Erika Umbrasaitė: „Draugas studentas pareiškė – jam gėda būti prancūzu“

Erika Umbrasaitė/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Erika Umbrasaitė
Publikuota: 2020-02-09 18:00
„Madam, jums pasisekė. Šiandien eismas sutrikęs, bet rytoj vėl prasidės visuotinis streikas ir Prancūzija sustos – važiuos gal vienas traukinys iš dešimties, neveiks metro“, – šelmiškai šypsodamasis paguodė geležinkelininkas. Ir aš, raudonomis lūpomis atsakydama šypsniu, ant sparnų nuskridau į gerokai pavėlavusį, bet vis dėlto atvykusį traukinį.

Deja, Paryžius mane pasitiko lietumi ir žmogiškomis ašaromis. Kaukšėdama per Monparnaso stotį pastebėjau jauną prancūzę, jos traukinys ką tik buvo atšauktas. Ji desperatiškai prašė pareigūno patarti, kaip nusigauti į miestą X, į ligoninę pas sunkiai sergančią mamą. Uniformą vilkintis žmogus vangiai bendravo ir vis burbėjo, juk streikas, suprask – jis ir pats jo dalis. Be to, pritark ir solidarizuokis, neiškelk asmeninės kančios aukščiau už kovojančių camarades interesus. Neištvėrusi ji su įsiūčiu ir ašaromis akyse sviedė frazę:

Tai kokioje mes pays de merde – suš...toje šalyje – gyvename?!

„Mes ir kovojame, kad ji būtų geresnė“, – atšovė jis ir nuėjo. „Jūs ją galutinai žlugdote, norėdami išsaugoti savo privilegijas!“ – pavymui šūktelėjo mergina. Paryžius tądien man pasirodė pilkas, mažai kuo primenantis šviesos ir meilės miestą. Pritvinkęs įtampos, neapykantos – tiems, kas bent jau širdyje nepritaria streikui, kas turi daugiau ir nesidalija, kas kitaip mąsto.

Jau antras mėnuo prancūzai masiškai išėję į gatves dėl pensijų reformos ir, atrodo, pamiršę iš jų grįžti. Ypač galingi jaučiasi traukinių ir Paryžiaus bei jo priemiesčių metro darbuotojai, nenorintys prarasti teisės į pensiją išeiti 53-ejų. Nes žino, kad jei jie atsisako dirbti, nedirba ir nejuda visa Prancūzija – nėra kaip nusigauti į darbą, oro uostą, ligoninę, močiutės laidotuves, vestuves... Todėl neketina pasiduoti, nes tiki: valdžia, nepajėgianti suvaldyti streikų sukelto ilgai trunkančio chaoso, sustabdys reformą.

„Nepatogu, bet juk kovojame su bendru priešu – išnaudojimu“, „Elitas turi dalytis“, – piktinasi į gatves išėjusieji. Jiems nė motais svetimų močiučių laidotuvės, dėl neįveikiamo atstumo nutrūkę romanai, muštynės dėl vietos taip retai tą dieną kursuojančiame metro ar dėl turistų stokos žlungantys mažieji verslai.

Neseniai savo kaimelyje mačiau: pravažiuojantis jaunas vyras sustabdė mašiną, priėjo prie brangia technika laukuose dirbančio ūkininko, čiupo jį už marškinių ir ištraukė iš kabinos. Buvau tikra, šioje situacijoje reikia cherchez la femme. Iš katiniško rašytojos smalsumo net pristabdžiau dviratį. Deja, jaunasis revoliucionierius plūdo monsieur ūkininką, kad šis ir taip gauna pinigų iš valdžios, tad kaip drįsta dirbti šventą visuotinio streiko dieną.

O draugas studentas pareiškė – jam gėda būti prancūzu.

Ir pasakojo: dėl streiko negalėdamas nusigauti į praktiką greitosios pagalbos skyriuje dar sulaukė įžeidimų iš metro darbuotojų: „Mes kovojame, o jūs ligoninėse vis tiek nieko neveikiate, tik kavą geriate.“

Stoties bare norėjau užsisakyti kavos, bet geltona streikininkų liemene vilkinti padavėja žaidė su popieriniais puodeliais. Kai mandagiai kreipiausi į jos nugarą, ar galėčiau gauti kavos, nepajudėjo, tik nužvelgė mane ir mestelėjo: „Palaukite.“ Ir tada dar labiau nusisukdama beveik stumtelėjo mane, turbūt manė – geltona liemenė ją daro galingą ir teisią. Tą akimirką man pasivaideno, kad už kampo šmėkštelėjo proletarų vadas Leninas besiplaikstančiu paltu ir iškelta ranka, šįkart vedančia į Prancūziją, į ne tokią jau šviesią lygių ir lygesnių ateitį.

Galbūt mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad į streiką prieš teršiantį „Grigeo“ susirinko vos kelios sielos, nors prieš tai virtualioje erdvėje kiekvienas pasižymėjo audringais komentarais ar bent grotažymėmis. Bet matydama nuo streikų pavargusią ir susiskaldžiusią Prancūziją, kai išgirstu frazę: „Mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti iš šaunuolių kovotojų prancūzų“, pamanau, kad kai kuriais atvejais gal ir gerai, kad neturime streiko geno, kuriuo taip garsėja prancūzai.

Naujausi straipsniai