Pažiūrėjęs į švytinčias akis nė neįtartum, kad vos prieš keletą mėnesių jos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, o ketverius metus puoselėta viltis sukurti laimę su mylimu žmogumi sudužo į šipulius. Tačiau su gyvenimo draugu antstoliu Donatu Kisieliumi (30) išsiskyrusi dainininkė ir kūrybos namų „Elitaz“ muzikinių renginių koordinatorė Elena Puidokaitė-Atlanta (31) šukių neskaičiuoja: „Įvyko, kaip turėjo įvykti...“ Atvirkščiai, puikiu įvertinimu baigusi muzikos vadybos studijas Muzikos ir teatro akademijoje atlikėja jaučiasi taip, lyg būtų karūnuota...
Sakei, kad magistro darbas – tai didelio tavo susikaupimo, pastangų, atsiribojimo nuo nesvarbių dalykų rezultatas. Užbaigei dar vieną gyvenimo etapą?
Būtent – gyvenimo etapą, nes man tai – ne vien baigtos studijos. Labai „ačiū“ tėčiui muzikantui. Jis buvo pagrindinis žmogus, kuris spardė man užpakalį ir sakė, kad privalau studijuoti ten, kur mokėsi visi jo šeimos nariai, vėliau kartojo, kad privalau baigti tai, ką pradėjusi. Jo logika buvo paprasta: jei netapau muzikante instrumentininke, turiu bent būti šalia muzikantų ir jiems padėti. Nakties, kai baigiau rašyti darbą, niekada nepamiršiu: buvo akimirkų, kai temo akyse, riedėjo ašaros. Tačiau buvo aišku, kad kelio atgal nėra, todėl nubraukiau ašaras ir toliau rašiau. Iki keturių ryto taisiau darbą, o pamačiusi, kad nebeapsimoka eiti miegoti, penktą ryto vežiau jį spausdinti, pusę aštuonių su puodeliu kavos jau stovėjau prie „Copy1“, kad man pirmai jį įrištų, o devintą buvau akademijoje.
Tik tada dar nepagalvojau, kad neužteks darbo atiduoti – reikės jį dar ir apginti. Kalbėti prieš auditoriją ir bendrauti su žmonėmis nebijau, tačiau atsistojusi prieš komisiją jaučiau, kaip adrenalinas apima visą kūną, rankos, kojos dreba, burna džiūsta ir nieko su savimi negaliu padaryti. Daug kas sako, kad nesvarbu įvertinimas – svarbiausia kaip nors baigti studijas, bet kai tavo darbą įvertina dešimtuku, negali savimi nesididžiuoti. Dabar jaučiuosi lyg su karūna ant galvos ir atsiprašau, bet kol kas jos nusiimti nenoriu, – leiskite man ja dar pasidžiaugti (juokiasi).
Smuikui, kuriuo grojai mokykloje, pritrūko kantrybės, o vietoj vokalo studijų pasirinkai muzikos vadybą. Kodėl nenorėjai tapti profesionale vokaliste?
Kai svajojau apie sceną, reikalavimai popmuzikos atlikėjams nebuvo dideli, merginos klausytojus ėmė grožiu, kitkuo – vokalas nebuvo ypač svarbus. Iki šiol viduje kirba priekaišto kirminėlis, kad nepakovojau už save: per mažai dėmesio skyriau kūrybai, jai interpretuoti, gyvai atlikti su muzikantais. Kaip ir daugelis, taikiausi prie tuometinės situacijos, aplinkybių, ieškojau būdų, kaip iš to, ką darau, galėčiau bent kiek uždirbti.
Visada svajojau vieną dieną sustoti ir į savo darbą žvilgtelėti iš kitos pusės. Muzikos vadybos studijas pasirinkau sąmoningai ir jos tapo stotele, kurios man taip reikėjo.
Gal jau nusprendei padėti tašką dainininkės karjeroje?
