„El Fuego“ išgarsėjusį T. Pavilionį į spektaklius lydės neseniai gimęs sūnelis

Tomo Pavilionio ir Gabrielės Lileikaitės vestuvių akimirka / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-28 22:23
Gegužės 2-6 dienomis į Vilniaus kongresų rūmus grįžta V. A. Mocartas. Jo operos „Visos jos tokios“ spektakliai, režisuoti Dalios Ibelhauptaitės, šį kartą bus kitokie nei ankstesni, nes išgirsime visiškai pasikeitusį dainininkų ansamblį. Pirmą kartą Ferandą operoje įkūnys 34 metų tenoras Tomas Pavilionis, dar nedainavęs jokiame šios trupės spektaklyje.

Solistui artėjantys pasirodymai su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir tarptautiniu artistų ansambliu bus ypatingi ir tuo, kad trupei talkinančiame studentų vokaliniame kolektyve dainuos Tomo žmona Gabrielė, neseniai padovanojusi jam sūnų, o mažylį tuo metu užkulisiuose prižiūrės močiutė – dainininkė Laima Jonutytė. Mat mažąjį Tomuką spektaklio metu mamai reikės pamaitinti.

Kažkada sakėte, kad gyvenime jums svarbiausia – dainavimas. Ar ir šiandien taip manote?

Kaip galėčiau neigti, kad svarbiausia – šeima! Kitkam laiko visada galima rasti, jei nori. Pavyzdžiui, dabar po keturių spektaklių Kongresų rūmuose manęs iš karto laukia du „Sevilijos kirpėjai“, dar už savaitės – Lenskis, vėliau – šiuolaikinė oratorija Vilniaus festivalyje, koncertas su Raminta Vaicekauskaite Pažaislio festivalyje, pasirodymas su kursiokais pajūryje, keli privatūs renginiai. Repetuosiu ir Idamantės vaidmenį kitoje Mocarto operoje - LNOBT „Idomenėjuje“. Laimė, kad pavyko susitarti su teatru dėl debiuto šioje operoje kitą sezoną. Būtų sunku per trumpą laiką parengti du rimtus vaidmenis. Darbai veja darbus.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Esate ant populiarumo bangos?

Gal buvo pastebėta, kad ūgtelėjau kaip dainininkas. Jau beveik dvejus metus tobulinuosi pas vieną profesorių Vienoje. Važinėju pas jį kas porą mėnesių savaitei – šlifuojame sunkiausius mano vaidmenų epizodus ir visas arijas, kurias viešai atlieku. Prieš porą savaičių rengėme ir Ferando bei Idamantės partijas.

Kuo ypatingas Ferando vaidmuo?

Mocarto muzika tik iš pirmo žvilgsnio yra paprasta. Jo operų tenoro partijos parašytos nepatogiai. Solistai dažniausiai bėga nuo šių vaidmenų.

Ferando partija yra labai sunki techniškai, nors „Visos jos tokios“ – komiška opera: muzika liejasi lengvai. Ir pats Ferandas yra komiškas personažas, nors nestokoja ir lyrinių atspalvių, kaip ir kiti šiuo metu mano kuriami operų herojai. Aišku, bandau atrasti kiekvieno personažo savitų spalvų.

Labai vertinu galimybę pasirodyti Vilnius City Operos spektakliuose, nes jie sutraukia rinktinius atlikėjus. Aukšto lygio solistų ansamblyje pats nevalingai pasitempi. Seniai pastebėjau: jei greta yra bet vienas pasaulinio lygio atlikėjas, visi lietuviai ima dainuoti geriau. Net nesuprasi kodėl.

Iki šiol su šia trupe man teko dirbti tik „VCO Rock“ ir „XYZ“ projektuose.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Jūsų įvairiapusiškumas žavi. Nedaug operos solistų reiškiasi taip plačiai – nuo popmuzikos iki šiuolaikinių operų, vokalinių simfoninių kūrinių, sintetinių projektų, rengia solines programas.

