Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir grupės „el Fuego“ solistą Roką SPALINSKĄ (30), sėkmingai dalyvavusį „Lietuvos balse“, atpažįstu iš karto – visoje kavinėje jis išsiskiria ūgiu, dailiu sportišku stotu ir malonia šypsena. Sutartu laiku pasirodęs kone sekundžių tikslumu, atlikėjas nė kiek neprimena bohemos atstovo, kuriam sekmadienio rytai būna sunkūs.
Šokate Anželikos Cholinos spektaklyje „Idiotas“. Juk šokis – visai kita sritis nei dainavimas ar jaudinatės prieš lipdamas į sceną?
Tai – absoliutus išėjimas iš komforto zonos, ta sritis man gal nesvetima, bet mažai čiupinėta. Scenoje nuolat tenka judėti, bet kad pavadinčiau save šokėju – toli gražu ne. Darbas su Anželika man – sau mestas iššūkis, uždavinys, labai įdomus uždavinys. Jaudulys užklumpa, kai spektaklis būna visiškai šviežias, premjerinis, kai viskas tik sulipdyta. Tada nori nenori lenda mintis, kad tau teko labai didelė atsakomybė, krūvis, norisi, kad viskas pavyktų gerai ir sklandžiai. O kai spektaklis įsibėgėja, tiesiog stengiuosi pasinerti į jį, užplūsta sveikas adrenalinas, kaip sporte. Tą jausmą „nusimetu“ iškart, kai įžengiu iš užkulisių į sceną, jau kai viskam pasibaigus einame nusilenkti.
Beje, šis šokio spektaklis ne pirmas, kuriame dalyvauju. Pirmasis buvo Klaipėdos muzikiniame teatre – baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Taip taip, baletas (juokiasi)! Ten prireikė meškos vaidmens atlikėjo. „Gelbėk, Rokai, ar gali?“ – išgirdau. Tvarkoj, galiu. Darbas minimalus: didžiulis kostiumas, gremėzdiški meškiški judesiai, tiesiog reikėjo „pataikyti“ į muziką, laiku įeiti, išeiti. Antras buvo šokio spektaklis „Divizija“, kurį statė Aurelijus Liškauskas. Jame tapau KGB agentu. Kartelė man jau buvo kaip reikiant pakelta, nes būdamas tokio ūgio scenoje esi kaip ant delno. Buvo keletas kombinacijų, kai visi šoka sinchroniškai, reikėjo pasistengti, kad publika manęs neišskirtų: „Buvo viskas gražu, tik tas aukštas kažkaip į kairę traukė.“ Bet viskas pavyko.
Atsitiktinumas ar ne, tačiau paskui sulaukiau Anželikos pasiūlymo imtis didžiulio Rogožino vaidmenį „Idiote“. Daug žmonių iš mano rato nesuprato, ką spektaklyje veikiu, kol jo nepamatė: „Ką tu ten darysi? Dainuosi?“ – „Ne, nedainuosiu.“ – „Tai kažką kalbėsi? Palauk, nei dainuosi, nei kalbėsi, tai ką darysi?“ – „Šoksiu.“ Net patys artimiausi – mano šeima – neįsivaizdavo, kokio tai svorio kūrinys.
Repeticijos, spektakliai – dažnai tenka lakstyti tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Tai juk vargina?
Būna, važiuodamas sau vienas automobilyje prasidainuoju, užsiimu kita veikla. Tas laikas nėra toks ilgas, kaip ir atstumai Lietuvoje. Žmonės kai kur kasdien tiek važinėja. Aš keliones suprantu kaip darbo dalį. Kai pradėjau taip mąstyti, atstumas nebe toks baisus pasidarė.
Žinoma, Vilnius, vertinant pagal karjeros galimybes, yra numeris vienas. Bet Klaipėda – gimtas miestas. Jį myliu, visada mylėjau, visada į jį sugrįšiu, bet ten, šįmet ypač pajutau, jau ankšta, matyt, reikia kelti sparnus į sostinę.
Kaip tikras klaipėdietis prie jūros nueinate kas treji metai?
