Tokia aktorė privalo būti kiekvienoje kartoje: atėjusi iš niekur (mūsų atveju – iš Skotsdeilio, Arizonos valstijos), darbšti, nepuoselėjanti iliuzijų ir... normali. Viskas atleistina, jei turi talentą. O Emma Stone jį tikrai turi.
Tai patvirtina ne tik naujojo miuziklo „Kalifornijos svajos“ triumfas, kurio dalis tenka ir Emmai: Venecijos kino festivalio prizas – Volpio taurė už geriausią vaidmenį, Auksinis gaublys – už tą patį, kaip ir „Oskaro“ statulėlė. Beje, ir viena, ir kita – nebe pirmi precedentai: gaubliui ji buvo nominuota dukart (už „Lengvabūdę pirmūnę“ ir „Žmogų paukštį“), „Oskarui“ – už „Žmogų paukštį“. Bet prizas ir nominacija – tai tarsi vedybos ir sužadėtuvės: kas, jei ne mes, geriau supras skirtumą. Dar vienas svarbus momentas: Emma – absoliuti prasimušėlė, o ne prodiuserių kūrinys ar dinastijos atstovė, kurią į pirmąsias eiles stumtų seneliai ir tėvai ir kuri nuo pat gimimo visus Holivudo galinguosius vadintų vardu. Žodžiu, Emma Stone patvirtina: galima atvažiuoti iš Arizonos į Los Andželą ir tapti žvaigžde. Tam (pradžioje) reikia pakeisti vardą, plaukų spalvą ir (kiekvieną akimirką) turėti charakterį.
Teatras kaip vaistas
Norėdama įtikinti šeimynykščius (mama – namų šeimininkė, tėtis – statybos rangovas; yra dar dvejais metais jaunesnis brolis Spenceris), kad turi persikelti į Holivudą ir mėginti prasimušti, keturiolikmetė Emma parengė rimtą pristatymą. Į „PowerPoint“ projektą buvo sudėtos Holivudo kalvų nuotraukos, o fone skambėjo Madonnos daina. Tačiau Stoneʼams svaresnis argumentas buvo dukters atkaklus charakteris ir geri pažymiai. Emma prisipažino nemėgusi mokyklos, bet visada buvusi tokia perfekcionistė, kad bet koks kitas įvertinimas, ne geriausias, netiko.
Be teatro mergaitė negalėjo gyventi tiesiogine prasme – ją vargino panikos priepuoliai, o scenoje jie atsitraukdavo.
Aktore ji nusprendė tapti ketverių ir dešimt metų vaidino visuose mokyklos teatro spektakliuose. Mokyklos keitėsi, vienu metu dėl sveikatos Emma net mokėsi namie, o teatras liko. Galima sakyti, kad be jo mergaitė negalėjo gyventi tiesiogine prasme – ją vargino panikos priepuoliai, o scenoje jie stebuklingu būdu atsitraukdavo. Dauguma vaikų bijodavo vaidinti viešai, sunkiai įsimindavo tekstus, nedrįsdavo žiūrėti į publiką. Bet tik ne Emily Jean Stone (toks vardas įrašytas aktorės dokumentuose).
Jeigu Stone gyvenimas būtų stereotipinis scenarijus, ji būtų pabėgusi iš namų ir padariusi skandalingą karjerą per atsitiktinumą ar lovą. Dar ją galėjo stumti ambicinga motina ar koks guru. Tačiau vidurinė klasė gyvena nuobodžiau ir saugiau: mama atlydėjo nepilnametę dukrą į Holivudą, čia ji toliau mokėsi mokykloje. Laisvu laiku vaikščiojo į visas atrankas: nuo reklamos iki komiškų serialų, o dalį dienos dirbo šunų skanėstų kepyklėlėje.
Per trejus metus Holivude jos neatrado joks prodiuseris šunų mylėtojas. Tiesiog atvaikščiojusi į atrankas ir nusifilmavusi krūvoje epizodų Emma pati nukovė didįjį prizą: vaidmuo 2007 m. komedijoje „Kietakiaušiai“ buvo antraplanis, bet Grego Mottolos komedija – populiari ir kur kas geresnė, nei gali pasirodyti iš pavadinimo.
