„Eragono“ autorius Christopheris Paolini: „Niekada nesu skridęs ant drakono. Apmaudu“

Christopheris Paolini ir jo knygos
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-07-30 15:49
Prieš dešimtmetį amerikietis Christopheris Paolini Guinnesso rekordų knygoje buvo įrašytas kaip jauniausias knygų serijos-bestselerio autorius. Po pirmosios, pasaulį užkariavusios fantastinės knygos „Eragonas“ jis tapo tikra žvaigžde. Panašu, kad drakonų serija autorių padarė ne tik populiariu, bet ir turtingu. Jo knygos vis dar beprotiškai perkamos, pagal jas pastatytas kino filmas, kuriami kompiuteriniai žaidimai, piešiamos iliustracijos. Jis turi ir savo „Youtube“ kanalą, kuriame nuolat bendrauja su skaitytojais ir negaili patarimų pradedantiesiems.

Lietuvoje neseniai pasirodė naujas „Eragono“ serijos leidimas, jame – visos keturios serijos knygos. Rudens pabaigoje leidykla „Alma littera“ planuoja išleisti ir naująjį Ch. Paolini romaną suaugusiesiems „To Sleep in a Sea of Stars“.

Dažnai klausiama, kaip gamtoje užaugęs, namuose mokytas geekas tapo vienu perkamiausių pasaulio autorių? Pirmąją „Eragono“ knygą parašęs vos penkiolikos, Ch. Paolini rašymui paaukojo studijas koledže. Rašytojai tėvai dėl to nepriekaištavo, o jis pats kantrai ištvėrė jų pamokymus ir taisymus.

Ch.Paolini gimė Pietų Kalifornijoje, tačiau daugiausia laiko praleido apsuptas gamtos Rojaus slėnyje, Montanoje. Pradėjęs rašyti „Eragoną“ paauglys sugalvojo sau iššūkių, kurie padėjo geriau įsivaizduoti romano veiksmą ir herojus, – kaldinosi peilius, verpė vilną, stovyklavo kalnuose, statė išgyvenimo pašiūres, šaudė iš lanko, išmoko sekti žvėrių pėdsakais. Jo vaikystė buvo neįsivaizduojama be knygų – brolių Grimų pasakos, šiaurietiškos sakmės, antikiniai epai. Visos šios patirtys, susijungusios su nepaprasta vaizduote, sukūrė herojų, kurį pamėgo viso pasaulio maginės fantastikos žanro gerbėjai.

Christopheris Paolini
Christopheris Paolini

Pirmąją knygą Ch. Paolini šeima išleido savarankiškai. Jie beveik metus rengė leidyklai rankraštį, o Christopheris per tą laiką nupiešė Eragono žemėlapį ir drakono akį, kuri pateko ant knygos viršelio. Knygos autorius pats ją pardavinėjo važinėdamas po aplinkines mokyklas. Tikroji knygos valanda išmušė tuomet, kai leidykla „Knopf“ paprašė Christopherio tėvų, kad šie leistų dar kartą atspausdinti knygą. Išleistas 2003 metais romanas netrukus tapo tikru reiškiniu. Šiandien serija pasaulyje parduota beveik 40 milijonų egzempliorių tiražu.

Ch. Paolini sutiko duoti interviu Lietuvos skaitytojams, jis atsakė į Augustės Gittins klausimus ir nepagailėjo gerų patarimų pradedantiesiems rašyti.

Christopheri, išvengėte įprastos mokyklos, namuose mokė mama ir tėtis. Ar gali būti, kad būtent tai leido kerotis neįtikėtinai jūsų fantazijai?

Tikrai taip! Mokymasis namuose suteikė laisvės tyrinėti įdomius dalykus, kad ir kas tai būtų – dinozaurai, Islandijos sakmės ar Egipto piramidės. Tėvai kiekvieną savaitę mane vesdavosi į biblioteką ir kaskart pro duris išeidavau nešinas glėbiu knygų. Nors man labai patiko fantasy žanras, mokslinė fantastika, skaičiau beveik viską, kas pakliūdavo į rankas. Šiandien man atrodo, jog tai, kad vaikystėje ir paauglystėje susidūriau su daugybe skirtingų istorijų, idėjų ir faktų, mane puikiai parengė ne tik rašymui, bet ir gyvenimui.

