Erika Vitulskienė: „Svajoju apie savo butiką Vokietijoje ar Anglijoje“

Erika ir Merūnas Vitulskiai
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2020-07-21 14:41
„Džiaugiuosi, kad XL dydžio moterys laisvėja, kad daugiau pasitikėjimo savimi įgyja ir lietuvės. Pralaužti ledus padeda ir televizijos projektas „Dydžio evoliucija“, – sako verslininkė, minėto realybės šou vedėja ir komisijos narė Erika Vitulskienė (31).

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1988 m. rugpjūčio 8 d.
ZODIAKO ŽENKLAS. Liūtas. Ugnies ženklas. Tos ugnelės man tikrai netrūksta.
VAIKAI. Sūnūs Ajus (5 m.) ir Herkus (4 m.).
DIDŽIAUSIAS GYVENIMO IŠŠŪKIS. Jų buvo ne vienas, bet sunkiausiai įveikiamas – televizijos šokių projektas „Kviečiu šokti“.
DŽIUGIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vaikų gimimas. Nėra tokios skalės, pagal kurią galėčiau nusakyti šį nuostabų jausmą.
MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. Vengiu sunkių filmų, nes esu jautri ir sugeriu emocijas. Vis dėlto išskirčiau du filmus – „Mergina, verta milijono“ ir „Numeris 44“ (pastarąjį todėl, kad žaviuosi aktoriaus Tomo Hardy talentu).
MALONIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris. Tie žali pumpuriukai, saulė, mistiškas gamtoje tvyrantis aromatas užburia.
SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Esu desertų mėgėja, smaližė. Kurį laiką gyvenau Prancūzijoje ir iki šiol prisimenu tą burnoje tirpstančių eklerų skonį.
GERIAUSIAS POILSIS. Esu kraštutinumų žmogus: arba sportas, šokiai iki nukritimo, arba visiškai pasyvus poilsis ant sofutės žiūrint gerą filmą.
SVAJONIŲ ŠALIS. Vokietija. Patinka vokiečių tvarka, konkretumas, mentalitetas. Jie nėra tokie saldūs kaip italai, pas kuriuos – nesibaigianti siesta.

Erika Vitulskienė/ Gintarės ir Nerijaus nuotr.
Erika Vitulskienė/ Gintarės ir Nerijaus nuotr.

12 klausimų Erikai

1. Šiemet vėl dalyvavote televizijos projekte „Dydžio evoliucija“. Kuo jums svarbus šis realybės šou?

Kaskart man viskas būna nauja, nes jaučiu didelę atsakomybę. Noriu, kad televizijos projekto dalyvės jaustųsi kuo komfortiškiau, kad tą dieną užduotį atliktų kuo lengviau, pasimėgaudamos ta akimirka, be psichologinės įtampos. Pati žinau, kas yra stresas ir kaip jis gali kaišioti pagalius į ratus. Stengiuosi, kad projekte dalyvaujančios mergaitės patirtų jo kuo mažiau.

Man šis šou yra be galo svarbus tuo, kad jis padeda keisti ir visuomenės, ir pačių nestandartinio dydžio moterų požiūrį į save. Svarbu parodyti, jog mūsų visokių yra. Ir mes esame, nors kai kam galbūt atrodo, kad geriau mūsų nebūtų matyti. Norisi įrodyti, kad moterų grožis gali būti matuojamas ne centimetrais, silikoninėmis krūtimis ar pripūstomis lūpomis, kad ne viską lemia apimtys (jos gali būti ir 90, ir 160 cm), kad lemia pirmiausia žmogaus širdis, tai, koks jis yra viduje.

2. Ar pastebite, kad moterys tampa laisvesnės, drąsesnės ir dažniau praveria jūsų mados namų duris? Juk siuvate drabužius būtent XL dydžio dailiosios lyties atstovėms.

Šis projektas išties pamažu pralaužia ledus. XL dydžio moterys tampa drąsesnės, nors pasitikėjimo savimi vis dar mažai. Dauguma nesijaučia drąsios 100 procentų, bijo ryškių spalvų, įmantresnių siluetų drabužių, nes vengia atkreipti praeivių dėmesį. Ne viena prisipažįsta, kad pamačiusios į jas nukreiptus žvilgsnius pirmiausia pagalvoja, jog kažkas negerai, negražai atrodo... Retai kuriai šauna mintis, kad galbūt tai – susižavėjimo žvilgsniai. Būti gražios nori visos, bet kartu nori išlikti nepastebimos. Ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, keičiasi ir visuomenės požiūris. Būti savimi išdrįsta ne kiekviena, nes nelengva atsikratyti per daugelį metų susiformavusių kompleksų ir per kelis mėnesius įgyti pasitikėjimo.

Erika Vitulskienė pataria, kaip pasipuošti per išleistuves/Asmeninio archyvo nuotr.
Erika Vitulskienė pataria, kaip pasipuošti per išleistuves/Asmeninio archyvo nuotr.

