Spalio 26-ąją sostinės „Delfi sporto centras“ buvo gyvas iki paryčių – čia vyko tradicinė „Tinklinio naktis 2018“, į kurią suvažiavo paplūdimio tinklinio mėgėjai ir profesionalai iš įvairių šalių. Viena didžiausių šio renginio žvaigždžių – elitinis paplūdimio tinklininkas iš Latvijos Aleksandras SAMOILOVS (33), 2011 metų Europos čempionas ir daugkartinis pasaulio varžybų prizininkas.
„Kokia mano nuotaika? Puiki! Apskritai ji dažniausiai būna puiki, nes gyvenu taip, kaip visada svajojau gyventi“, – telefonu kalbėdamasis su „Žmonėmis“ tikina Aleksandras. Nenustebkite, jei kada išgirsite sporto komentatorius jį vadinant Liūtu karaliumi: šią nekuklią pravardę latvis turi nuo 2008-ųjų, kai Pekino olimpiadoje su porininku nugalėjo aukso medalio laimėtojus amerikiečius Philą Dalhausserį ir Toddą Rogersą. Apstulbę komentatoriai už ilgas garbanas ir agresyvų žaidimą mikliai pakrikštijo Aleksandrą animacinio herojaus vardu – jis taip ir liko, nes liautis skinti pergalių tinklinio aikštelėje Samoilovs kol kas nežada.
Aleksandrai, kaip manote: kam reikalingi tokie renginiai kaip tinklinio naktys?
Jie kelia susidomėjimą, intriguoja ir suburia sporto bendruomenę. Kiekvienoje šalyje – Estijoje, Lietuvoje, Latvijoje – yra ne tik puikių tinklinio profesionalų, bet ir daugybė mėgėjų: smagu visiems susirinkti, kartu pažaisti, pasitreniruoti, pasimokyti vieniems iš kitų. Tai pritraukia aplinkinių dėmesį, sporto šakai tai suteikia papildomo populiarumo. Pats renginys itin smagus: rungtyniaujame iki nakties, paskui laukia triukšmingas vakarėlis, susipažįstame su naujais žmonėmis.
Kodėl jūs sutikote čia atvykti? Juk esate pasaulinio lygio tinklinio žvaigždė.
Mane pakvietė Baltijos ir Amerikos klinika, kuri remia renginį, bei jos įkūrėja Inga Malinauskienė. Inga pati yra aktyvi rėmėja, o aš visada palaikau žmones, kurie palaiko paplūdimio tinklinį. Vis dar prisimenu laikus, kai buvau jaunas ir žalias žaidėjas: tuomet būdavo labai sunku rasti rėmėjų, nes verslo įmonės dažniausiai remia tik daug pasiekusius ir žinomus vardus. Jauni sportininkai privalo daug treniruotis ir siekti gerų rezultatų, bet neturi iš ko. Tuomet gelbsti tik geros valios žmonės, neabejingi sportui.
Vilniuje žaisiu vienoje komandoje su neprofesionalais. Tai tam tikras iššūkis, bet bus malonu su jais dalytis varžybų emocijomis. Džiaugiuosi dėl jų: mėgėjams tai yra galimybė pažaisti rimtose varžybose.
Kuo jūs užsiėmęs šiuo metu?
Dabar atostogauju – esu tarptautinėje tinklinio stovykloje Maljorkoje. Pats organizuoju tokias stovyklas dukart per metus. Su Inga ir susipažinome tokioje stovykloje Majamyje prieš porą metų. Stovykla Maljorkoje sulaukė didelio dėmesio: susirinko 160 dalyvių iš įvairių pasaulio šalių. Man smagu juos treniruoti – todėl ir vadinu tai atostogomis.
Esate gana aktyvus ir socialiniuose tinkluose. Ar šių dienų sportininkui tai svarbu?
Be abejo – ir kasdien tampa vis svarbiau, nes vis daugiau žmonių įsitraukia į socialinius tinklus. Jie nebeskaito laikraščių, vis rečiau įsijungia televizorių – visas naujienas sužino internete. Instagramas vis populiarėja, nes visi nori tik žiūrėti nuotraukas ir skaityti antraštes. Gerbėjai kartais stebisi, kodėl socialiniuose tinkluose nevengiu demonstruoti savo kūno, bet tai nėra tuščia mano puikybė – sakyčiau, šiandien tai yra būtinybė. Sportininkas privalo gerai atrodyti, nes jis yra produktas. Kuo gražiau tas produktas įpakuotas – tuo daugiau susidomėjimo pritraukia, tuo lengviau jį parduoti rėmėjams. O rėmėjų lėšos yra viena svarbiausių mūsų pajamų dalių: iš to gyvename, keliaujame, užsakome viešbučius ir treniruočių vietas, vykstame į sporto stovyklas. Kuo esi geresnis produktas, kuo geresnis atletas, tuo daugiau rėmėjų gali rasti.
Ar jūsų mažieji sūnūs irgi linkę į sportą?
Adrianui dabar treji, Kristianui – dveji. Kai važinėju į varžybas, nesivežu šeimos kartu, nes vis tiek negalėčiau jai skirti dėmesio – man reikia susikoncentruoti į rungtynes. Geriau kartu važiuojame atostogauti. Žinoma, man labai patiktų, jei vaikai domėtųsi sportu, bet neketinu jų spausti: tegul pasirenka tokį kelią, kokio patys nori. Jei bandai priversti žmogų daryti tai, ko jis pats nenori, sunku tikėtis gerų rezultatų.
Bet jus patį tėtis, Latvijos paplūdimio tinklinio legenda Genadijus Samoilovs, kažkada kaip reikiant spustelėjo?
Taip, tikrai (juokiasi). Tėtis mane nuo mažens spaudė sportuoti, ir kai kurių paauglystės etapų būta labai nelengvų. Tačiau man pačiam sportas patiko, todėl džiaugiuosi, kad buvo, kas mane paskatina, – tikrai buvo verta. Dabar treniruojuosi labai daug – penkiolika kartų per savaitę, todėl ir rezultatų pavyksta pasiekti visai neblogų. Bet nenurimsiu tol, kol neiškovosiu olimpinio medalio: dabar didžiausias mano tikslas yra sėkmingai pasirodyti Tokijo olimpiadoje.