Ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Svarbu neužlipti ant populizmo grėblio“

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio gyvenimo akimirkos / Žanetos Paunksnės nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2018-01-27 12:59
Vieno žymiausių šalies ekonomistų Nerijaus MAČIULIO (38) populiarumo paslaptis turbūt ir yra ta, kad jis... nebijo būti nepopuliarus. Dejuojantiems, kaip Lietuvoje sunku, su Nerijumi visai ne pakeliui, nes jis dviem pirštų spragtelėjimais gali įrodyti, jog gyventi Lietuvoje – nuostabu. Optimistas?.. „Ne, – šypteli. – Aš – realistas.“

„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis – geras pašnekovas, tad jo įžvalgų žiniasklaidoje galima rasti iki soties. Tie, kuriems įdomi ne tik profesinė pusė, Nerijų atranda socialiniuose tinkluose – ir įsitikina, kad ne visi ekonomistai yra sausoki žmonės. Savo kibernetiniams draugams, kurių turi devynias galybes, jis mielai pasakoja, kokiomis Vilniaus gatvėmis bėgioja rytinį krosą, apie ką diskutuoja su savo dviem vaikais ir ką veikia maudydamasis duše (tikra istorija). Bet dar svarbiau tai, kad jis kiekvienam suprantama kalba paaiškina, kodėl neverta investuoti į Kinijos akcijų fondus, kokių pasekmių pasauliui gali turėti Donaldo Trumpo trumparegiškumas ir kodėl Lietuvoje gyventi gera.

Tikiu, kad žmonių, kurie ir gerai skaičiuotų, ir gerai rašytų, pasaulyje labai nedaug. Mokykloje apie tokius vaikus sakoma, kad jie gyvenime tikrai nepražus. Apie jus irgi taip sakė?

Mokykloje buvau arčiau vidutiniokų: pažymiai buvo vidutiniški, drausmė ir pomėgiai irgi nublanko prieš klasės draugų pergales tarptautinėse olimpiadose. Tačiau mokiausi puikioje mokykloje – KTU gimnazijoje: esu įsitikinęs, kad gera mokykla duoda daugiau nei geras universitetas, nes ant tvirtų pamatų galima statyti bet ką. Kai dabar skaitau pranešimus moksleiviams, tikinu, kad ateityje svarbiausias bus ne vienas gebėjimas, o jų kratinys. Panašiai elgiuosi ir pats – bandau ugdyti ir derinti įvairius gebėjimus, ir tai ganėtinai sekasi. Jei jau reikia nekukliai pripažinti, kad turiu kokią išskirtinę savybę, tai pirmiausia yra smalsumas. Viduje nuolat kirba noras sužinoti ką nors naujo, ir tai padeda visur – tiek darbe, tiek gyvenime.

„Neminu“ ant minorinių gaidų, nedramatizuoju. Labai lengva ištransliuoti pesimistinę žinutę, pasakyti, kad šalyje kažkas yra blogai, bet blogiausia tada, kai ta žinutė – neobjektyvi.

Seniai žinojote, kad tapsite ekonomistu?

Buvau įstojęs į dvi specialybes – ekonomiką ir informatiką – ir sunkiai rinkausi. Ekonomika – socialinis mokslas, kuris reikalauja bendravimo su žmonėmis ir psichologijos žinių, o informatika – priešingai: leidžia pasinerti į skaitmeninį pasaulį ir atsiriboti nuo varginančių kontaktų. Iš prigimties nesu ekstravertas: puikiai jaučiuosi būdamas vienas, sėdėdamas su knyga ar bėgdamas miškais. Bet taip jau atsitiko, kad pasirinkau ekonomiką ir tikrai nesigailiu. Čia reikia ne tik analizuoti plikus skaičius: svarbu įvertinti žmonių lūkesčius, anksti pajusti galimus jų pokyčius. Manau, mokyklose būtina vaikus mokyti ekonomikos, kad žinotų dėsnius, pinigų valdymo taisykles, nebūtų lengvai apgaunami. Tai kur kas svarbiau, nei išmokti alkoholio cheminę formulę, kurią kažkodėl visi žinome.

C2H5OH...

Na, matote. Nesiginčysiu, chemija irgi įdomus mokslas, bet kasdieniame gyvenime jis pritaikomas kur kas rečiau nei ekonomika. Juk esame nuolat bombarduojami visokių degančių pasiūlymų: mus ragina skolintis, investuoti, pirkti, parduoti... Nesunku būti apgautam, jei neišmanai pagrindų.

Žanetos Paunksnės nuotr.
Žanetos Paunksnės nuotr.

Gal jau studijų metais jus nusižiūrėjo koks darbdavys?