Pastaruoju metu darbų gausą gal lėmė ir tai, kad baigiau karjerą grupėje „El Fuego“. Jau maždaug metus tik retkarčiais prie jos prisijungdavau, o šiemet galutinai padėjau tašką.

Kodėl? Juk „El Fuego“ padėjo jums kaupti populiarumo dividendus?

Savo laiku joje dainuoti buvo labai naudinga. Išbandyti save didelėse scenose yra pliusas – įgijau sceninės laisvės. Tačiau aš visą gyvenimą norėjau būti operos solistas – mano prioritetas visada buvo opera. Kodėl neturėčiau būti čia, kai pilasi pasiūlymai, patobulinau savo vokalinę techniką?

Jau kelis kartus mane kvietė dainuoti Krasnojarsko valstybinis operos teatras. Pirmą sykį ten važiavau pasirodyti sename „Eugenijaus Onegino“ pastatyme ir iškilmingame festivalio koncerte. Po metų jie pakvietė į naują tos pačios operos premjerą, kuriai buvo suburtas tarptautinis solistų ansamblis.

Tada teatrui buvo suteiktas D. Chvorostovskio vardas, ta proga vyko didžiulės iškilmės. Prieš mėnesį grįžau iš tarptautinio festivalio „Operos žvaigždžių paradas“ iškilmingo uždarymo Krasnojarske. Gera pajusti, kad esi vertinamas svetur, žinoti, kad gražių žodžių sulaukei tik todėl, kad publikai iš tiesų patiko mano darbas scenoje.

Tomas Pavilionis ir Gabrielė Lileikaitė
Tomas Pavilionis ir Gabrielė Lileikaitė

Įvairių idėjų pasiūlo ir vadybininkai Lietuvoje, o man pačiam visada norisi išbandyti kažką naujo. Taip atsirado solinė itališkų dainų programa, turiu programą ir su žmona, su Vaida Genyte, dabar ruošiame naują su kolega Eugenijumi Chrebtovu, daugeliui žinomam iš „El Fuego“. Kadangi sulaukdavome kvietimų koncertuoti dviese, nutarėme paruošti programą, kad nereikėtų paskubomis jos kurpti, kai vėl pakvies. Ji neturės nieko bendro su „El Fuego“.

Nesvajojate, kaip daugelis kolegų, dirbti užsienyje?

Norėčiau gyventi Lietuvoje, o užsienyje dainuoti, tarkime, kelis kartus per metus. Ten išvykti sutikčiau, nebent jei gaučiau labai gerą pasiūlymą. Gyvenimas lėktuvuose man nepatiktų. Nors nežinia, kaip viskas susiklostys – gal bus kitaip?

Mes su šeima kuriamės Vilniuje. Po ilgų paieškų suradome su Gabriele savo svajonių namus nuostabioje vietoje Vilniaus pakraštyje, prie Gulbino ežero. Tikimės iki rudens įsirengti nedidelį namuką.

Tačiau pradedu ieškotis ir agento. Neskubėjau to daryti, kol nepajutau, kad pasiektas lygis leidžia eiti toliau. Lūžis įvyko – manau, kad jau galiu profesionaliai pasirodyti ne tik Lietuvos masteliu. Esu pakankamai savikritiškas - kartais gal net per daug.

Kaip supratote, kad jūsų pašaukimas – dainavimas?

Nuo darželio laikų išsiskirdavau tarp bendraamžių stipriu balsu ir gera klausa. Tai mane nuvedė į Kauno 1-ąją dešimtmetę muzikos mokyklą. Ten buvau pastebėtas Kauno valstybiniame chore vokalo pedagoge dirbusios Raimondos Navickienės. Ji pradėjo su manimi dirbti, suteikė pirmuosius dainavimo pagrindus. Ėmiau laimėti įvairiuose miesto konkursuose, koncertuoti mokyklose.

Kartą viena mergaitė manęs paklausė, ar būsiu operos solistas. Atsakiau net nepagalvojęs: „Aišku“. Ir apsisprendžiau visam gyvenimui. Niekada tuo nesudvejojau.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai