Elnius auginanti Šimonėlių šeima: „Jie pažįsta mūsų kvapą ir žino, jog tai nereiškia pavojaus“

Asta Šimonėlienė su vyru Žilvinu ir sūnumis Tadu ir Simu
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-11-15 13:14
Asta Šimonėlienė su vyru Žilvinu ir sūnumis Tadu ir Simu turi įspūdingą ūkį Utenos rajone. Kitaip nei daugumoje pievų, čia ganosi ne karvės ar avys, o taurieji elniai. Visas jų pulkas! Asta pasakoja, kad dabar stebėti šiuos gyvūnus – didelis malonumas.

A.Šimonėlienė sako, kad iš pradžių net ir ūkio neturėjo būti, tik namas, kuriame šeima tęs savo įprastus darbus.

„Gyvendami Kaune užsiėmėme ir dabar tebeužsiimame žvakių gamyba, o mano vyras Žilvinas gamina įvairius medžio dekoro ir interjero dirbinius, žvakides. Ilgokai dirbome sau, nuomojomės patalpas. Kai atidarėme ir vyro dirbinių interneto parduotuvę, nusprendėme, jog nebėra tikslo kasdien per pusę miesto važinėti į dirbtuves, o savaitgalius vis tiek leidome kaime pas vienus arba kitus tėvus. Taigi nutarėme, kad ir mums metas kraustytis iš miesto, – kalba pašnekovė. – Taip sugrįžome į Utenos rajoną, kur kadaise stovėjo vyro senelių namai. Pasistatėme namą, įsikūrėme, o netrukus pradėjome ir ūkinę veiklą.“

Kodėl šie gyvūnai?

Elnių augintoja neslepia, jog tam, kad pasirinko auginti elnius, įtakos neturėjo romantiški ketinimai. Kol dar buvo statomas namas, ji rado informaciją, kad Europos Sąjunga skiria paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pradėti ūkininkauti. Parašė projektą ir gavo paramą ūkiui įkurti.

„Elnius pasirinkome todėl, kad nenorėjome viso savo laiko skirti ūkininkavimui. Žinoma, elniams vis dėlto skiriame daugiau laiko, nei tikėjomės, bet tikrai ne tiek, kiek jo reikėtų auginant ūkinių gyvulių. Be to, toks ūkininkavimas mums labai patinka, – šypsosi Asta ir priduria tai, kad auginti gyvūnus jiems nebuvo visiška naujiena. – Tokie mes ir miestiečiai – vasaros ir savaitgaliai visuomet prabėgdavo kaime. Tėvai vasarodavo pas tetą kaime, tai ir karvės, ir šieno vežimas man pažįstami dalykai. Vyro tėvai taip pat išsikėlę gyventi į kaimą, ten augina avių, ožkų. Taigi ūkis nebuvo mums kardinalus pokytis. Beje, pažintis su tradiciniu ūkininkavimu, karvių, avių, ožkų auginimu ir buvo priežastis, kodėl nenorėjome būtent tokio ūkininkavimo, – nesinorėjo varginančios kasdienės priežiūros. Auginant elnius jos ir nėra.“

Šimonėlių vaikai darbuojasi kartu / Asmeninio albumo nuotr.
Šimonėlių vaikai darbuojasi kartu / Asmeninio albumo nuotr.

Visa kaimenė

Pašnekovė pažymi tai, kad Lietuvoje elniai šiuo metu yra gana populiarūs, – vis daugiau ūkininkų imasi jų auginti.

„Laikyti tauriuosius elnius ypač palanku pas mus, Utenos, Molėtų rajonuose, kur žemė ne tokia derlinga ir ne itin tinka kitoms žemės ūkio šakoms: čia daug kalnų, pakalnių, miškelių, krūmų – elniams pats tas. Jiems reikia didelių plotų, kad aptvaruose ne tik pakaktų žolės, bet ir būtų pakankamai erdvės pabėgioti, pašuoliuoti. Ūkininkai stengiasi sukurti šiems gyvūnams laukinę gamtą kuo labiau primenančias sąlygas, tik vieni įrengia didžiulius aptvarus ir patys tiksliai nežino, kiek elnių pas juos laksto, kiti – kiek mažesnius. Mūsų aptvaras – mažesnis, bet su mišku, tvenkiniu, krūmokšniais, pievomis, ir mes matome visus elnius. 