Ne, studijų metais mane nusižiūrėjo gal tik žmona (šypteli). Tiesa, pasiūlymą tekėti Vaivai suformulavau jau pats. Kartu mokėmės magistrantūroje, dabar abu esame ekonomikos mokslų daktarai. O pirmasis mano darbas buvo nuosavas verslas: su keletu draugų įsteigiau įmonę ir dirbau, kol išvažiavau į doktorantūros stažuotę. Mokiausi Šveicarijos bankininkystės institute: tai buvo įdomus gyvenimo etapas, kuris labai praplėtė akiratį. Šveicarai – uždara tauta, užsieniečių į savo ratą nelinkę įsileisti, todėl per tuos metus susipažinau tik su vienu šveicaru. Kiti draugai buvo iš įvairių pasaulio šalių, su kai kuriais bendrauju iki šiol.

Jūs iš esmės kosmopolitiškas?

Labai. Esu mokęsis ir Danijoje – manau, daug kur galėčiau gyventi. Bet gerai jaučiuosi ir Lietuvoje: manau, ši šalis turi daug pranašumų. Grįžęs iš Šveicarijos privačiame universitete buvau dekanas, o po penkerių metų pasitaikė dar įdomesnis pasiūlymas – tuometis banko vadovas pasiūlė iššūkį užimti vyriausiojo ekonomisto kėdę „Swedbank“. Bet ir toliau dėstau ISM universitete, man patinka mokyti ir provokuoti ateities kartas.

Papildomą dėstytojo darbą renkasi tie, kurių širdžiai artima filantropija. Daugiau motyvų dėstyti lyg ir nėra?

Nelabai. Dėstau dažniausiai vakarais – po pagrindinio darbo tai nelengva, be to, atima laiką iš šeimos. Taigi tai turi patikti ne dėl finansinių priežasčių. Dėstau makroekonomiką magistrantams – matyt, tai galima laikyti mano hobiu. Labiausiai patinka su jais diskutuoti, kodėl kai kurios ekonomikos teorijos neveikia, kodėl to, kas dabar svarbu pasauliui – kriptovaliutų ar neigiamų palūkanų, – nėra vadovėliuose. Kiekvienas darbas turi turėti hobio elementų, antraip sunku jaustis laimingam. Ekonomika ir finansų rinkomis aš domėčiausi net tuo atveju, jei nedirbčiau ekonomistu. Turbūt tikroji sėkmė ir yra čia, o ne mokykliniuose pažymiuose ar raudonuose diplomuose.

Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

Nėra įprastos, ir tai smagiausia. Dalyvauju konferencijose, skaitau pranešimus įvairiausiomis temomis – tam reikia ruoštis, daug skaityti. Nuolat peržiūriu statistinius duomenis, stebiu, kas vyksta rinkose, kokie politiniai procesai, pavyzdžiui, Kinijoje, JAV ar Katalonijoje, kaip tai paveiks pasaulio ir Lietuvos ekonomiką. Dar yra duomenų analizė, prognozavimas, bendravimas su žiniasklaida...

Susidaro įspūdis, kad visuomenės informavimas – ir jūsų darbas, ir pašaukimas. Kaip jaučiatės bendraudamas su visuomene, pateikdamas jai žinias visokiais kanalais – oficialiais ir ne?

Tas jausmas dvejopas. Viena – nueiti į mokyklą skaityti pranešimo apie ateities profesijas: tada pats pasikrauni. Auditorija būna įvairi – nuo keliolikos moksleivių Pakražančio gimnazijoje iki kelių tūkstančių kaip šiemet „#Switch!“ konferencijoje „Žalgirio“ arenoje. Gerai jaučiuosi tikėdamas, kad iš jų nors keli supras, kokios karjeros norėtų siekti.

Su žiniasklaida yra kitaip. Galėčiau kalbėti tai, kas populiaru: kainos auga, verslininkai apgavikai, valdžioje vien sukčiai!.. Arba galiu kalbėti objektyviai: paaiškinti, kad Lietuvos šiųmetė keturių procentų infliacija yra niekuo neypatinga – tiesiog pereinamasis dalykas, įvykęs dėl brangesnės naftos, didesnių alkoholio akcizų ir augančių darbo sąnaudų. Manau, ekonomistui labai svarbu neužlipti ant populizmo grėblio. Gal ir būtų smagu rėkauti, kad Lietuvoje reikia įvesti progresinius mokesčius ir padvigubinti minimalų atlyginimą, matant pritariamai linksinčias galvas... Tačiau tai paliksiu politikams. Emociniams šūkavimams ir populistinėms idėjoms visgi turi būti faktais ir tyrimais paremta atsvara.

Pastebėjau, kad esate iš optimistinių prognozuotojų?

Nemanau, kad esu optimistas, – aš tiesiog realistas. „Neminu“ ant minorinių gaidų, nedramatizuoju. Labai lengva ištransliuoti pesimistinę žinutę, pasakyti, kad šalyje kažkas yra blogai, bet blogiausia tada, kai ta žinutė – neobjektyvi. Pavyzdžiui, aš neneigiu, kad Lietuvoje egzistuoja skurdas, bet reikia suvokti, kad jis būna santykinis ir absoliutinis – o tai reiškia visai skirtingus dalykus. Turbūt girdėjote frazę, kad skursta kas trečias lietuvis, – tai netiesa, tai tik santykinis skurdas, kuris iš esmės reiškia pajamų nelygybę. Absoliučiame skurde šalyje gyvena tik apie 13 procentų gyventojų. Nesakau, kad tai ne problema, bet dramatizuoti, klaidinti ir tuščiai gadintis nuotaikos irgi nereikia.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau yra sričių, kur tikrai reikia būti atsargesniems. 2017-ieji, sakyčiau, yra euforijos metai: auga visos euro zonos ekonomika, Lietuvos augimas irgi įspūdingas, palūkanų normos žemos, akcijų kainos beveik visur šturmuoja istorines aukštumas. Nekilnojamasis turtas brangsta, kadangi dauguma gyventojų jo turi – džiaugiasi. Deja, tokie periodai būna rizikingiausi, nes kai viskas atrodo labai gerai, nusidėvi atsargumo jausmas: žmonės ima investuoti bet kur ir bet kaip. Pasaulyje tai dabar ir matome: brangsta abejotini finansiniai aktyvai, atsiranda visiškai nepažįstamų – tokių kaip kriptovaliutos. Tai sukuria burbulus ir rizikas, anksčiau ar vėliau jos nemaloniai prasiverš.

Kai prieš trejus metus į Lietuvą atėjo euras, jūs buvote iš tų optimistų, kurie tikėjo, jog kainos dėl to nekils. Šiandieninė situacija kiek kitokia?

Nesakiau, kad įvedus eurą niekas nepabrangs, bet sakiau, kad brangs ne dėl paties euro, – taip ir nutiko. Jei pažvelgtumėte į Lietuvos statistiką, įsitikintumėte, kad kainos auga lėčiau, nei didėja vidutinis atlyginimas. Taigi ta infliacija, kuri visiems taip bado akis, susijusi su didėjančiu darbo užmokesčiu: minimalus mėnesio atlyginimas per dešimtmetį išaugo beveik dvigubai, augdamas jis stumia aukštyn ir kitus atlyginimus. Su euro įvedimu tai niekaip nesusiję.

Kodėl oficiali statistika rodė, kad vidutinis kainų lygis pirmaisiais metais po euro įvedimo nepadidėjo? Taip sutapo, kad tuomet atpigo nafta, todėl degalai Lietuvoje atpigo trečdaliu. Atpigo ir dujos, taigi atpigo šildymas. Vyko Rusijos embargas, Lietuvoje ir Europoje atsirado pieno produktų perteklius, tad atpigo pienas ir jo produktai. Tos atpigusios prekės kasdieniame krepšelyje turėjo didelį svorį ir nustelbė tai, kas pabrango, – puodelį kavos kavinėje, kirpėjos paslaugas ar „Mimozos“ kokteilį Vilniaus senamiestyje. Daug kas pasakytų: nesąmonė ta statistika... Bet neigti oficialią statistiką – slidus kelias, vedantis tik prie emocijomis grįstos diskusijos.

Su skeptikais diskutuojate ir socialiniuose tinkluose. Feisbuke esate labai populiarus: ar jums asmeniškai tai patinka, o gal turite kokių nors profesinių tikslų?

Ne, neturiu. Užsiregistravau gal 2008-aisiais, paragintas draugo švedo, o prieš penkmetį pradėjau rašyti įvairiomis temomis. Socialiniai tinklai visiems atvėrė galimybę išsakyti savo nuomonę, paskatino kurti. Aišku, kai kurie yra tik nebylūs skaitytojai, bet atsirado nemažai neblogų rašytojų. Deja, pastaruoju metu kilo šioks toks patyčių, nepagrįstos kritikos ir net neapykantos virusas... Manau, socialinius tinklus galima panaudoti kilnesniems tikslams nei puolimas ir smerkimas.

Komunikabilus ekonomistas – nemanote, kad tai šioks toks oksimoronas?

Ekonomistui komunikabilumas gal nėra būtinas, bet labai padeda. Vaikystėje to mokiausi iš labai iškalbingo ir humoro jausmą turinčio dėdės – krepšinio žurnalisto Vido Mačiulio, bet labiausiai mano komunikabilumas tobulėjo su dėstytojo patirtimi: kai dėstai sudėtingus dalykus, reikia pasistengti, kad auditorija neužmigtų.

