Jis sako, kad grįžus iš poliarinių ekspedicijų kasdienybė sušvinta anksčiau nepastebėtomis spalvomis. O kai programuotojo ir šeimos galvos rutina šiek tiek apsineša dulkėmis, Algimantas Kuras vėl traukia į šiaurę – tos kelionės ne dėl rekordų. Dėl savęs.
Užaugote žinomo tapytojo Algimanto Kuro šeimoje, Vilniaus senamiestyje, taigi „ant asfalto“, bet patraukė gamta, kelionės, alpinizmas. Jautėte poreikį bėgti iš miesto?
Kai dar mokykloje draugai važiuodavo į kaimus pas senelius, aš jokio kaimo neturėjau – mano „kaimas“ buvo Vilniaus centras. Turbūt trūko tų proveržių į gamtą, norėjosi lauželį susikurti, pabūti tyloje, tad pirmiausia nemažai pakeliavau po Lietuvą su skautais, paskui kelionių maršrutai plėtėsi. Tikriausiai esu asocialus žmogus, buvimas minioje mane varžo, man patinka mažesnės kompanijos, tylesnės vietos, o dabar dar labiau norisi išvažiuoti ten, kur apskritai nėra jokių žmonių.
Nebandėte piešti?
Bandžiau. Bet nieko neišėjo. Aš juk tiksliukas. Ir nelabai tikiu genų teorija – nepaveldėjau menininko talento, nesiejau savęs su menu, nebent gyvendamas tokioje šeimoje įgijau šiek tiek kūrybinio mąstymo. Tėvas neįkalbinėjo sukti meno keliu, tik vis primindavo, kad reikia gerai mokytis – kitaip eisiu „gatvių šluoti“. Tai buvo kultinė tėvų kartos frazė; dabar turbūt daug kam jau atrodo, kad net ir tai gali būti garbingas užsiėmimas: daug pinigų gal ir neuždirbsi, bet jei jausiesi laimingas – kodėl ne? Ne visų poreikiai gyvenime yra vienodi, vienų – didesni, kitų – mažesni. Jei galimybės sutampa su tais poreikiais, žmogus bus laimingas. Blogiau, jei jis nori būti teisininkas ar gydytojas, bet nesugeba.
Žmonės dažniau susižavi kalnais, ima kolekcionuoti viršukalnes, o jūs pasirinkote nelengvas ekspedicijas į šiaurę: ten niekur neužkopsi, neįsiamžinsi, niekuo nepasididžiuosi. Šliuožiate slidėmis kur nors Grenlandijos ar Špicbergeno ledynais, klampojate per sniegą Švedijos šiaurėje, aplink vis tas pats peizažas, šalta, atšiauru...
Taip, bet įdomu. Kalnų ekspedicijose irgi esu praleidęs nemažai laiko, pasiekęs gerų rezultatų, bet man tiesiog labiau patinka nusigauti kur nors už poliarinio rato monotoniškai tempiant paskui save roges...
Seniai seniai tokiomis vietomis keliaudami žmonės su šunų traukiamomis rogėmis turėjo tikslą – atrasti naujų žemių. Juos į šiaurę vedė atradimo džiaugsmas, o kas veda jus?
Mane irgi veda pažinimo džiaugsmas, bet – asmeninio pažinimo. Nebūtinai reikia atrasti gražią ar įdomią vietą – tokiose ekspedicijose imi geriau pažinti save.
Man tokios frazės skamba gana abstrakčiai ir pernelyg prakilniai... Juk nuolatos šalta, sunku užmigti drėgnoje palapinėje, fizinis krūvis irgi sekina, kai tempi paskui save 60 kg sveriančias roges, – kur jau čia romantika su pameditavimais...
Ne viskas jau taip blogai, kaip sakote! Mane labai žavi nepriklausomybės jausmas: išeini kokioms trims savaitėms, palieki civilizaciją su jos triukšmais ir stresais, žinai, kad viskas, ko tau reikės, yra rogėse, o sociumą atstoja kokie du trys bendraminčiai, keliaujantys su tavimi. Kartais daugiau nesutinki jokios gyvos būtybės, kartais – vieną kitą medžiotoją, elnią, ruonių, labai retai prieini kokį kaimelį. Tokios ekspedicijos man yra dvasinio tobulėjimo kelias: aš išeinu, kad geriau save suprasčiau.
Būdamas mieste nesuprantate?
