Migracija – procesas, skirtingai paliečiantis daugelio žmonių gyvenimus. Nemažai šeimų šiandien ryžtasi laimės ieškoti svetur, kartu pasiimdamos ir atžalas. Suaugusieji priima sprendimus žinodami, kas jų laukia, tačiau ne visada supranta, ką teks patirti mažiesiems.
Pirmasis barjeras, su kuriuo tenka susidurti, yra svetima kalba. Mažesnieji, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikai, gana greitai prisitaiko ir pramoksta naujosios kalbos. Vyresniems pastangų reikia gerokai daugiau. Su atžalomis į svečią šalį išvykę tėvai pastebi, kad maždaug metus vaikai jaučiasi labai nedrąsiai, ypač kai reikia kulniuoti į mokyklą.
Be naujosios kalbos ir aplinkos, yra ir daugiau nemalonumų – kitokia švietimo sistema, bendravimo ypatumai. Specialistai teigia, kad sunkiausia prisitaikyti paaugliams. Paauglystė – itin sunkus brandos etapas, kai vaikas linkęs save nuvertinti, jam labai svarbi bendraamžių nuomonė. Atvykus į kitą šalį visko reikia mokytis nuo pradžių, lyg darželinukui. Tai prisitaikymo periodas, jis visada sunkus, todėl visi vaikai (nesvarbu, kokio amžiaus), pirmaisiais mėnesiais ar net metais nori grįžti atgal.
Dar vienas rimtas išbandymas, kurį tenka patirti su tėvais išvykusioms atžaloms, yra tėvynėje likusių draugų ilgesys. Žinoma, ilgainiui senuosius bičiulius pakeičia nauji, tačiau kuo stipriau ir ilgiau vaikas ilgisi draugų, tuo sunkiau jam adaptuotis. Procesas būtų lengvesnis, jei tėvai turėtų laiko supažindinti sūnų ar dukrą su šalimi, gyvenimo ypatumais joje. Deja, neretai vos šeimai atvykus tėvai turi pulti į darbus. Juk ne tik uždarbis svetur yra didesnis, bet ir pragyvenimas brangesnis. Vaikai dažnai paliekami vieni, retai mato gimdytojus, o kai šie grįžta namo po darbų, daugelis jau neturi nei jėgų, nei noro tyrinėti aplinkinius parkus.
Svarbu žinoti
Rekomenduojama prieš vykstant gyventi svetur kiek įmanoma vaiką supažindinti su būsima aplinka: paskaityti apie tos šalies kultūrą, žmones, pasidomėti istoriniais faktais, o atvykus naudinga kuo daugiau pakeliauti, aplankyti gražiausius gamtos objektus, įžymias vietas. Tada greičiau susipažinsite su nauja gyvenamąja aplinka ir šalis nebebus visiškai svetima.
Didieji išbandymai visai šeimai
Daugelio atliktų studijų rezultatai rodo, kad emigrantų vaikai būna daug jautresni ir dažniau turi psichologinių sunkumų nei kiti bendraamžiai. Juos sukelia ne tik būtinybė prisitaikyti prie naujos socialinės aplinkos, bet ir šeimos narių susvetimėjimas.
Pirmoji sunkumų priežastis – netolygi šeimos narių adaptacija. Nepaisant didelių išbandymų, vaikai greičiau perpranta naują kultūrą, išmoksta kalbą. Tarp vaikų ir tėvų atsiranda savotiškas barjeras, silpninantis tarpusavio ryšį.
Antra, vaikas patiria stresą ne tik dėl pasikeitusios aplinkos, artimų giminaičių ar draugų, likusių tėvynėje, bet ir dėl naujos kultūrinės aplinkos, kurioje vyrauja kitokie, jam neįprasti moraliniai standartai. Kai mažasis pajunta skirtumą tarp savo šeimos auklėjimo ir naujų socialinių vertybių, atsiranda mąstysenos, vėliau ir elgsenos prieštarų. Vaikas stebi skirtingus socialinius vaidmenis užsieniečių šeimose. Bandydamas prisitaikyti, elgesio modelius išmėgina ir savo šeimoje. O tėvams dažnai tai būna nepriimtina.
Trečia, emigravę žmonės dažnai dirba fizinį, daug energijos reikalaujantį darbą. Dėl to gyvenimo pradžia būna itin sunki. Šeimoms tenka susidurti su skurdu, įdarbinimo ir apgyvendinimo keblumais. Tuomet vaikas nesijaučia saugus, gyvena patirdamas įtampą kartu su tėvais.
