Erikos Purauskytės medaus mėnuo – lyg didžiausias gyvenimo nuotykis

Erikos Purauskytės medaus mėnuo
Autorius: System
Publikuota: 2017-07-21 20:27
„Romantikos per mūsų medaus mėnesį beveik nebuvo, užtat nuotykių ir naujų potyrių – daugybė“, - iki šiol įspūdžiais gyvena įmonės „Menai renginiai“ vadovė Erika Purauskytė (36), su vyru Pranu Slušniu (43) ką tik grįžusi iš Kenijos.

Pora turėjo net du medaus mėnesius – trumpąjį ir ilgąjį. Trumpasis įvyko iškart po vestuvių: gegužę jiedu keletą dienų praleido Sicilijoje, grožėdamiesi jaukiais miesteliais ir mėgaudamiesi maistu, o ilgajam beveik atsitiktinai pasirinko Keniją – po šios šalies nacionalinius parkus susiruošė keliauti poros draugai, o jaunavedžiai nutarė prie jų prisijungti.

Erikos Purauskytės medaus mėnuo
Erikos Purauskytės medaus mėnuo

Erika seniai svajojo pamatyti laisvėje gyvenančius laukinius gyvūnus. „Esu prieš cirkus, zoologijos sodus ir kitokį gyvūnų išnaudojimą, - tvirtina. - Negaliu žiūrėti į ankštus narvus sukištus, nervingai po voljerus besiblaškančius, raminamaisiais apspangintus gyvūnus. Nemanau, kad zoologijos sodo reikia edukacijai - kad vaikai pamatytų, kaip atrodo dramblys, liūtas ar stirna. Tai kalėjimas, o mes juk nevedame vaikų į žmonių kalėjimus ir nedemonstruojame jiems kalinių edukacijos tikslais. Tai kodėl vedame į įkalintų gyvūnų?..“

Kenija visiškai nepriminė kalėjimo: sužavėjo tobula, kvapą gniaužiančia gamta. Tai nebuvo standartinis medaus mėnuo su tinginiavimu prie jūros, pusryčiais lovoje ir romantiškomis vakarienėmis. „Kelionė buvo labai intensyvi ir fiziškai sunki, - pasakoja E.Purauskytė. – Keldavomės paryčiais, šokdavome į džipą ir visą dieną kratydavomės bekele. Naktimis Kenijoje tikrai šalta, o dienomis – karštis, dulkės, taigi komforto nedaug. Bet visi nepatogumai buvo verti tų nuostabių vaizdų, kuriuos išvydome. Visai šalia mūsų vyko laukinis gyvenimas - toks, koks vyksta šimtus tūkstančių metų. Sukasi amžinas gyvybės ratas: gepardai sumedžioja antilopę, netoliese jau sukinėjasi hienos, šakalai – laukia savo dalies. Miegi palapinėje ir girdi, kaip už kelių metrų riaumoja hipopotamai. Vieną naktį nakvojome namukuose ant „vištos kojos“ ir stebėjome, kaip į po mumis telkšantį tvenkinį ateina lakti gyvūnai. Tai buvo labai jaudinantys potyriai.“

Erikos Purauskytės medaus mėnuo
Erikos Purauskytės medaus mėnuo

Lankydami nacionalinius parkus, jaunavedžiai pateko į patį gyvūnų migracijos įkarštį: tūkstantinės zebrų, antilopių gnu, gazelių kaimenės, lydimos liūtų, gepardų, krokodilų ir kitų plėšrūnų, traukė iš Tanzanijos į Kenijos savanas. „Tai toks didingas, toks galingas vaizdas – net širdis akimirkai sustoja bežiūrint, - žavisi Erika. - Žinoma, neapsiėjome be nuotykių. Kelionės pradžioje kamantinėjau gidą, kodėl, privažiavęs prie gyvūnų, jis neišjungia automobilio variklio. Bet kai teko sprukti nuo įnirtusio dramblio, aiškinti nebereikėjo!“ Vienas mieliausių matytų vaizdų – drambliukų imtynės. „Mažylis drambliukas susipešė su didesniu broliu ir pralaimėjęs kovą nubėgo skųstis mamai, - šypsosi keliautoja. - Dramblė „išbarė“ dičkį, o šis savo apmaudą išliejo ant paukščių ir mūsų – visai kaip žmonių vaikas!“ Didelį įspūdį jai paliko ir vietiniai gyventojai masajai. „Sunku suvokti tą skurdą, kuriame jie gyvena: iš molio ir mėšlo nudrėbtos lūšnelės, musėmis aplipę vaikai, sunkiai pakeliamas dvokas, ligų, tarp jų ir AIDS, kamuojami žmonės... Kaip įprasta turistams, davėme jiems pinigų, dalijomės maistu, bet manau, kad jiems labiau reikėtų švietimo.“

Erikos Purauskytės medaus mėnuo
Erikos Purauskytės medaus mėnuo

Medaus mėnuo Erikai tikrai nebuvo sotus. „Nevalgau mėsos, tad Kenijoje man buvo sunku, - šypteli. - Kadangi visą dieną praleisdavome kelionėje, viešbutis suruošdavo pietų lauknešėlį. Nors aiškinau, kad nedėtų mėsos, vis tiek atsidariusi dėžutę rasdavau... vištienos. Jie įsitikinę, kad vištiena nėra mėsa! Taigi teko misti visokiais batonais, kurių Lietuvoje nevalgau. Laimei, turėjau šiokių tokių maisto atsargų, tad į Keniją susiruošusiems vegetarams patarčiau būtinai įsidėti savo maisto.“

Kelionės metu romantikai nebuvo nei laiko, nei jėgų. „Bet buvome laimingi kartu patirdami šį didįjį gyvenimo nuotykį, - patikina nuotaka. - Kelionės pabaigoje kelias dienas praleidome jaukiame viešbutuke prie jūros, kur mėgavomės ramiu poilsiu, puikiu maistu ir vienas kitu: taigi medaus mėnuo visgi pavyko.“

Naujausi straipsniai