Kad klaipėdiečiai prie jūros neina – mitas. Man smagu kartais nuvažiuoti tiesiog ant molo pasivaikščioti, kad ir keletą minučių. Gera, kad mūsų jūra atgaivina. Draugai buvo išsivažinėję, kas į Kiprą, kas į Egiptą, – lauke karšta, vandenyje – lygiai taip pat, jokios gaivos. Aš paplūdimyje nemėgstu gulėti kaip cepelinas. Man gera, pavyzdžiui, tinklinį pažaisti, paskui vandenyje atsigaivinti. Beje, Smiltynėje jis dažnai būna „spiritinis“, nes šaltos srovės teka. Jei įbrendi ir kojų pirštai pradeda riestis – tai ženklas, kad srovė padarė savo (juokiasi).
Beveik iki dviejų metrų išstypęs jaunuolis nenorėjo pasiduoti antrajai lietuvių religijai ir tapti krepšininku?
Vaikystėje, paauglystėje buvau įprasto ūgio. Gerokai styptelėjau penkiolikos ar šešiolikos. Daug kas nustemba, kai sužino sritį, kuria aš gyvenu, nes pirmiausia pagalvoja, kad esu plaukikas ar krepšininkas. Kita vertus, nesu toks ir aukštas: mano ūgis – metras devyniasdešimt aštuoni centimetrai, beveik toks pat kaip krepšininko Renaldo Seibučio, o jis aikštėje paprastai būna vienas mažiausių.
Gyvenimo kelio pasirinkimą – muziką – tikriausiai nulėmė tėvai?
Turbūt – taip, kai gimsti šeimoje muzikantų, kurie nešasi dar nevaikštantį vaiką į repeticijas, paskui lankai muzikos mokyklą, visur turi suspėti, kitokioms mintims laiko net nelieka. Ne veltui sakoma, kad obuolys nuo obels netoli nurieda.
Nors baigęs dvyliktą klasę stojau į transporto inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ir įstojau, atvažiavau į Vilnių, mokiausi pusmetį, bet supratau, kad visiškai nieko bendra su tuo neturiu, – brėžiniai, skaičiavimai man taip prieš plauką. Grįžau namo ir kitais metais įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti vokalo. Ten gavau ir bakalauro, ir magistro diplomus pas profesorių Eduardą Kaniavą. Trečiame kurse pasitaikė galimybė įsidarbinti teatre. Pirmas vaidmuo – Katinas vaikiškame spektaklyje „Buratinas“. Tas Katinas mane dar ilgai persekiojo, nes vis dėlto pirmas vaidmuo, buvo nelengva „išeiti“ iš jo kailio, paskui kuriant kitus vaidmenis vis išlįsdavo katiniški bruožai.
Taigi pabandžiau ieškoti kito kelio, bet apsisukau ir grįžau ten, kur šeima. Tiesa, visi mūsų šeimoje instrumentalistai, dainuojančių profesionaliai nėra. Visi studijavę Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Sesuo – pirmoji mergina, baigusi mušamųjų specialybę, dabar augina mergytę, bet daug groja namuose, vis dar koncertuoja, neketina paleisti profesijos.
Kuris darbas, spektaklis pačiam įsimintiniausias, brangiausias?
Negalėčiau išskirti vieno. Yra keli, kuriems atidaviau daugiausia savęs, kuriems atsiduodu visu šimtu procentų, apie kuriuos galvoju ir pasibaigus repeticijai, ir atsikėlęs iš ryto, ieškodamas tos tiesos, kurią noriu nešti į sceną. Pirmas toks – Franko Wildhorno „Boni ir Klaidas“ Klaipėdos muzikiniame teatre, kur vaidinome su Jeronimu Miliumi ir Vaidu Baumila. Taip pat Brodvėjaus miuziklas „Čikagoje“ – mano vaidmuo nedidelis, bet irgi įsimintinas, o labiausiai turbūt – Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Idiotas“. Pats Fiodoro Dostojevskio romanas yra labai stiprus. Aš gana greitai „išeinu“ iš vaidmens, bet po šito spektaklio dar gerą valandą norisi patylėti, nes tiek visko verda galvoje. To, kas vyksta scenoje, nevaidini, tiesiog išgyveni kaskart vis iš naujo.
Kaip rimto muziko kelią pasirinkęs atlikėjas sugalvojo išmėginti jėgas „Lietuvos balse“? Tiesiog pamanėte, kad televizija greičiau padės išpopuliarėti?
