Artūras Morauskas vietoj nenustygsta – pasikinkęs vėją mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Vasarą bangas skrodžia burlente, žiemą išsitraukia snieglentę, o jėgos aitvarai lydi ištisus metus. Tėčio pėdomis seka sūnus, profesionalus snieglentininkas, dukra taip pat sportuoja – ji pasirinko bėgimą.
Artūrai, jus galima vadinti kone lentų ekspertu, nes, atrodo, esate įvaldęs visas, kiek įmanoma, lentas. Kaip atsirado noras išbandyti burlentę, snieglentę? Juk seniau toks sportas nebuvo labai populiarus Lietuvoje.
Tiesa. Burlentę pirmą kartą išbandžiau maždaug prieš 25 metus. Bet, geriau pagalvojus, lentos patraukė jau vaikystėje – būdamas maždaug 14 metų važinėjau riedlente. Tuo metu tai buvo deficitas, todėl kieme viena dalydavosi visi vaikai. O jei tavo draugas turėjo riedlentę – galėjai manyti, kad tau labai pasisekė! Paskui (maždaug 1995 metais) patraukė burlentės, beveik lygiagrečiai susidomėjau ir snieglentėmis. Bet pastarosiomis pirmus metus čiuožinėdavome ne nuo kalnų, o kur nors užmiestyje šalikelėmis traukiant mašinai.
Dar vėliau, apie 2000 metus atsirado jėgos aitvarai, kurie tarsi sujungia keletą veiklų: važiavimą, plaukimą, čiuožimą. Šiuo sportu labai susidomėjau. Pirmiausia jį išbandžiau žiemą šliuoždamas snieglente, todėl vasarą čiuožti vandeniu buvo daug paprasčiau. Palyginti su buriavimu, kurį pavadinčiau dviejų dimensijų sportu, jėgos aitvarai suteikia trečią dimensiją – sklęsti ore. Bet, net ir atradęs juos, nemečiau nei snieglenčių, nei burlenčių. Viskas tiesiog labai gražiai susidėliojo pagal sezonus, o kadangi neužsiimu viena sritimi, lentos man niekada neatsibosta.
Ar Lietuvoje turime tinkamas sąlygas užsiimti burlenčių, snieglenčių sportu? Galbūt seniau tokių nebuvo ir jums teko važiuoti į užsienį?
Burlentes Lietuvoje jas galima išbandyti ežeruose, taip pat mariose, jūroje. Beje, mane Baltija labai greitai pastatė į vietą, todėl teko grįžti į ežerus tobulinti įgūdžių, kol pasieksiu reikiamą lygį. Jėgos aitvarams ežeras nėra labai palanki vieta, nes per mažas plotas – laužiamas vėjas. Todėl šiuo sportu verčiau užsiimti mariose. Iš tiesų Lietuvos pamaryje mes turime pačias geriausias sąlygas pasaulyje pasimėgauti burlentėmis, jėgos aitvarais. Jei pučia vėjas (kurio kartais pritrūksta) – tai jos tiesiog tobulos. Nenuostabu, kad, lyginant su kitais kraštais, mūsų šalyje daug greičiau išmokstama buriuoti.
Keliauti į užsienį su burlente pradėjau vėliau, apie 2002-uosius. Pirmiausia aplankiau Lenkiją, Ispaniją (Fuerteventurą) ir tada jau prasidėjo... Daugiau važiuodavau ne į varžybas, o dėl malonumo, pasisemti patirties ant vandens. Na, o žiemą su snieglente vykdavau (ir tebevykstu) į kalnus.
Krizės metais Lietuvoje net 2–3 žiemos mėnesius praleidau Egipte, nes taip tiesiog buvo patogiau: ten nereikia mokėti už šildymą, pigesnis pragyvenimas, be to, kažkiek užsidirbdavau mokydamas čiuožinėti kitus.
O kaip kitos sporto šakos: krepšinis, futbolas, bėgimas? Ar jos taip netraukia?
Žinoma, prisijungiu tai ten, tai ten. Kartu su sūnumi einu į sporto salę, kur vyksta jėgos treniruotės. Sustiprinus kūną, galima daug daugiau padaryti ant lentos.
Tarp draugų turite pravardę Benzas? Ką ji reiškia? Gal taip jus kartais pašaukia ir sūnus?
