas mus lovoje (šypsosi). Mėgstu kaituoti, pralekiu su „Vespa“. Motoroleris – man taiki transporto priemonė: vaikus pavežioju, sutikti žmonės šypsosi ir mojuoja, o koks „Harley Davidson“ jau būtų pretenzija.
Rokas džiaugiasi, kad Agnė gamina daug ir skaniai, vis ką nors naujo randa receptų knygose. O štai kepsninė lauke – Roko pareiga ir malonumas.
Salotos su burata
„Šį mano patiekalą valgo visa šeima, net mažiausioji žino, kas tai yra. Nedarau labai dažnai, nes svarbu pats sūris, jo kokybė – tikrai ne visur būna skanus. Jau turiu vietą, kur visada perku, o ten atveža tik kartą per šešias savaites“, – pasakoja Agnė.
buratos sūrio
mėgstamų salotų – būtinai turi būti ir gražgarsčių
žalio pesto padažo – būtinai namie šviežiai pagaminto, nes tik toks pats skaniausias
pomidorų – vyšninių, perpjautų perpus
šviežiai maltų pipirų
balzaminio acto kremo
Proporcijų Agnė nenurodo – visko dėti, kiek širdis geidžia, kaip gardžiau. Visus ingredientus ji deda į lėkštę, viduryje įtupdo sūrio, apšlaksto balzaminio acto kremu ir kviečia mėgautis šeimyną.
Ant grilio kepta žuvis
Bagdonai bent kartą per savaitę būtinai valgo žuvies. Vaikai mėgsta tiek keptą, tiek rūkytą. Šviežią žuvį pajūrio gyventojai turi prabangą pirkti tiesiai iš žvejų. Šį kartą Rokas gavo starkio.
išvalytas starkis ar keli – kiek turite
druskos
mėgstamų daržovių – Rokas rinkosi morkas ir porus
krapų
pipirų
sviesto
Žuvį Rokas įtrina druska, į vidų deda pjaustytų daržovių bei prieskonių, ant viršaus uždeda gabaliuką sviesto. Taip paruoštą žuvį įvynioja į foliją. Kepa grilyje 210 laipsnių karštyje apie 30 minučių. „Visi valgo pirštus laižydami – toooks skonis!“ – džiaugiasi Rokas.