Ne, bet visada svajojau vieną dieną sustoti ir į savo darbą žvilgtelėti iš kitos pusės. Muzikos vadybos studijas pasirinkau sąmoningai ir jos tapo stotele, kurios man taip reikėjo. Pamačiau, kokių lūkesčių puoselėja atlikėjai, bendraudami su vadybininkais, ko tikisi vadybininkai, ieškodami naujų scenos žmonių, kaip jie kalbasi vieni su kitais ir kaip kalbėdami skirtingomis kalbomis vis dėlto trokšta to paties: turėti daug užsakymų, koncertų, gauti gerus uždarbius. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje pagaliau atsirastų supratimas, jog atlikėjai be vadybininkų ir vadybininkai be atlikėjų egzistuoti negali. Dainininkas turi užsiimti kūryba, o ne dirbti principu „Sam tancuju, sam poju, sam biliety prodaju“ (rus. „Pats šoku, pats dainuoju, pats bilietus parduodu“).
Kada nors turėjai gerą vadybininką?
Pats pirmasis mano vadybininkas buvo Vilius Survila, kuris tuo pat metu dirbo su grupe „Delfinai“. Abu projektai populiarėjo ir laikui bėgant mes nebepasidalijome dėmesiu. Neslėpsiu: buvo truputį skaudu, kai Vilius pasirinko vaikinus, bet dabar taip jautriai nereaguočiau, – darbas yra darbas.
Svajoju kada nors turėti stiprią prodiuserių komandą ir jos padedama kuruoti keletą galbūt net labai skirtingų atlikėjų.
Kas, tavo nuomone, yra geras vadybininkas?
Jis pirmiausia turėtų būti geras draugas. Tai nereiškia, kad dieną naktį jiedu su atlikėju turėtų būti kartu, tačiau jų požiūris į gyvenimą, muzikinis skonis neturėtų skirtis. Svarbiausia, kad kartu dirbantys žmonės pasitikėtų vienas kitu, ypač kai kalba sukasi apie finansinius dalykus.
Įsiliejusi į „Lietuvos balso“ komandą, peršokai į kitą barikadų pusę. Kada geriau jautiesi – būdama atlikėja ir sėdėdama ant debesies ar atkakliai derėdamasi dėl sutarties sąlygų?
„Lietuvos balse“ dirbau su atlikėjais, rūpinausi koncertais, renginiais ir pastaruoju metu kur kas dažniau atsidurdavau už scenos nei ant jos. Dalyviams buvau kaip mamytė: vos tik kas, skambindavo, klausdavo, ką daryti, kur eiti, ką apsirengti. Bene didžiausias iššūkis manęs laukė po pirmosios atrankos, kai apie pusantro šimto dalyvių turėjau žinoti viską: vardus, pavardes, kaip atrodo ir kaip skamba jų balsai. Sėdėjau ir mokiausi, kol galiausiai juos visus galėjau iš pusės žodžio pažinti.
Su dalyviais buvome sutarę, kad vieni kitiems galime skambinti ir rašyti bet kuriuo paros metu, tačiau nė vienas tuo nepiktnaudžiavome. Tiesa, vienas vaikinas neapsižiūrėjęs, kad telefone jau turi vieną Eleną, įsivedė mano tikrąjį vardą, tad sykį paryčiais gavau daug labai gražių meilės prisipažinimų (juokiasi). Dirdama „Lietuvos balse“ jau spėjau praktiškai suprasti, kas yra vadyba, pažinti nemaloniąsias jos puses. Puikiai pamenu, kai man skambindavo iš to paties „Elitazo“, derėdavosi, keldavo man reikalavimų, o aš – jiems. Darau tą patį ir kadangi puikiai suprantu atlikėjus, manau, man visai neblogai sekasi. Stengiuosi išmokti laviruoti tarp dviejų pusių, bet, žinau, dar daug ką reikės išmokti, ne vieną kliurką teks padaryti. Sutarties sąlygos, įsipareigojimai, besikeičiantys įstatymai – yra aibė dalykų, kuriuos geras vadybininkas privalo išmanyti. Dirbdama „Elitaze“ net „Excel“ programa naudotis išmokau (juokiasi).