Rudaplaukę (iš prigimties ji blondinė – persidažė plaukus, nes šviesiaplaukių aktoriukių ir taip netrūksta, o „Kietakiaušių“ režisieriui reikėjo ryškesnio tipažo), strazdanotą, didelių akių Emmą žiūrovai įsidėmėjo, o komikė Sarah Silverman taikliai pavadino ją kieta biče, apdovanota lėlytės išvaizda.
Tai nepaprastai tiksli prieštaringosios Stone charakteristika: iš pirmo žvilgsnio gera mergytė kalba kimiu, žemu balsu, vedžioja už nosies paparacus, gali pajuokauti kaip tikras vyras. Ji dievina tokias absoliučiai skirtingas garsenybes, kaip Diane Keaton ir Marion Cotillard, ir vienodai gerai vaidina subtilią Alleno heroję „Mėnesienos magijoje“ ir rudaplaukę gangsterio draugužę Greisę kriminaliniame trileryje „Gangsterių medžiotojai“.
Iš nūdienos perspektyvos matyti, kad sprendimas pakeisti plaukų spalvą buvo teisingas (rengdamasi vaidinti žmogaus voro mylimąją, ji laikinai vėl buvo tapusi šviesiaplaukė – niekur nedingsi, komiksų herojai seniai nupiešti ir kanonas yra kanonas). O dėl vardo – kai Stone pasirodė Holivude, čia jau buvo viena Emily Stone; vardas Riley, kurį mėgino prisijaukinti iš pradžių, jai pačiai neprilipo. Galiausiai liko trumpas, taiklus ir toks britiškas variantas – Emma.
Darbas nugali
Emma vaidino siaubo komedijoje „Zombių žemė“, romantinėje ir labai pelningoje istorijoje „Kvaila, beprotiška meilė“, 2011 m. hite „Tarnaitė“, kur jos personažas – žurnalistė Skiter Filan, užduodanti nepatogius klausimus apie juodaodžių tarnų ir baltųjų šeimininkų santykius. Ir net minėtoji komiksų apie žmogų vorą saga, kai joje filmavosi Emma ir Andrew Garfieldas, buvo išties gera. Galbūt dėl to, kad chemija, sujungusi herojus ekrane, veikė ir gyvenime – aktoriai ilgai buvo pora, papuošė ne vieną labdaros renginį ir padėjo rinkti lėšas kilniems tikslams. (Emmos mamai diagnozuotas vėžys, todėl šios ligos tyrimai ją ypač domina.) Tradiciškai kalbėta apie vestuves ir ne mažiau tradiciškai kone jų išvakarėse Emma ir Andrew išsiskyrė.
Didžiosios komiksų ekranizacijos paprastai atneša didelę komercinę sėkmę bei šlovę. Bet ir įkalina aktorius amplua – reikia labai tvirto charakterio ir įžvalga apdovanoto režisieriaus, pasirengusio sulaužyti rėmus ir suteikti aktoriui kitokią, nei įprasta, galimybę. Emmos atradėju tapo Woody Allenas, pakvietęs ją vaidinti „Mėnesienos magijoje“ ir „Iracionaliame žmoguje“.
Allenologai įsitikinę, kad abu šie filmai – ne patys sėkmingiausi režisieriaus kūryboje, bet Emmos darbas juose tikrai geras. Anot Alleno, eiti į kiną verta vien dėl jos: aktorės autoironija, stiprybė ir plačiai atvertos akys priverčia pamiršti visa kita.
Pati aktorė sako, kad geras moteriškas vaidmuo komedijoje pasitaiko ne dažniau nei aukso gysla. Ir apskritai ji dar nepamiršo laikų, kai džiaugėsi bet kokiu epizodu („Gali pamesti galvą, kai pagaliau vaidini ne tai, ką tau pavyko gauti, o vaidmenį, kurį sąmoningai pasirinkai“).
Žavi debiutantė ir režisierius veteranas susidraugavo. Kai tik gali, Stone ateina paklausyti Alleno, grojančio džiazą, o savo retriverį pavadino Alviu – jos mėgstamiausio Woody filmo „Anė Hol“ herojaus garbei.