Man tikrai pasisekė, kad tėvai leido ieškoti ir dirbti savo ritmu. Jie neprieštaravo, kai penkiolikos nusprendžiau nebeiti į mokyklą, ir pažadėjo mokyti mane patys. Tai man suteikė laiko rašyti. Ir kas žino, jei būčiau priverstas didžiąją savo dienų dalį praleisti klasėje, lankyti būrelius po pamokų, gal „Eragono“ niekada ir nebūtų buvę.

Christopheris Paolini
Christopheris Paolini

Tiesą sakant, būtent mokykla, studijos ir karjera yra svarbiausios priežastys, kodėl daugybė autorių neišleidžia pirmosios knygos iki savo trečiojo dešimtmečio. Pirmiausia mokosi skaityti pradinėje mokykloje, tada – vidurinė, vėliau – universitetas. Paskui jie turi įsidarbinti, galbūt sukurti šeimą. Jei laikysiesi tokių karjeros, laiko ir visuomenės reikalavimų, juk sunkiai rasi valandų, kurias galėtum skirti savo pašaukimui. Aš jam turėjau laiko nuo pat pradžių. Man labai pasisekė.

Pirmąją „Eragono“ knygą išleidote vos 15 metų. Ar vis dar prisimenate jausmą, kai ją paėmėte į rankas atspaustą?

Buvo nuostabu. Tačiau vienas žodis juk negali apibūdinti visų emocijų, kurias tuo metu jaučiau. Prie knygos praleidau daugybę valandų, dienų, mėnesių ir net metų, taigi tai, kad vieną dieną rankose galėjau laikyti galutinį produktą, kurį pats sukūriau, buvo transformuojanti patirtis. Be abejo, džiaugsmą ir pasitenkinimą lydėjo ir didžiulis nerimas, su šeima turėjome sugalvoti, kaip pasidalyti knyga su plačiuoju pasauliu.

Eragonas – drąsus jaunuolis. Ar personažą įkvėpė jūsų asmeninės patirtys, pomėgiai ir gyvenimo būdas?

Eragonas buvau aš, kai pradėjau seriją „Paveldėjimas“. Kai esi paauglys, ko gero, rašyti apie save yra lengviausia. Tačiau neilgai trukus, jau net ir pirmojoje knygoje, Eragonas atsiskyrė nuo manęs, tapo savimi. Kitaip ir būti negalėjo: jis kitaip užaugęs, kitaip buvo auklėtas, sėmėsi kitokių patirčių. Aš, pavyzdžiui, niekada nesu skridęs ant drakono. Labai apmaudu.

Christopheris Paolini knyga „Ugnies kardas“
Christopheris Paolini knyga „Ugnies kardas“

Jūsų knygose galima rasti nemažai elementų iš senovinių pasakų ir legendų. Jums vis dar patinka pasakos?

Kartais! Man patinka skaityti pasaulio mitus ir legendas. Esu tikras: jie niekada nepasens, nes sprendžia svarbiausius gyvenimo klausimus – koks mūsų tikslas? Kaip ištverti sunkumus? Kaip tapti geresniu žmogumi? Kol egzistuoja žmonės, tol jie ieškos atsakymų į šiuos klausimus. Archetipai egzistuoja ne šiaip sau! Tiesą sakant, tiems, kurie nori tapti autoriais, rekomenduočiau bent šiek tiek skirti laiko svarbiausioms, seniausioms, knygose užrašytoms žmonijos istorijoms. Tai visiškai nieko nekainuos, bet padės tapti geresniu pasakotoju.

Kokių savybių jaunieji skaitytojai gali išmokti iš serijos „Paveldėjimas“ herojų?

Man patinka, kai skaitytojai patys nusprendžia, kokios pamokos jų laukia „Paveldėjime“. Nesu pamokslautojas, man kur kas labiau patinka pasakoti linksmas istorijas. Jei gerai atlieku savo darbą, jos turi daug daugiau vertės. Iš daugybės skaitytojų esu girdėjęs, kad mano knygose jie rado paguodos, drąsos ir vilties. Manęs niekada nenustos stebinti istorijos apie tai, kad mano parašyta knygų serija padėjo žmonėms išgyventi traumas ir rasti jėgų judėti toliau.

Taip jau nutikę, kad kiekvienoje situacijoje mano personažai stengiasi priimti kuo geresnius sprendimus ir apskritai jiems labai rūpi šeima, draugai. Empatija, noras ir mokėjimas suprasti kitą žmogų man – labai svarbios vertybės, atsirandančios ir mano istorijose. Be šių vertybių mano herojų nelydėtų sėkmė.