Bandau įsivaizduoti, kad jūsų namuose ekonominis ūkis turbūt tobulai sutvarkytas...

Kaip daugelis žmonių, turiu būsto paskolą, investicinį gyvybės draudimą, kaupiu lėšas trečios pakopos pensijų fonde. Aš daug kur investuoju, bet tos sritys nuolat keičiasi: pavyzdžiui, anksčiau investavau į naftą, o dabar manau, kad ji gana brangi. Kadangi stebiu visą pasaulį, mano portfelis labai įvairus. Investuoti galima net ir parduodant tai, ko neturi: pavyzdžiui, manau, kad šiuo metu Vokietijos vyriausybės ilgalaikės obligacijos yra per brangios, o palūkanos ateityje kils, todėl pardavinėju šių obligacijų ateities sandorius.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kiek laiko lieka paprastesniems pomėgiams?

Kai jo randu, bėgioju ir šokinėju į vandenį – dabar ruošiuosi Europos šuolių į vandenį meistrų čempionatui. Sportuoju ne dėl kokių ambicingų tikslų: man tiesiog smagu bėgti, šokinėti, žaisti tenisą, skvošą, badmintoną, krepšinį, futbolą... Turėjau tikslą nubėgti maratoną – nubėgau, paskui nutariau nubėgti jį greičiau nei per tris valandas – vėlgi pavyko. Šuolius į vandenį atradau neseniai – praktikuoju trečius metus, labai žaviuosi. Kitaip, nei bėgant, ištvermės čia reikia mažiau, bet tenka įveikti aukščio baimę, būtina tiksliai valdyti galūnes. Pirmą kartą užlipus ant dešimties metrų bokšto linksta kojos, ropoji atgal, bet pamažu įveiki save ir savo baimes.

Jūsų šeima irgi sportuoja?

Vaikai dar per maži rimtam sportui: Medai treji su puse, Adomui – pusantrų metų. Vaiva kažką sportuoja, bet liepė nepasakoti. Draugai sakė, kad matė ją bėgiojančią gatvėmis, tačiau negaliu to nei paneigti, nei patvirtinti (šypteli). Šeimai skiriu daug laiko: sportuoju, kai vaikai miega arba būna darželyje, į baseiną nueinu per pietų pertrauką, bėgioju anksti ryte. Visi vakarai ir savaitgaliai skirti šeimai – kitokio laisvo laiko nei su vaikais beveik ir neliko. Neatsimenu, kada buvau kino teatre. Net neatsimenu, kada kokį nors filmą pažiūrėjau nuo pradžios iki galo... Iš dalies taip yra todėl, kad mano dukra hiperaktyvi, reikalauja labai daug dėmesio: retai pasitaiko, kad prisėstų bent pusvalandžiui pavartyti knygutės ar papiešti. Tiesa sakant, jei pusvalandį ramu, tai jau reiškia, kad vyksta kažkoks namų niokojimo eksperimentas (juokiasi). Kartu skaitome knygas, kai nesiautėja – ko nors mokosi. Ji jau gerai pažįsta skaičius, moka skaičiuoti iki dvidešimties keturiomis kalbomis, kaip ir aš.

Ko norėti iš vaikų, kai abu tėvai – mokslų daktarai...

Turbūt visi tėvai galvoja, kad būtent jų vaikai – labai faini (juokiasi). Bet vaikų smegenys kaip kempinės – ką jiems duodi, tą ir susiurbia. Dėl to svarbu juos ugdyti prieš mokyklą – taip atsiranda noras mokytis visą gyvenimą.

Koks būtų tobulas jūsų gyvenimo planas? Dirbti banke iki gyvenimo galo, o gal sėkmingai investuoti ir nebedirbti, o gal gyventi iš nekilnojamojo turto nuomos ir gulėti Balyje po palme?

Šiemet pirmą kartą gyvenime atostogavau keturias savaites: keliavome su šeima, nusivežėme sūnų švęsti pirmojo gimtadienio į negyvenamą salą Karibų jūroje. Vežtis mažus vaikus į kitą pasaulio kraštą ir skraidyti tarp salų mažais lėktuvėliais buvo tikrai įspūdinga... Kelionė buvo pilna įdomių patirčių, bet jos pabaigoje supratau, kad nenorėčiau visai nedirbti. Smagu kuriam laikui atitrūkti, tačiau aš jaučiu norą sekti, kas vyksta pasaulyje ir finansų rinkose. Dabartiniame savo darbe jaučiuosi tikrai gerai. Gal idealiausia, ką galiu įsivaizduoti, – tai keturių darbo dienų savaitė ir trijų dienų savaitgalis. Manau, maždaug po dvidešimties metų daugeliui europiečių tai taps realybe. Ar ir vėl sakysite, kad aš optimistas?..

Naujausi straipsniai