Mes visi šiek tiek užnešti civilizacijos dulkėmis, kartais nelabai save suvokiame, kas mes esame, ką galime, ko norime. Švarioje gamtoje viskas labai paprasta – tavo poreikiai sumažėja iki minimumo, todėl surandi atskaitos tašką, gali į save pažvelgti iš šalies ir įvertinti: ko gi aš noriu šiame gyvenime? Tokiomis aplinkybėmis nebelieka jokių kaukių, kuriomis dangstomės, jokių civilizacijos apnašų, to triukšmo, kuris trukdo įsiklausyti į save, suvokti save patį. Mes juk patiriame daugybę trukdžių: reklamos, automobiliai, skambanti muzika, mobilieji įrenginiai – begalė dalykų atitraukia nuo esmės, todėl nebeturime laiko sau. O sudėtingomis gamtos sąlygomis netenki visko, kuo civilizacija buvo tave aplipinusi, žvelgi į švaresnį save. Tuomet gali subręsti pokyčiams. Stebiu save situacijose, kai būnu pavargęs, išalkęs, sušalęs: kartais spontaniškai prasiveržia emocijos, gali supykti ant draugo dėl visiškos smulkmenos, gali pasakyti jam tai, ko tikrai žinojai, kad nereikia sakyti. Tada gali sukti ir sukti galvoje tą situaciją – ieškoti priežasties, kodėl taip pasielgei. Randi atsakymą ir bandai gludinti savo asmenines savybes, kad tai nepasikartotų.
Pasiseka?
Noriu tikėti, kad taip. Bet gana bjaurioms savybėms iš savęs išmušti reikia laiko. Tai ilgas tobulėjimo kelias.
Daug kas apie tai apskritai nemąsto.
Aš tiesiog noriu būti geresnis žmogus. Noriu žinoti, kas aš iš tikrųjų esu, nes civilizacijoje mes galime užsidėti bet kokią kaukę ir vaidinti geresnius ar blogesnius, nei esame. Tik kiek čia tiesos? Ir kiek teisingas mūsų įsivaizdavimas, kas mes esame? Todėl tokios atšiaurios sąlygos kelionėse ir padeda suvokti savo vietą. Kelionės man – būdas atsistoti ant kojų ir vėl galvoti, planuoti, svajoti. Tai vadinu kūno, proto ir sielos sinchronizacija.
Grįžtate prisisvajojęs ir – op – vėl į rutiną: darbas, žmona, du maži vaikai, reikalai ir rūpesčiai...
Bet aš nuolat gyvenu kelionių nuotaika. Žmonai, su kuria kadaise susipažinome Vilniaus universiteto žygeivių klube, tai jokia naujiena.
Esate kantrus tėtis?
Ne... Daumantui – ketveri, Mortai – vieni, stengiuosi vaikams būti geras tėtis, bet iki tobulumo dar labai toli.
Jums vis dar egzistuoja žodžiai: „šalta“, „sunku“, „pavargau“?..
Kaip visiems – mes juk ne kokie superdidvyriai, nuogi bėgiojantys po sniegą. Pirmosiomis ekspedicijos dienomis labai sunku adaptuotis prie nuolatinio šalčio ir suvokti, kad niekur nesušilsi. Gali šiek tiek sušilti tik eidamas. Bet tuo ekspedicijos ir žavios – esi priverstas judėti, ten neįmanoma tingėti. Tiesą pasakius, komfortas – tinginio draugas: jei gyveni tokiomis sąlygomis, tavęs niekas neskatina veikti. O nekomforto zonoje kitaip vertini aplinką. Antra vertus, mes nevažiuojame kentėti: visgi tai atostogos, todėl kasdien neprivaloma nueiti būtent tiek ir tiek kilometrų – kartais prasmingiau pasigrožėti Šiaurės pašvaiste ar išskirtiniais peizažais.
Turite kokį nors SOS signalą? Na, jei ištiktų ūmus apendicito priepuolis...
Turime vadinamąjį raudoną mygtuką – prietaisą, kurio mygtuką paspaudus į palydovus nukreipiamas pagalbos signalas. Tačiau juo naudotis dar neteko: per visus kelionių metus apsiėjome be didesnių traumų ir ligų, iš visų bėdų išsisukdavome patys.
Bet baimės esate patyręs?
Baimę pajunti vėliau, nei iškyla koks nors pavojus, problema, pavyzdžiui, grėsmė įlūžti einant per ploną ledą arba tave nuneša lavina. Kai tai nutinka, galvoje įsijungia savotiškas robotas, užplūsta adrenalinas: imi viską greitai ir tiksliai daryti, įgauni žvėriškos jėgos, tai padeda išsisukti, nes baimė veikia kaip katalizatorius. Tada emocijos tarsi dingsta. Svarbiausia, kad lemiamais momentais jos nesustingdo ir sugrįžta, kai vėl pasijunti saugus. Bet dažniausiai į grėsmingas situacijas net nepakliūvame, nes įvertiname riziką ir stengiamės neviršyti to, ką sugebame.
Tiems, kurie tik sėdi kontorose, turbūt atrodo, kad laukinė gamta pilna pavojų.
Kaip sakiau, reikia įvertinti riziką: jei žmogus nepasiruošęs, neturi patirties, žinių nei įgūdžių ir išeina į tokią ekspediciją, be abejo, ji gali baigtis liūdnai. Tad norint leistis į ekstremalius žygius reikia nuolat treniruotis, kaupti patirtį.
O kaip jūs ruošiatės?