Vaikystėje Emmai panikos priepuoliai praeidavo scenoje. O dar viena organizmo ypatybė turėjo įtakos jos balsui: pirmus šešis gyvenimo mėnesius naujagimę vargino vidurių diegliai ir ji rėkdavo taip, kad ant balso stygų atsirado mazgelių ir sukietėjimų. Rezultatas – išskirtinis, kimus, duslus ir labai pažeidžiamas balsas. Kartkartėmis jis išvis dingsta ir aktorė turi jį saugoti. Emma dar serga astma (tai paaiškėjo, kai filmuojantis „Lengvabūdėje pirmūnėje“ jai ėmė trūkti oro). Bet ji visada norėjo ne tik vaidinti – ir dainuoti!
Svajonė išsipildė 2014 m. gavus išties fantastišką pasiūlymą – pasirodyti legendiniame Brodvėjaus spektaklyje „Kabaretas“. Aštuoni kartai per savaitę, išranki Niujorko publika, balsas, kuris bet kada gali dingti... Emma sako, kad šis teatro išbandymas padarė jai didžiulę įtaką.
Vaidybai turi atsiduoti visas ir atiduoti viską. Negali dirbti daugiaprogramiu režimu – reikia galvoti apie tą, vienintelę, užduotį, kuri svarbi čia ir dabar.
„Vaidybai turi atsiduoti visas ir atiduoti viską. Negali dirbti daugiaprogramiu režimu – reikia galvoti apie tą, vienintelę, užduotį, kuri svarbi čia ir dabar. Aktorystė – kaip dzenbudizmo studijos, verčia gilintis į kiekvieną akimirką ir fiksuoti viską“, – aiškina ji. Ir priduria, kad eiti į sceną kiekvieną dieną, nors ir kaip būtum nusiteikusi, sutelkti visas jėgas ir išspausti iš savęs energiją, kai, atrodo, nėra ko spausti, – visa tai užgrūdina ir padeda pasitikėti savimi. Būtent darbas „Kabarete“ padėjo apsispręsti gavus „Kalifornijos svajų“ režisieriaus pasiūlymą. Ir nesuklysti.
Emma nedažnai duoda interviu (apie aktorę dažniau rašoma, o ne ji pati kalba) ir priklauso Holivudo grupuotei, atsisakančiai šnekėti apie asmeninį gyvenimą. Labiau už viską ji vertina privatumą, tačiau dievina savo profesiją ir visai nemano, kad viešumas – būtina jos dalis. Juk Stone idealas Diane Keaton – viena paslaptingiausių kino damų... O pati Emma mėgsta paerzinti paparacus, pavyzdžiui, pasklidus gandams apie skyrybas su Garfieldu, jauna moteris pasirodė Beverli Hilse nešina popieriniu maišeliu, ant kurio buvo užrašytas jo vardas. Ir privertė žurnalistus spėlioti: o gal jie vis dar pora?! Net jei – aktorės žodžiais – tai atrodo kaip vaikiškas užsispyrimas, jį provokuoja žurnalistų sukurpti tekstai, kurie dažniausiai neturi nieko bendra su tiesa...
Tačiau net didžiausi informacijos knysliai nesugeba iškapstyti nieko itin pikantiška apie Emmą. Kelios nuogos aktorės asmenukės greičiausiai suklastotos ir tokios neryškios, kad jose gali būti įamžinta bet kuri tamsiaplaukė, turinti krūtis bei pirminius lytinius požymius. „Sony“ skandalas 2014 m. pabaigoje, kai buvo nutekinta daugybė privačių aktorių duomenų, Stone irgi nesukompromitavo – atrodo, mergina iš Arizonos pernelyg protinga, kad laikytų savo nepadorias fotografijas debesyse.
Tiesa, ji nukentėjo per „WikiLeaks“, kai buvo paviešintas jos mobilusis telefonas ir elektroninio pašto adresas: juo ėmė rašyti nepažįstami žmonės („Labas, aš Džo iš JK ir man patinka tavo filmai“) ir išsigandusi Emma ištrynė visus laiškus iš „Gauta“, susikaupusius ten per šešerius metus. Ir iki šiol gailisi dėl skuboto sprendimo – tarp tūkstančių ištrintųjų buvusi ir reikalinga informacija, ir žmonių, kurių jau nebėra jos gyvenime, laiškai.