3. Ar tai jus ir paskatino imtis savo verslo?

Pirmas akstinas buvo tas, kad pati norėjau atrodyti gerai, bet Lietuvoje to padaryti nebuvo galimybių. Parduotuvėse tiesiog nerasdavau savo dydžio gražių, madingų drabužių, todėl tekdavo apsipirkinėti užsienyje. Tai labai erzindavo, keldavo nepatogumų, dėl to ėmiau siūtis drabužius pati. Paskui pagalvojau, kad juk aš tokia ne viena. Ši niša buvo laisva, taip gimė savo verslo idėja. Norėjosi, kad pas mane atėjusios moterys pasijaustų komfortiškai, bent šiek tiek geriau nei vakar. Dabar mano gyvenime yra du brangiausi namai – šeimos ir mados. Pavadinimą „Erikos Vitulskienės mados namai“ pasirinkau todėl, kad žodis „namai“ asocijuojasi su jaukia ir saugia aplinka, kurioje gali būti savimi. Tokią atmosferą čia ir stengiamės kurti, padedame moterims pražysti, pakilti nuo žemės. 

4. Šiai veiklai atiduodate visą save?

Tuo gyvenu, tam atiduodu visą energiją, todėl, būna, ir ant kojų iš nuovargio nepastoviu. Jei ne moterys, kurios apsivilkusios drabužius iš laimės apsiverkia arba kurios grįžta padėkoti, parašo šiltą laišką apie tai, kaip padėjome joms pasijausti gražioms, nebebūti pilkomis pelytėmis, šių mados namų gal jau nebūtų. Mes čia kiekvieną sutinkame kaip draugę, kalbamės, parenkame modelius, aksesuarus, spalvas, pasišnekučiuojame ne vien apie drabužius. Smagu, kai merginos, moterys išeina pakylėtos, su ugnele akyse, spinduliuojančios ir psichologiškai išsilaisvinusios tarsi po psichoterapijos seanso (šypsosi). Tokios akimirkos atperka visus sunkumus. 

Erika Vitulskienė/Mados verslo instituto mokymai/Gretos Skaraitienės nuotr.
Erika Vitulskienė/Mados verslo instituto mokymai/Gretos Skaraitienės nuotr.

5. Ar jums netinka posakis „Batsiuvys be batų“?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad atidariusi spintą nerandu kuo apsirengti. Bėda kita. Būna dienų, kai akys – kvadratinės, nes darbas darbą veja, daugybė visokių reikalų, tuomet apsirengiu greitai, nė nepastebiu, kaip „įšoku“ į treningus. Laimė, mano vyras turi puikų humoro jausmą – užtenka kelių jo replikų, kartais ir kandžių, bet draugiškų, kad susiimčiau. Taigi iš visos palaikymo komandos Merūnas yra žmogus Nr. 1.

Suimti save į nagus padeda ir svajonės. Pasvajojame daug ir stipriai. Pavyzdžiui, aš – apie savo butiką Vokietijoje, gal Niujorke ar Anglijoje. Pastaruoju metu mano drabužiais internetinėje parduotuvėje pamažu vis labiau domisi anglai. Svarbiausia – neriboti svajonių. 

6. Šiuolaikinės moterys giriasi, kad spėja viską suderinti – ir veiklą, ir šeimą ir dar rasti laiko sau. Kaip tą daryti sekasi jums?

Gyvenimo tempas – labai spartus, todėl laikas sau kol kas yra didžiulė prabanga. Po penkerių metų turbūt pirmą kartą visai neseniai su Merūnu ištrūkome į Londoną tik dviese (operos, muziejai – esame meno žmonės). Tenka gyventi laikantis griežtos dienotvarkės ir taisyklių, o jas pirmiausia stengiuosi taikyti sau. Taigi neretai reikia ir galvą pasukti, ir pagraužti save. Kai vaikai darželyje, bėgioju savo mados namuose, o kai jie grįžta, bėgioju šeimos namuose (šypsosi). Nors kartais ir labai sunku būna, stengiuosi planuoti, sustyguoti viską anksčiau, kad paskui būtų kuo mažiau streso ir įtampos, kad apsaugočiau save ir šeimos narius nuo to bėgiojimo, jei kas nors lieka paskutinei minutei (tokios dienos būna košmariškos).

Erika ir Merūnas Vitulskiai įsiamžino vasariškoje fotosesijoje / L. Beržinytės-Gulbinienės nuotr.
Erika ir Merūnas Vitulskiai įsiamžino vasariškoje fotosesijoje / L. Beržinytės-Gulbinienės nuotr.

7. Kas padeda atgauti pusiausvyrą tokiomis akimirkomis?

Tiesiog stabteliu, užsimerkiu ir ramiai pakvėpuoju. Stengiuosi bent trumpam išeiti pasivaikščioti į lauką, kad neišprotėčiau ar neužsipulčiau aplinkinių, nes esu labai emocionali – jei verkiu, pykstu ar juokiuosi, tai iš visos širdies. Mano gyvenime vyrauja tik dvi spalvos – juoda ir balta. Esu teisybės ieškotoja ir mėgstu už ją pakovoti.  