Pavasarį, gegužę–birželį elnių patelės vedasi mažylius. Žinau visas, kurios turi atsivesti jauniklių, kelias net mačiau išeinančias vaikuotis. Guli banda, viena patelė atsistoja ir nueina į pamiškę – žinau, kad už kelių valandų jau bus jauniklis, – pasakoja. – Man patinka stebėti elnius, žinoti, kiek ir kokių turime. Dėl to, kad auginami mažesniame plote, turime juos papildomai šerti žole (ją pjauname kitoje ganykloje), taip pat grūdais. Vieni mus pamatę atšuoliuoja, nes žino, kad gaus maisto, kiti baikštesni – laukia, kol išeisime, tik tada prisiartina. Matyti savo gyvūnus svarbu ir todėl, kad būtų galima suteikti jiems pagalbą, kai to reikia: pamatome, jog kuris šlubuoja, – stebime, ar išgis be įsikišimo. Taigi mažesnis aptvaras lygu daugiau darbų ir atsakomybės, bet kartu – daugiau bendravimo su elniais.“

Ne naminiai

Paklausta, ar pakankamai jaukumo gauna iš elnių, Asta nusišypso: „Na, elniai – ne šuniukai ir ne kačiukai. Tai yra laukiniai gyvūnai, todėl didžiausias džiaugsmas – stebėti juos: matyti, kokie santykiai tarp mamų ir vaikų, tarp patelių, kaip jos gina teritorijas, kuriose atsivedė jauniklių, kaip neprileidžia į tą aptvaro dalį, kurioje būna su vaikais. Elniai susiskirsto tam tikromis grupelėmis, turi savitų taisyklių. Ta galimybė stebėti laukinių gyvūnų gyvenimą iš arti yra labai įdomi patirtis.“

O iš kur Šimonėliai sėmėsi žinių ir patirties, kaip auginti elnius, kuo šerti, kokį aptvarą įrengti? „Su žiniomis buvo tikrai sudėtinga. Yra daugybė įvairios literatūros apie tai, kaip auginti karves, avis ar ožkas, o štai apie elnius – labai skurdžiai. Lietuvių elnių augintojai taip pat gana atsargiai dalijasi savo patirtimi su naujokais. Šiek tiek žinių gavome iš Elnių augintojų asociacijos ir bendros mūsų grupės feisbuke, tačiau daugiausia visko sužinojome jau įsigiję šių gyvūnų. Tiesiog mokėmės, priėjome tam tikras išvadas iš to, ką matėme, ką pastebėjome“, – atskleidžia pašnekovė.

Asta Šimonėlienė / Asmeninio albumo nuotr.
Asta Šimonėlienė / Asmeninio albumo nuotr.

Buvo nauja

Asta šiandien puikiai prisimena dieną, kai baigus rengti aptvarą buvo atvežti pirmieji elniai – patelės. Aptvaras nuo namo buvo nutolęs vos 10 metrų, todėl šeima jaudinosi, ar elniai nebijos, ar ateis taip arti ėsti žolės.

„Iš pradžių jos buvo baikščios, laikėsi atokiau. Po mėnesio buvo atvežti patinai. Po truputį pripratinome elnius prie to, kad mes – tai maistas, todėl nereikia mūsų bijoti. Įsidrąsino ir ateidavo paėsti. Rudenį įsigytos patelės pavasarį atsivedė jauniklių. Metai yra labai trumpas laikas auginant elnius, tačiau per jį atradome daugybę dalykų. Kai dar po metų buvo atvesta antroji vada, tuomet galėjome palyginti elnius, prieiti prie tam tikrų išvadų. O iš pradžių viskas buvo visai nauja. Pirmais metais labai nustebino ir prajuokino elnių skleidžiamų garsų gausa, – su šypsena pasakoja A. Šimonėlienė. – Visi žinome, kad šie gyvūnai baubia per rują. Tada reikia nuo jų laikytis atokiau, nes paveikti hormonų, pamišę iš meilės jie ieško patelių. Jų elgesys būna neadekvatus – dingsta baikštumas, kovojama už teritorijas ir t. t. 

Pirmą pavasarį išgirdome iki tol negirdėtą labai aiškų mūkimą. Tuos garsus skleidė patelės. Vėliau supratome, jog neatsitiktinai mūkė gegužę. Patelės, likus maždaug savaitei iki tol, kai turi vaikuotis, mūkia dėl prasidėjusių spazmų, o neilgai trukus atsiveda jauniklių. Dabar, po kelerių metų, pievose išgirdę elnių mūkimą jau žinome, kad netrukus bus jauniklių. Beje, jie taip pat skleidžia neįprastus garsus – dėmėti gražuoliai mamas kviečia tokiu pypsėjimu, kokį skleidžia spaudomi guminiai žaisliukai.“

Asta Šimonėlienė su vyru Žilvinu ir sūnumis Tadu ir Simu / Asmeninio albumo nuotr.
Asta Šimonėlienė su vyru Žilvinu ir sūnumis Tadu ir Simu / Asmeninio albumo nuotr.