Darbas „Lietuvos balse“ – neįkainojama patirtis. Žinoma, jauni, nedaug scenos patirties turintys atlikėjai – kitokie, bet ir jie keičiasi. Prieš dešimt metų ir aš buvau tokia kaip jie: smalsi, imli, norinti viską žinoti, visur dalyvauti. Tačiau dėmesys daro savo, ir laikui bėgant jauni atlikėjai pradeda jaustis vis svarbesni. Nekalbu vien tik apie „Lietuvos balso“ dalyvius – taip yra su visais atlikėjais, o kaip susitvarko su dėmesiu, priklauso tik nuo jo paties.
„Žvaigždžių liga“ neaplenkia nė vieno, tik forma skiriasi. Manau, pati sirgau vidutinės – kaip ir priklauso jaunai gražiai dainuojančiai panelei, sulaukiančiai nemažai dėmesio (juokiasi).
„Lietuvos balsas“ jau baigėsi, tad kaip diplomuota specialistė gal jau nusižiūrėjai, su kuriuo dalyviu norėtum pradėti pirmuosius vadybininkės žingsnius?
Ankstoka apie tai kalbėti – juk „Lietuvos balso“ dalyviai turi sutartis, įsipareigojimų. Dabar labiausiai noriu sustoti ir labai rimtai pagalvoti apie save, apie tai, ką toliau veiksiu. Nenoriu kategoriškai dėlioti taškų: arba dainuosiu, arba būsiu vadybininkė. Manau, laikas geriausiai parodys, kaip man elgtis ir ką pasirinkti. Noriu dainuoti ir žinau, kad tai darysiu: šiuo metu su Stano ir Edgaru Lubiu įrašau naujas dainas, pusei vasaros išvažiuosiu koncertuoti į pajūrį. Pasiimsiu Saulę ir spruksiu iš Vilniaus.
Trokštu pasiekti daugiau, nei dirbti paprasta vadybininke, noriu būti įtakinga ir svarbi – tokia, kaip Samas ar Gediminas Jaunius.
Bet mane vilioja ir kita barikadų pusė. Nuoširdžiai gilindamasi į studijas ir dirbdama „Lietuvos balse“, įgijau daug praktinių žinių ir vadybos patirties, todėl mano supratimas apie šią darbo sritį gerokai pasikeitęs. Trokštu pasiekti daugiau, nei dirbti paprasta vadybininke, noriu būti įtakinga ir svarbi – tokia, kaip Samas ar Gediminas Jaunius (juokiasi). Jei rimtai, gerbiu šiuos žmones ir norėčiau kada nors būti lygiaverte jų konkurente. Tikrai norėčiau ko nors daugiau, nei koordinuoti atlikėjus, ir labai tikiuosi, kad po šio darbo sulauksiu įdomių pasiūlymų, – esu jiems atvira.
Nelengva vienu metu būti gera studente, valandų neskaičiuojančia darbuotoja ir mylinčia mama?
Buvo momentų, ir kai veidelis atrodė gerokai pavargęs, ir akys ne taip blizgėjo, tačiau kai atsirasdavo bent viena laisva valandėlė, atrodydavo, kad kažką darau negerai, kad kažkur turiu bėgti, lėkti, kad kažką pamiršau padaryti. Esu dėkinga savo tėvams, močiutei, kurie buvo pati stipriausia mano palaikymo ir pagalbininkų komanda. Džiaugiuosi, kad pateisinau jų lūkesčius.
Darbų sūkuryje smarkiai keitėsi ir tavo asmeninis gyvenimas – ketveri metai su mylimu žmogumi liko praeityje?