Veiksmingiausi – pasikalbėjimai su savimi, kad turi išlikti rami, nuraminti vyrą, vaikus. Tai padeda išvengti konfliktų, rasti kompromisų ir neišsprogti nuo savo pačios emocijų antplūdžio. Nieko gero, kai nepavyksta jų suvaldyti, nes, jei paleidžiu ugnį ant Merūno, tą įkaitintą atmosferą jaučia ir sūnūs. Nuo to visiems tik blogiau.

8. Kokius talentus iš tėvų paveldėjo Ajus ir Herkus?

Ajus yra visiška Merūno kopija, o Herkus – mano. Kai žinai, kokį temperamentą paveldėjo vaikas, lengviau auklėti, rasti priėjimą, susikalbėti taip, kad tave išgirstų. Nors Ajus turi tobulą klausą (į tėtį), bet dainuoti nelabai mėgsta. Vaikai yra labai judrūs, stengiamės laisvalaikį su jais leisti kuo aktyviau. Jei lyja, išsidūkstame sporto salėje mėtydami krepšinio kamuolį, jei geras oras, – lauke, pirmiausia ištaškydami balas. Labai domiuosi vaikų auklėjimo metodikomis.

9. Kokia auklėjimo metodika jums priimtiniausia?

Man labai priimtinas japonų auklėjimas. Mokyti vaikus, pavyzdžiui, užsienio kalbos, jie pradeda tuomet, kai mažyliai dar būna motinų įsčiose. Aš laukdamasi, pamenu, dainuodavau lopšines. Pasirodo, vaikai viską prisimena, dar jiems būnant pilvuke galima juos mokyti šilumos, tikrų jausmų: kai sūnūs gimė, vos išgirdę tą melodiją iškart nurimdavo.  

Norime, kad vaikai augtų laisvi, nesuvaržyti, neapraizgyti stereotipų apie tai, jog berniukai neverkia. Mokome juos būti savimi, reikšti emocijas. Jie yra drąsūs, komunikabilūs – gali gatvėje, parke prieiti ir užkalbinti praeivius. Kai kuriuos net šokiruoja toks mūsų vaikų elgesys.

Erika ir Merūnas Vitulskiai su sūnumis Ajumi ir Herkumi/ Fotobanko archyvų nuotr.
Erika ir Merūnas Vitulskiai su sūnumis Ajumi ir Herkumi/ Fotobanko archyvų nuotr.

10. Viename interviu esate sakiusi, kad pirmiausia laiminga turi būti moteris, o tada ir visi kiti bus laimingi.

Kai mama, žmona būna geros nuotaikos, visiems geriau, visi laimingi. O pikta kaip viesulas mama – visa griaunanti jėga (juokiasi).

Manau, tą laimės pojūtį man suteikia meilė šeimai, darbui, žmonėms. Kai myli, esi mylimas su visais trūkumais ir minusais, kai tave užjaučia, paguodžia, gali būti visokia. Ir nereikia tūkstančio žmonių – užtenka dviejų ar trijų artimiausių, patvirtinančių, kad esi puiki, priimančių tave tokią, kokia esi. Ir tai yra fantastiška. Džiaugiuosi, kad savo aplinkoje turiu tokių žmonių – labai gerą draugę ir draugą, kuriais galiu visiškai pasitikėti. Mus sieja be galo artimas sielos ryšys – tarsi pažinotume vienas kitą iš praeitų gyvenimų. Šiais laikais tai – didelė vertybė.

11. Koks yra jūsų šeimos gerų santykių receptas?

Mūsų šeima, manau, nėra išimtis, nes nebūna namų be dūmų. Būna visko ir reikia visko, bet neperlenkiant lazdos (juokiasi). Geriausias receptas – kalbėjimasis. Vyrai ne ekstrasensai ir ne telepatai – minčių neskaito. Esu įvedusi tokią nerašytą taisyklę, kad miegamajame – jokio televizoriaus. Ji labai pasiteisino. Atsiguli į lovą ir kalbiesi. Kartais tos kalbos užverda ir iki karštos diskusijos, bet visą laiką stengiamės išgirsti vienas kitą. Iš pradžių nebuvo lengva, nes Merūnas – ne tas žmogus, kuris mėgtų tokius pokalbius. O dabar tai jau tapo įprastu ritualu, nes kartu esame jau gal penkiolika metų, iš jų santuokoje turbūt jau bus dešimt (šypsosi).

12. Ar nebuvo sunku palikti Kauną ir įsikurti sostinėje?

Man tikrai nebuvo sunku persikelti, nes patinka Vilnius, jo žmonės – čia daugiau įvairesnių, įdomių, su kuriais smagu pabendrauti, padiskutuoti. Va, Merūnas tai iki kaulų smegenų – kaunietis. Jis iki šiol jaučia sentimentus Kaunui.

Juokaudama sakau, kad esame cemento žmonės, mėgstantys šurmulį, stoteles, spūstis. Nors pastaruoju metu Merūnas vis dažniau pasiilgsta žolės, miško. Taigi ateityje triukšmingą miestą turbūt iškeisime į ramesnį gyvenimą priemiestyje. 

 

Naujausi straipsniai