Christopheris Paolini knyga „Vyriausiasis“
Christopheris Paolini knyga „Vyriausiasis“

Nors nuo knygos parašymo praėjo nemažai laiko, skaitytojų laiškai vis dar plūsta, juk auga nauja karta. Ar galite prisiminti labiausiai jus sujaudinusį atsiliepimą?

Tikriausiai tada, kai pirmą kartą išgirdau, kad šeima pavadino vaiką vieno mano personažo vardu. Mane tai nustebino, be galo susikuklinau. Nuo to laiko daugiau nei keletas gerbėjų pasekė tokiu pavyzdžiu – nepaliauju stebėtis.

Taip pat malonu išgirsti, kad esama žmonių, kurie pamėgo knygas tik perskaitę „Eragoną“. Aš pats turėjau panašios patirties, todėl žinojimas, kad kažkam gali įkvėpti meilę knygoms, yra nepaprastai svarbus.

Pagal knygą „Eragonas“ buvo pastatytas vaidybinis filmas. Ką patyrėte, kai jūsų herojai išskrido iš knygos puslapių ir ėmė skraidyti kino ekrane?

Ne taip jau dažnai iš knygų kuriami filmai, man pasisekė, kad taip nutiko jau su pirmuoju mano romanu. Deja, mažai dalyvavau kuriant filmą, o studija ir režisierius turėjo kitokią istorijos viziją nei aš. Tačiau viskas baigėsi gerai: filmas pritraukė naujų serijos skaitytojų. Ir vis dėlto, jei kada nors bus naujas filmas, jo kūrime norėčiau dalyvauti daugiau.

Christopheris Paolini knyga „Eragonas“
Christopheris Paolini knyga „Eragonas“

Šiandien knygos dėl jaunųjų skaitytojų dėmesio vis labiau varžosi su vaizdo žaidimais. Ar gali būti, kad kada nors į savo romanus įtrauksite vaizdo žaidimų scenarijus?

Pats esu kompiuterinių žaidimų mėgėjas, galiu pasakyti, kad tai yra įdomi pasakojimų sritis. Žaidimai, žinoma, skiriasi nuo knygų, bet tai tik reiškia, kad jie suteikia naujų pasakojimo patirties galimybių. Interaktyvūs žaidimai leidžia žaidėjui investuoti į patirtį taip, kaip to nepavyksta, kai skaitome knygas, žiūrime spektaklius ar filmus. Kartu tai ir didelis pavojus; jei nesate atsargus, nuo žaidimų galite tapti priklausomas ir per visą savo gyvenimą nenuveikti nieko produktyvaus.

Man patiko ir vienaip ar kitaip įkvėpė žaidimai „Myst“, „Mass Effect“ ir „Halo“.

Ar kada buvo, kad abejojote savimi, rašytoju? Kaip išgyvenote šį jausmą?

Žinoma! Kai pradėjau kurti „Eragoną“, nė neįsivaizdavau, kad jis kada nors bus išleistas. Aš net nemaniau, kad mano sesuo skaitys knygą! Net ir po to, kai „Eragonas“ sulaukė pripažinimo, man prireikė daugybės metų, kol galėjau leisti sau vadintis profesionaliu autoriumi. Tik tada, kai pasirodė mano trečioji knyga „Ugnies kardas“, jaučiau, kad galiu.

Išgyventi abejones man padėjo šeima, agento ir redaktoriaus parama. Taip pat ir noras pasakoti asmeniškai man svarbias istorijas, gal dar mano užsispyrimas. Negaliu pakęsti, kai reikia ko nors atsisakyti. Maniau, jeigu nuolat dėliosiu žodžius popieriuje, kokį nors tikslą anksčiau ar vėliau pasieksiu. Svarbu atsiminti, kad negalima taisyti to, ko nėra. Taigi svarbu sutelkti dėmesį ir paruošti pirmąjį juodraštį. Net jei jis nėra geras, tai jau pirmasis žingsnis. O toliau susitelkite rankraštį redaguodami ir tobulindami.

Christopheris Paolini knyga „Paveldėjimas“
Christopheris Paolini knyga „Paveldėjimas“

Ir tradicinis klausimas – ar galite pasidalyti, ką rašote dabar?

Mano mokslinės fantastikos knyga „To Sleep in a Sea of Stars“ buvo išleista praėjusį rudenį. Šiuo metu baigiu romaną, kuriame grupė tyrinėtojų tolimoje planetoje atranda svetimą artefaktą. Kai baigsiu šį kūrinį, nekantrauju sugrįžti į drakonų pasaulį.

Naujausi straipsniai