Kiekvienoje šalyje – savi įstatymai
Vaikų adaptacijai didelę reikšmę turi šalis, į kurią išvyksta šeima. Pastaruoju metu dažnai girdimas posakis – „šeimoms su vaikais nepalanki aplinka“. Dar prieš kelerius metus vyravo nuomonė, kad Skandinavijos šalyse yra itin palankios sąlygos auginti vaikus. Pavyzdžiui, Norvegijoje, nepaisant brangaus pragyvenimo, visoms atvykusioms svetimšalių šeimoms yra prieinamos ikimokyklinės vaikų priežiūros įstaigos. Dirbantiems tėvams valstybė negaili finansinės paramos. Vaikų teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ psichologai konsultuoja svetimšalių vaikų tėvus adaptacijos klausimais.
Tačiau yra antra medalio pusė – svetimoje šalyje savos taisyklės. Tarnyba „Barnevernet“ gali imtis ir kitokių, daug šiurkštesnių priemonių vaikams padėti, jei socialiniams darbuotojams atrodo, kad emigrantai tėvai netinkamai auklėja atžalas. Tokiais atvejais darbuotojai nėra linkę suprasti, kad šalyje, iš kurios kilę vaiko tėvai, nusistovėjusi sava auklėjimo praktika. Mums sunkiai suvokiama, kad mažyliai gali būti atimami iš biologinių šeimų, tai išsyk kelia asocialių šeimų vaizdinius. Daugelyje Šiaurės ir Vakarų šalių tai yra dažnas reiškinys, kartais net dėl menkų tėvų klaidų.
Jungtinė Karalystė – dar vienas Europos kampelis, kuriame auga nemažai mūsų šalies vaikų. Visur ir visada auklėti ir išlaikyti atžalas yra brangu, tačiau šioje šalyje mažyliai išties yra prabanga, susijusi su didelėmis piniginėmis išlaidomis. Kiek valandų per savaitę turi dirbti tėvai, kad suteiktų mažiesiems normalią vaikystę? O kiek vaikui reikia tėvų dėmesio ir kartu praleisto laiko, kad jaustųsi ramus ir laimingas? Ar tai suderinama?
Į tėvynę grįžta kaip svečiai
Sunkumų kyla ir tėvams nusprendus grįžti į tėvynę. Vaikai turi vėl prisitaikyti, tik šįkart prie gimtosios aplinkos. Pirmiausia dėl atsiradusio kalbos barjero, akcento, prastesnių gimtosios kalbos rašymo ir skaitymo įgūdžių. Dažnai tenka pereiti į žemesnę klasę, prisitaikyti prie kitokios bendrojo lavinimo programos, nei buvo užsienio mokykloje. Darkart pasikeičia socialinė aplinka, draugai, su jais iš naujo tenka ieškoti bendrų interesų. Taigi tokiu atveju vaikai išgyvena tarytum dvigubą adaptaciją: kaip svetimšaliai kitoje šalyje ir kaip svečiai tėvynėje.
Suaugusiųjų pagalba labai reikšminga
Nors vaikai prie naujos aplinkos prisitaiko greičiau nei suaugusieji, specialistai įspėja, kad tai jiems didelis iššūkis. Reikėtų stebėti atžalų elgesį, veiksmus, emocijas. Kiekvienam prisitaikymo sunkumų apraiškos yra skirtingos: agresija, uždarumas, nebesidomėjimas anksčiau mėgtais dalykais, nenoras eiti į mokyklą, mažėjantis pažangumas. Jaunesni vaikai gali pradėti šlapintis į lovą, vyresnieji užsisklęsti, atsiriboti nuo aplinkos, linkti prie alkoholio, narkotikų.
Pasak specialistų, tokiu laikotarpiu vaikams būtina skirti daugiau dėmesio: domėtis, kaip jaučiasi mokykloje, kaip bendrauja su mokytojais, bendraklasiais. Tai padeda jiems akis į akį susidurti su savo baimėmis, trukdančiomis užmegzti naujus santykius.
Pereinamasis laikotarpis pareikalauja daug kantrybės tiek iš vaikų, tiek iš tėvų. Vertėtų prisiminti, kad svarbiausia mažajam yra gimdytojų meilė, supratimas ir palaikymas. Tėvai vaikams turi būti psichologiškai prieinami. Todėl atidžiai stebėkite jų nuotaikas. Jei vieną dieną atžala jūsų paklaus, kur visgi yra jos namai, atsakydami turėkite galvoje, kad namai yra ten, kur saugumas: socialinis, psichologinis, materialinis.
Gintautės Braziulytės tekstas, žurnalo „Edita“ archyvas.