Pravardės sugalvojamos kiekvienam, atėjusiam į šį sportą, gal tiksliau sakyti – pasirinkusiam tokį gyvenimo būdą. Vardai kartojasi, todėl natūraliai bendruomenė prilipdo žmogui pravardę ir ji prigyja. Kodėl mane pavadino Benzu, dabar sunku pasakyti: gal kad buvau aktyvus, pats organizavau varžybas ir jose dažnai dalyvaudavau, gal dėl darbo –buvo susijęs su degalinėmis.
Na, o sūnus Benzu niekada nevadina. Aš jam tėvas arba tėtis – priklausomai nuo nuotaikos: jei ko nors nori, šaukia tėčiu, jei pyksta – tėvu (šypsosi).
Ar sportas, kuriuo užsiimate, yra laikomas labai rizikingu? Su kuo galėtumėte palyginti?
Rizikos turi kiekviena sporto šaka. Viskas priklauso, kokių rezultatų ir kokiais būdais sieksi. Ar norėsi išgauti maksimumą, atlikti rizikingus triukus ar, pavyzdžiui, slysti vandeniu labai ramiai ir saugiai (tuomet rizika bus minimali). Kita vertus, pavojus gali laukti ir einant šaligatviu. Bet kur.
Taip pat rizika didesnė pačioje pradžioje – vos pradėjus mokytis, kai tinkamai neįvertinamos galimybės, šis užsiėmimas dar neįvaldytas. Palyginti galima su automobilio vairavimu. Jei neseniai prie vairo sėdęs mokinys pradės važiuoti labai greitai, tikėtina, kad jis nesuvaldys automobilio.
Ką jums asmeniškai suteikia šliuožimas lenta? Ką iš šio sporto gaunate?
Viską kartu: tai vėjas, laisvė. Jėgos aitvarai – tarsi transporto priemonė – jais galima lėkti po visas marias, pašokti, sklęsti, skristi. Žavi platus pasirinkimas. Šis sportas patenkina visus mano gyvenimo poreikius. Tai, ko pritrūksta kasdienėje rutinos kupinoje aplinkoje. Ir, mano manymu, tai dinamiškiau ir saugiau nei su motoru susijusios sporto šakos, pavyzdžiui, sklandymas parasparniu (juos išbandžiau lygiagrečiai su jėgos aitvarais ir pasirinkau pastaruosius).
Kokias charakterio savybes turinčius žmones traukia burlentės, snieglentės, jėgos aitvarai?
Mokytis ateina įvairiausi žmonės, skirtingų specialybių, iš visokiausių sričių. Todėl turbūt vienintelis juos vienijantis dalykas yra lentos.
Jei žmogus šiuo sportu neužsiima nuo mažens ir ateina jau suaugęs, dažniausia priežastis – noras įdomiau gyventi, traukia iššūkiai. Nemaža dalis pasižymėjusių karjeros srityje, susikrovusių gyvenimo kapitalą ir ieškančių, kuo užsiimti. O vyresniame amžiuje mokytis čiuožti vandeniu ar sniegu išties yra iššūkis. Būna, kad žmogus nori iškart lipti ant lentos ir gerai plaukti – ir kuo greičiau. Bet taip neišeina. Iš pradžių reikėtų bent 8 valandų pradinio kurso.
O kokias savybes šis sportas ugdo?
Vyrams ugdo vienas, moterims absoliučiai kitas, vaikams – dar kitas. Bet apibendrinant pagrindinės charakterio savybės turbūt būtų kantrybė ir mokėjimas susitaikyti su esama situacija. Nes kartais būna, kad nieko negali pakeisti. Kai tai supranti, priimi ir pradedi kantriai kartoti kiekvieną žingsnį – viskas pavyksta. Blogiausias dalykas mokantis – susinervinti. Tai labai demotyvuoja. Bet neišmokti čiuožinėti ant vandens tiesiog neįmanoma! Neįmanoma išmokti, tik kai nebandai. Iš tiesų – tai kova su savimi.
Kas sunkiausia fiziškai? Kaip reikėtų pasiruošti, norint atsistoti ant lentos?