Patyriau spaudimą iš savo draugų. Pagalvojau: žinau, ko einu, išbandysiu save dar vienoje srityje. Nemanau, jog tai atsitiktinumas, kad po šito projekto prieš dvejus metus atsidūriau grupėje „el Fuego“. Vyksta dideli pokyčiai, per pastaruosius dvejus metus labai subrendau kaip atlikėjas ir asmenybė.
Dainavimas grupėje ir teatre labai skiriasi?
Iš kitų Lietuvos grupių „el Fuego“ skiriasi atliekamos muzikos stiliumi – populiariąja klasika. Visi trys grupės nariai turime klasikinio vokalo išsilavinimą, tai, kas reikalinga ir operos teatre. Teatro rėmai skiriasi tuo, kad koncertinės programos yra tik dalis repertuaro. Operos, operetės, miuziklai, šokio spektakliai, baletai...
Populiarioji, arba lengvoji, klasika man patinka – artėja grupės turas, dešimtmečio koncertas ir naujo albumo pristatymas. Išties nenuobodu. Dabar teatre Klaipėdoje atostogos iki vasaros festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, jame klausytojams bus parodyti net keli nauji pastatymai ir projektai. Vasarą Kauno muzikiniame teatre – Franko Wildhorno miuziklas „Džekilas ir Haidas“, kur atliksiu pagrindinį vaidmenį, rudenį pasirodys dar vienas lietuviškas miuziklas „Karalius Mindaugas“. Vyks Anželikos Cholinos šokio spektaklio „Idiotas“ gastrolės Maskvoje, taip pat – gastrolės JAV su miuziklu „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“, kur atliksiu Žygimanto Senojo vaidmenį, beje, tai bus pirmas tokio dydžio lietuviškas miuziklas Amerikoje. Ruduo bus išties užimtas ir labai labai įdomus. Atrodo, į Vilnių kraustytis teks neišvengiamai...
Geriausiai atsipalaiduojate gamindamas?
Man patinka ieškoti naujų skonių, receptų, išbandyti juos pačiam. Mėgstu dalyvauti ruošiant patiekalą – gal todėl, kad turiu regimąją atmintį? Aišku, gaminti reikia įkvėpimo, o jis ateina ne kasdien. Man lėkštėje viskas turi gražiai atrodyti, skaniai kvepėti. Dar turiu valgyti šviesioje patalpoje ir viską, ką dedu į burną, gerai matyti (juokiasi).
Geru kulinaru savęs nevadinčiau, nors gaminti moku, mėgstu skanų naminį maistą. Balandėlių turbūt nepadaryčiau, cepelinus, manau, išvirčiau. Na, o egzotiškus patiekalus ragauti įdomu iki tam tikros ribos. Prieš kelerius metus kartu su Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko delegacija teko lankytis Japonijoje, kur tikriausiai 80 procentų raciono sudaro jūrų gėrybės, ten supratau, kad mano receptoriai nepripažįsta kalmarų, – net nežinau, jų struktūra ar kvapas netinka. Nors išragavau tikrai nemažai.
Kaip geriausiai pailsite po spektaklių?
Mėgstu pamiegoti, nepatinka anksti keltis. Nebent – laukia žvejyba. Tada nebūna problemų. Bet žadintuvo funkcija „snausti“ nežaidžiu. Sučirškia – keliuosi. Mėgstu pabūti vienas, taip pat – su šeima: mama, sesers šeima, mažąja dukterėčia. Tėvelio nebeturiu, bet kadangi jis nuo mažumės mane į gamtą vežėsi, išmokė ją mylėti, žvejoti, ten geriausiai jį ir jaučiu. Paradoksas: žuvies nelabai mėgstu, bet visada parvežu išvalytą, tad tas, kuris gamina, pernelyg nesispardo – skusti žvynų nereikia.
Šeimos dar nesate sukūręs, savų vaikų neturite?
Ne, bet vaikus labai myliu, su jais visada randu bendrą kalbą, sutariu. Juokauju, kad jei nebūčiau dainininkas, aktorius, galėčiau dirbti aukle. O jei rimtai, gyvenimas per trumpas, kad darytume, ką reikia. Arba – iš pareigos. Aš darau tai, kas man smagu.