Plaukioju baseine – tai mėgstamiausias sportas iš tų, kurie nereikalauja itin daug pastangų. Einu į mankštas su kineziterapeutais sporto klube: stiprinu vidinius raumenis, laikyseną, kūnas gauna fizinės veiklos. Jis dėvisi, todėl svarbu juo rūpintis, kad ateityje nebūtų problemų. O susiruošti į netolimą ekspediciją, kuriai nereikia specialių leidimų, nėra sudėtinga – kartais gali ir per porą dienų išvažiuoti: per vakarą susiplanuoji maršrutą, per kelias valandas susiperki ir susipakuoji maistą, susidedi įrangą. Aišku, būna ir tokių kelionių, kurioms ruošiesi pusę metų.
Turite vietą pasaulyje, į kurią labai norėtumėte nuvykti? Pavyzdžiui, į Antarktidą?
Norėčiau daug kur, o Antarktida – viena iš jų. Tik būtų labai brangi ekspedicija. Tokios vietos nepigios, pavyzdžiui, viena ekspedicija į Grenlandiją kainavo kaip du skrydžiai į Japoniją. Bet dar yra nemažai gražių vietų, kur šalta... Kol dar šalta. Jei ir toliau klimatas taip su mumis žais – kas žino? Nors žmonijos istorijoje yra buvę daug atšilimų ir atšalimų, ne visi jie baigdavosi katastrofomis. Tiesiog gamta pereina iš vieno būvio į kitą.
Sakėte, kad esate introvertas. Tai gal jūs ir kompiuteris – idealus tandemas?
Ne, kompiuteris man yra kaip pieštukas, tik darbo priemonė virtualiam produktui sukurti. Jokio asmeninio santykio, nesu nuo jo priklausomas, baigęs darbus prie jo nebeprisėdu.
O savaitgaliais jus graužia nerimas, kad reikia bėgti iš miesto?
Kirba. Mėgstu kaitalioti aplinkas – vienoje vietoje man greitai nusibosta. Turime sodybą Utenos rajone, ten leidžiame savaitgalius, ten save išreiškiu dar kitaip: randu veiklos ką nors sumeistrauti, sukurti ką nors apčiuopiamo. Tai mane žavi, nes darbe kuriu virtualius produktus, kurių nepačiupinėsi.
Pastebite – vis daugiau žmonių atsikelia nuo sofos: bėgioja, plaukioja, bent jau nemažai vaikšto?
Manau, visaip judėti yra gerai, jei tik tai teikia džiaugsmo. Kiek daug žmonių dabar bėgioja, dalyvauja maratonuose, aitvaruoja, plaukioja vandenlentėmis, mina dviračių pedalus. Vieni, aišku, tenori pasirodyti, įsidėti gražią nuotrauką į socialinius tinklus, bet juk tai nieko blogo – jeigu jie mato viso to prasmę. Gerai, kad aktyvus laisvalaikis pasidarė visiems prieinamas: nori plaukti baidare – plauk, pilna siūlančių tokias paslaugas; nori dalyvauti slidžių žygyje – gali išsinuomoti slides; nori skristi oro balionu – tik paskambink, viskas bus suorganizuota. Paprasta!
Ar ekspedicijų patirtis padeda gyvenime?
Aišku. Ypač – gerokai paprasčiau reaguoti į aplinką. Kas nors nepavyko? Na, ir kas! Nebekreipiu dėmesio į mažareikšmius dalykus. Kai palygini problemas, dėl kurių žmonės laužo galvas čia, ir tai, ką tenka patirti poliarinėse ekspedicijose, supranti, kad neverta eikvoti laiko ir jėgų menkiems rūpesčiams. Be to, išmoksti pastebėti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai. Civilizacija sukuria tiek triukšmo, kad gražūs ir subtilūs dalykai dažniausiai lieka „už kadro“. Vien todėl, kad jie nežybsi ryškiomis spalvomis ir garsiai nerėkia. Kai iš galvos išvalai tą triukšmą, gali į viską pažvelgti tarsi iš naujo ir dar netikėtu kampu. Tada atrandi gražių dalykų ir patiri grynumo akimirkų.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, po vienos ilgos ekspedicijos ėjau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir kiekvienas nubyrėjęs tinko gabaliukas tarsi atvėrė senų namų sienose savotiškus piešinius. Tomis gatvelėmis vaikščiodavau nuolat, bet tik po kelionės ėmiau pastebėti tokių detalių. Grįžus pojūčiai tampa stipresni: pamatai ir pajunti daug daugiau dalykų, gali, pavyzdžiui, žiūrėti ir žiūrėti į vėjyje šlamantį medį, kuris atrodo nuostabus po baltos arktinės dykumos. Tas nuostabos jausmas kurį laiką išlieka – gali daugiau suvokti, pajusti ir išgyventi, kol protas vėl apsivelia... Bet vis vien bent atsimeni, kaip tai buvo, ir kartais tas pojūtis grįžta!