Pačioje pradžioje nieko specialiai nereikia daryti. Tai ne jėgos sportas. Žinoma, pirmus kartus žmogų valdo stresas, po čiuožimo viską skauda. Bet ne dėl to, kad kūnas nepasiruošęs fiziškai, o todėl, kad jis apskritai neturėjęs tokios patirties gyvenime. Dažnas pirmą kartą persitempia, tačiau ilgainiui organizmas vis labiau adaptuojasi, atsipalaiduoja. Fiziškai nesunku plaukti net su burlente – na, nebent kai tenka iškelti burę iš vandens.
Nuo kokio amžiaus galima mokyti čiuožinėti snieglente ar buriuoti vaikus? Kada pradėjo jūsų atžalos?
Dukra pirmą kartą ant snieglentės atsistojo maždaug šešerių, sūnus panašiai. Instruktoriai moko ir jaunesnius vaikus – net pusantrų metukų, rodos, vos pradėjusius vaikščioti. Tempia juos už virvutės. Sunkiausia yra įgusti šliuožti pasisukus šonu. Tai žmogui neįprasta pozicija, bet ji būtina norint judėti ant bet kurios lentos.
Išbandant burlenčių sportą nebūtina mokėti plaukti. Mes mokomės, kur negilu, be to, visi mokinukai būtinai dėvi liemenes, taip pat plūdrumo suteikiančius hidrokostiumus. Kitas klausimas, ar vaikas nebijo vandens: vienas įkritęs reaguoja ramiai, elgiasi racionaliai, o kitas gali panikuoti. Tai labai individualu.
Dirbate vaikų treneriu, organizuojate jiems stovyklas. Kaip pradėjote šią veiklą, kokie stovyklautojai susirenka?
Viskas prasidėjo nuo savų vaikų apie 2001 metus. Tuomet su šeima buvome įpratę vasaras leisti pajūryje ar pamaryje, kur ir pradėjome mokytis buriuoti. Vėliau į savo būrį priimdavom ir kitų buriuotojų vaikus, gyvendavome palapinėse. Su žmona (jai labiau patinka mumis rūpintis krante nei buriuoti) pamažu supratome, kad galime tuo užsiimti. Susidomėjimas buvo didžiulis. Kai Druskininkuose įsikūrė sniego arena, stovyklas pradėjome organizuoti ir žiemą.
Iš pradžių vaikai pas mus ateidavo iš buriuotojų šeimų, o paskui viskas apsivertė. Stovyklautojus mums atveža visai burlentėmis čiuožti nemokantys tėvai. O vaikai išmoksta ir vėliau mielai toliau buriuoja. Dabar labai gera matyti užaugusius mūsų auklėtinius. Kai pučia palankus vėjas, pusė Lietuvos susirenka į pamarį (Svencelę, Dreverną, Kintus).
Gal turite patarimų, kaip tėvams paskatinti atžalas daugiau judėti lauke?
Tai daryti kartu! Drauge būti, rodyti pavyzdį. Atrasti bendrą tėvams ir vaikams patinkančią veiklą. Ir tai pradėti daryti reikėtų kuo anksčiau.
Konkuruoti su informacinėmis technologijomis dabar, žinoma, labai sudėtinga ir niekas nepasakys vieno recepto, kaip tai padaryti. Kita vertus, reikia susitaikyti, kad kitaip nebus. Visiškai uždrausti naudotis kompiuteriu, kitomis technologijomis aš nelinkęs. Juo labiau kad nežinome, kas mūsų laukia ateityje, galbūt tavo vaikui kaip tik tos patirties ir trūks.
Aš pats leisdavau vaikams sėdėti prie kompiuterio nustatytas valandas su sąlyga, kad tą laiką jie kompensuos sportu. Būtinai. Sunkiausia yra kontroliuoti šią situaciją, nes savo rutinoje turi rasti laiko ir prisiversti tą tvarką prižiūrėti.
Ar buriavimą, čiuožimą snieglente galėtumėte pavadinti šeimos atostogų pramoga? Ar patys taip atostogaujate?
Konkrečiai mes – ne, tai mums labiau gyvenimo būdas ir darbas. Tačiau, be abejo, tokia veikla puikiai tinka šeimai. Kai buriuoti mokosi tėvai su vaikais, bando įveikti bendrą iššūkį. Pradėjus plaukti, apima euforija, o tuo pojūčiu dalytis su artimaisiais labai smagu. Bendros patirtys suartina šeimą.