„Lithuanian 90's Aesthetics“ (@90s_lithuania) – šiuo metu daugiau nei 76 tūkst. sekėjų turinti „Instagram“ paskyra. Joje publikuojamos 1990-2005 m. laikotarpio nuotraukos daugeliui sukelia nostalgiją. Kas slepiasi po šiuo lietuvių pamėgtu profiliu? Susipažinkite! 22-ejų vilnietė Elena Krukonytė, kuri dar būdama maža prisilietė prie 90-ųjų kultūros ir su ja nesiskiria iki dabar. Portalui Žmonės.lt mergina papasakojo, kaip kilo idėja dedikuoti socialinio tinklo puslapį posovietinei Lietuvos vizualinei kultūrai, ir pasidalijo daugiausiai dėmesio sulaukusiomis praeities nuotraukomis.
Elena, kaip kilo idėja sukurti „Instagram“ paskyrą @90‘s_lithuania? Kodėl pasirinkai atskleisti būtent to laikmečio kultūrą?
Gimiau 1998 metais ir užaugau žiūrėdama lietuvišką televizija, skaitydama lietuviškus žurnalus, klausydama lietuvišką radiją. Prie Vilniaus „Akropolio“ stebėjau pirmojo lietuviško realybės šou „Akvariumas“ dalyvius, valgiau baltus sūrelius su aguonomis, pamenu visas Vilniaus Mindaugo „Maximos“ rekonstrukcijas ir moku atmintinai kiekvieną Rolando Kazlo „Nekenčiu reklamos“ seriją. Nors gimiau tik 90-ųjų pabaigoje, daug kalbėdavau su tėvais, kurie dalindavosi savo prisiminimais, todėl jaučiuosi lyg išgyvenusi šį dešimtmetį.
„Instagram“ paskyrą „90s_lithuania“ sukūriau norėdama sudėti į vieną vietą visus mano kartos identitetą ir mūsų nepriklausomos Lietuvos kultūrą suformavusius populiariosios kultūros atsiminimus. Man įdomu nagrinėti santykį tarp praeities ir dabarties – šioje paskyroje praeitis susilieja su dabartimi ir sukuria naują realybę.
Kokia buvo pradžia? Iš kur gavai pirmąsias archyvines nuotraukas?
Pradžia buvo paprasta – sukūriau paskyrą ir sukėliau internete rastas nuotraukas. Dabar praplėčiau medžiagos ieškojimo būdus: renku ir skenuoju senus žurnalus, knygas, neretai sekėjai pasisiūlo, atsiunčia ar atveža dėžes senų žurnalų. Taip pat, kai noriu pasidalinti vaizdo medžiaga, bendradarbiauju su „Facebook“ puslapiu „TV Archyvai“, kurie iš esmės užsiima tuo pačiu, kuo ir aš, tik specializuojasi išskirtinai senų televizijos įrašų paieškose.
Ar šio puslapio administravimas užima daug tavo laiko?
Laiko neskaičiuoju, nes man tai malonumas, tačiau sudėjus visą laiką naršant po internetą, tyrinėjant ir skenuojant senus žurnalus, manau, susidarytų kokios 3-5 valandos per savaitę.
Visgi, man labai įdomu atrasti sąsajas tarp praeities ir dabarties, pavyzdžiui – aktualijos, kurios pasikartoja skirtingais dešimtmečiais. Man įdomu, kaip tam tikros idėjos (tiek kultūrinės ir estetinės, tiek politinės ir socialinės) vystėsi ir keitėsi, kaip atrodė, kuo užsiėmė garsūs žmonės anksčiau ir dabar. Man patinka lyginti praeitį su dabartimi ir suvokti tautos sąmonę bei mentalitetą.
Šiuo metu šią paskyrą seka virš 76 tūkst. žmonių. Kaip manai, kodėl ji sulaukia tokio didžiulio lietuvių dėmesio?
Prieš kurdama „90s_lithuania“ aš iškėliau hipotezę apie nostalgiją – kad žmogaus širdį suvirpina bei dėmesį patraukia tai, ką jis yra matęs, girdėjęs ar patyręs vaikystėje. Puslapio sekėjų skaičius patvirtina šią hipotezę.
Neretai publikacijose pasirodo ir žinomi veidai jaunystėje. Ar sulaukei kokių nors jų reakcijų? Pasidalink įsimintiniausiomis.
Taip, esu sulaukusi ne vieno žinomo žmogaus komentaro. Pavyzdžiui, Deivido Zvonkaus, Juozo Liesiaus iš grupės „B'Avarija“, Ericos Jennings, Elenos Puidokaitės-Atlantos ir keleto kitų. Visų komentarai mane džiugina.
Geriausiai pamenu, kai įkėliau 2001 m. žurnalo „Cosmopolitan“ straipsnio titulinį puslapį su Beata Nicholson, kuriame parašyta – „Mergina be kompleksų“. Labai patiko nuoširdus Beatos komentaras, kuriame ji prisimena, kad buvo „pirmas storas modelis ant lietuviško Cosmopolitano viršelio“.
Ar šio puslapio turinys kaip nors siejasi su tavo gyvenimu ir darbu?
Užsiimu fotografija bei kitais vizualiniais menais, dirbu su reklamomis ir vykdau meninius projektus. Mano fotografijos bakalauro darbas buvo susijęs su 90-aisiais – sukūriau ir vis dar tęsiu projektą „Ankstyvosios Z kartos portretas“, kuriame fotografavau savo kartos atstovus, gimusius nuo 1995 iki 2001 metų. Analizuoju, kaip aplinka ir laikmetis formuoja asmenybes, kiek mes turime panašumų ir skirtumų kaip individai, ir kaip tos pačios kartos atstovai. Man apskritai yra labai įdomus laiko konceptas ir kaip jį galima pavaizduoti fotografijoje.
Puslapio auditorija auga gana sparčiai. Neturi kokių nors ateities planų? Galbūt socialinio tinklo paskyra vieną dieną galėtų tapti periodiniu leidiniu?
Yra abstrakčių plėtros idėjų, bet jas dar reikia pabrandinti. Nenoriu, kad šis puslapis taptų banaliai komercinis, todėl nesiryžtu drastiškiems pokyčiams. Noriu, kad pirmoje vietoje išliktų jo esmė ir idėja – suartinti žmones, turinčius tuos pačius prisiminimus apie savo šalį. Jeigu kažkas iš skaitytojų ar sekėjų turi idėjų ir norėtų prisidėti, visada laukiu jų žinučių.
Tikriausiai esi gana įsigilinusi į 1990-2005 laikmetį. Jei lygintum jį su dabartimi – ko pasigendi dabar? O ko atkurti visai nenorėtum?
Mano analizuojamas laikotarpis yra, kai Lietuva nepriklausė jokiai sąjungai, nei sovietų, nei Europos sąjungai ir Lietuvos kultūra anuomet buvo sovietiškai provinciali, bet su dideliu entuziazmu bandanti pamėgdžioti globalistinę, vakarietišką kultūrą. Dabar jau Lietuva yra globalistinės kultūros dalyvė. Nieko nepasigendu ir nieko nenorėčiau atkurti, noriu tik priminti apie praeitį, kurią suvokiant galima konstruktyviau ir kūrybingiau kurti ateitį (šypsosi).