Būta ir baimės

„Kalbant apie jauniklius, pamenu, pirmais metais labai neįprastas pasirodė patelių elgesys vos atsivedus jauniklių: jie pažindomi ir vieni paliekami krūmuose ar aukštesnėje žolėje. Pirmą kartą per žiūronus stebėjau tokį elgesį ir išsigandau. Praėjo valanda, dvi, o patelė negrįžta. Jauniklis praktiškai nejuda – vos ausytė suvirpa, ir viskas. Skambinome ūkininkui, iš kurio pirkome elnius, pasiteirauti, ar tai normalu. Jis nuramino, kad taip ir turi būti. Jaunikliai dar būna per silpni, kad suspėtų su visa banda, todėl mama viena išbėga paėsti ir atsigerti, o tada grįžta, pamaitina, išlaižo, pamyluoja mažylius ir vėl išbėga. 

Gamtoje tokius „paliktus“ gyvūnus aptikę žmonės skuba juos neštis namo, vežti į veterinarijos klinikas, nes galvoja, kad juos gelbsti. Gamtininkai pažymi, kad taip elgtis negalima. Radus vieną jauniklį nedera prie jo artintis, juo labiau liesti jo, nes svetimo kvapo prisigėrusį jauniklį patelė gali palikti likimo valiai. Aptvare kitaip: mes galime paliesti mažylius, paženklinti juos, nes elniai mūsų kvapą pažįsta ir žino, jog jis nereiškia pavojaus, – sako Asta. – Grįžtant prie elnių skleidžiamų garsų temos, juos girdime didžiąją metų dalį: pavasarį – vaikavimosi garsai, vasarą – mažylių pypsėjimas, rudenį – patinų baubimas. Tik žiemą staiga viskas nutyla ir pievose būna visiškai ramu.“

Laikinai paslėptas jauniklis
Laikinai paslėptas jauniklis

Galvoja apie užsiėmimus vaikams

Į elnių auginimo ir jų stebėjimo procesą įsitraukę ir Šimonėlių vaikai. Pašnekovė pasakoja, kad vaikams nebuvo šoko iš miesto persikelti gyventi į ūkį.

„Sprendimą keltis į kaimą priėmėme visa šeima. Vaikams tai nebuvo staigmena, kaip ir pats kaimas: vasaras jie leisdavo pas senelius. Taigi gamta jiems artima. Čia taip pat pilna įvairiausių užsiėmimų, būrelių, veiklų. Jei tik turi noro ir esi iniciatyvus, tikrai rasi galimybių save išreikšti ir mažesniuose miesteliuose, – šypsosi. – Kalbant toliau apie elnius, praėjo maždaug metai nuo tada, kai parašėme projektą, iki tada, kai parsivežėme pirmuosius gyvūnus. Kuo domėjomės mes su vyru, tuo dalijomės ir su vaikai, kartu važiuodavome apžiūrėti kitų elnių ūkių. Pastebiu, kad vaikams patinka šita veikla. Jie vis parbėga su naujais atradimais, ką pastebėjo, kas yra kitaip, nei buvo vakar. Ar vėliau kuriam bus įdomu likti ūkyje ir auginti elnius, nežinau, tačiau kol kas jie visiškai įsitraukę į šią veiklą.  

Stebėti elnius iš tiesų labai įdomu, todėl mintyse kirba idėja rengti edukacinius užsiėmimus, priimti svečius ir rodyti jiems elnius, pasakoti apie juos įdomių dalykų. Kol kas pas mus apsilanko tik draugų ir giminių, bet matau, kad daug kam būtų įdomu. Tačiau laikausi nuomonės, jog tai, ką darai, reikia daryti rimtai: kad atvykę žmonės jaustųsi patogiai, kad jiems būtų ką pamatyti, kad patys galėtume skirti pakankamai laiko įdomiai papasakoti. Nenorėtume, jog svečiai tik pastovėtų prie tvoros ir sakytų „pamačiau elnią“. Taigi kol kas šita veikla – tik apmąstymuose.“

Kaime – vieni privalumai

Asta sako, jog kaime gyvena kokybišką gyvenimą. „Čia vieni privalumai. Dirbame savarankiškai, iš namų, taigi ir mieste gyvenant nebereikėtų stovėti kamščiuose, bet dabar mums nebetenka girdėti mašinų keliamo triukšmo, daugiabučio namo kaimynų skleidžiamų garsų. Dirbame laisvu grafiku, laiką planuojamės taip, kaip norime, turime didelę erdvę, čia grynas oras, pačių užaugintas maistas. Ir anksčiau parsiveždavome mamos augintų daržovių, bet visai kas kita, kai pats auginiesi visko, ko nori ir kaip nori. 

Dabar žmonės ieško progų pabėgti į gamtą, joje ramiai pamedituoti, nusiraminti. Mes išeiname pro duris ir visa tai jau turime. O dar pridėkime elnius... Nuostabu!“ – šypsosi A.Šimonėlienė.

Naujausi straipsniai