Ir taip lengva nebuvo, o dėl svarbių ir ne visai džiaugsmingų pasikeitimų viskas buvo tik sunkiau, bet taip jau yra: visi sunkumai iškyla vienu metu, ir, deja, patogaus laiko jiems nėra. Bet dabar jau viskas gerai, į tai, kas nutiko, stengiuosi žiūrėti paprastai: yra taip, kaip yra, – nieko pakeisti nebegaliu. Neturėjau daug laiko svarstyti, analizuoti, gilintis, nebuvo kada savęs gailėti, verkti apsikabinus pagalvę ir žiūrėti, ar gyvenimas smarkiai slysta iš po kojų. Mūsų su Donatu išsiskyrimą priimu kaip neišvengiamybę ir džiaugiuosi tuo, ką abu per ketverius metus patyrėme. Donatas – nuostabus žmogus, likome puikūs draugai, bet gal tai ir buvo mūsų bėda, kad laikui bėgant tapome geresni draugai nei mylinti pora.
Jūsų su Donatu išsiskyrimas daug kam buvo netikėtas: aplinkiniai, rodos, tik ir laukė, kada ant tavojo piršto suspindės sužadėtuvių žiedas, o čia – skyrybos!
Nebuvo vieno įvykio, kuris būtų viską nulėmęs, ir nėra nė vieno kalto dėl to, kad viskas baigėsi. Būna, draugaujant dviem žmonėms viskas klostosi lengvai, paprastai, bet pasitaiko ir sunkesnių, kartais – labai sunkių etapų, kai tenka susėsti, kalbėtis, ieškoti sprendimų. O kartais sprendimo nebematai ir tada, kad ir kaip skaudėtų, tenka užbaigti vieną etapą ir pradėti kitą. Mes su Donatu žinome, kodėl išsiskyrėme, ir tegul tai lieka tarp mūsų.
Ar apmaudu? Žinoma, bet sprendžiant pagal tai, kaip šiandien šypsausi, viskas su manimi gerai (juokiasi). Dėl nieko nesigraužiu, nieko nekaltinu. Su Donatu išgyvenome nuostabiai gražų laiką. Tikiu, abu dar surasime savo puseles ir nugyvensime dar gražesnius gyvenimus. Žinau, žmonėms norėtųsi iš manęs išgirsti „didelę“ dramą, bet negaliu jos papasakoti, nes paprasčiausiai jos nebuvo.
Tiki, kad egzistuoja riba, kai žmonės arba turi kuo greičiau susituokti, arba jiems pats metas sukti savais keliais?
Nėra gerai, kai santykių statusas vieną dieną iš „įsipareigoję“ virsta „įstrigę“. Mums su Donatu taip lyg ir nebuvo. Tiesiog sėdėdami valtyje nuplaukėme pasroviui ir net nepastebėjome, kaip valtelė pakrypo ir vienas iš jos iškrito (juokiasi). Kai tau aštuoniolika ar dvidešimt, gali kristi ir kristi iš valties, sėsti į kitą ir vėl virsti, bet kai tau trisdešimt, tikiesi, kad kiekviena draugystė, bendravimas, ryšys baigsis jei ne santuoka, tai gražios šeimos, bendros laimės sukūrimu – visiškai nesvarbu, kaip pavadinsi. Sąvokos gal ir skirtingos, bet visi trokštame to paties. Mums su Donatu tokia pabaiga, deja, nebuvo lemta.
Meilė trunka ne trejus, o ketverius metus?
Manau, ji turėtų trukti ilgiau, bet, būna, meilė ir po pusmečio pasibaigia. Matematika čia sudėtinga, ir galbūt tiems, kurie ekselį įvaldę geriau nei aš, sekasi geriau (juokiasi)?
Likusi viena priešais baltą popieriaus lapą bandai piešti savo gyvenimo viziją?
Kad viskas ir taip aišku: visi norime būti laimingi, trokštame turėti sveikus, gražius vaikus. O likusi piešinio dalis tegul užsipildo savaime.