Ekonomikos mokslų daktarė, floristė, TV laidų vedėja Kristina Rimienė: „Vilnius buvo toli, o televizija – išvis kosmosas“

Kristina Rimienė
Autorius: L. Samulė
Publikuota: 2019-04-17 08:09
Televizijos laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja Kristina Rimienė atvirauja, kad visą gyvenimą teko kovoti su nepasitikėjimu savimi. Tačiau žurnalistė džiaugiasi ilgainiui supratusi, kad mes visi esame žmonės ir nė vienas nėra vertesnis ar prastesnis už kitą.

Kristina, kur prabėgo jūsų vaikystė?

Šilutėje – nedideliame, bet labai gražiame Mažosios Lietuvos miestelyje. Kol buvau vaikas, dažnai laiką leisdavau pas senelius. Jų namas stovėjo Hugo Šojaus dvaro teritorijoje. Dabar tai puikiai restauruotas Šilutės muziejus. Na, o tuo metu tai tebuvo apleisti trobesiai, Šilutės technikumo sandėliai, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės... Su vaikais landžiodavome aplinkui, karstydavomės ant pasenusių sėjamųjų ir pjaunamųjų, stebėdavome mūsų kieme – technikumo stadione – ratus bėgančius studentus. Senelių name gyveno puikūs kaimynai, su viena jų – tikra to krašto vokiete – ir seneliais sekmadienio popietėmis gerdavome baltą kavą ir triauškindavome sausainius su iš Vokietijos atsiųstais migdolais.

Kokia mokinė buvote?

Buvau labai gera mokinė. Gal tai paveldėjau iš savo senelio, kuris buvo Lietuvos kariuomenės majoras, žymus Šilutėje ir Lietuvoje bibliofilas, sukaupęs 5 000 knygų biblioteką, mokėjęs 12 kalbų, o mokslus krimtęs net Rusijos caro globojamame licėjuje Sankt Peterburge bei Lietuvos universitete ir Karo akademijoje. Visą gyvenimą jis buvo šviesuolis. Aš pati mokiausi sustiprintos matematikos mokykloje, kurią baigiau sidabro medaliu – ne aukso, nes prieš trejus metus metiniame semestre turėjau vieną ketvertą (penkiabalėje sistemoje). Tokia buvo tų laikų sistema... Ir iš tiesų mokiausi labai atsakingai – nebuvau iš tų, kuriems viskas sekasi savaime.

Kaip manote, ar mokytis turime visą gyvenimą?

Visuomet buvau auklėjama, kad baigus mokyklą viskas priklausys nuo manęs pačios, tad ką išmoksiu, tą ir turėsiu. Pritariu, kad žmogus turi mokytis visą gyvenimą. Nuolat viskas keičiasi, tad ir pats turi siekti žinių, kad galėtum priimti teisingus sprendimus, gerai atlikti bet kokias užduotis ir keltum pasitikėjimą kitiems. Nemėgstu žmonių, kurie kelia savo autoritetą ne darbais, o kalbomis, nors iš tiesų yra verti ne daugiau nė skatiko. Jaunystėje dirbdama vienoje IT įmonėje tokių prisižiūrėjau sočiai (šypteli).

Kristina Rimienė ir Valdemaras Frankonis
Kristina Rimienė ir Valdemaras Frankonis

Esate ekonomikos mokslų daktarė, floristė, laidų vedėja. Kaip šios skirtingos veiklos atsirado jūsų gyvenime?

Būtent dirbdama tuo metu didelėje IT įmonėje ir vadovaudama marketingo specialistų grupei, pasijaučiau turinti tobulėti dar labiau, kad nebūtų pagrindo mano sprendimais abejoti. Nebuvo tada tokios mokymų, studijų, universitetinių programų pasiūlos, kokia yra dabar, tad kelias, kurį pasirinkau, buvo siekti daktaro laipsnio. Norėjau rinktis socialinių mokslų vadybos kryptį, bet aplinkybės susiklostė taip, kad įstojau į ekonomiką. Esu labai motyvuotas žmogus, tad būtinai turėjau apginti daktaro laipsnį – ne kad kažką įrodyčiau kitiems, o kad užbaigčiau, ką pradėjau.

Ir vis dėlto, nors tikslieji mokslai man sekėsi puikiai, širdis nuo pat mažens linko į meną. Ir piešiau, ir tapiau, ir interjerus kūriau, kol į mano gyvenimą pasibeldė gėlės. Supratau, kad ir čia reikia labai daug mokytis. Ką ir darau iki šiol. Kiek žinau, baigusi studijas Belgijoje, esu vienintelė Lietuvoje sertifikuota Europos floristikos dizaino meistrė. Televizija mano gyvenime atsirado visai netikėtai. Tiesa, vaikystėje svajojau tapti ne tik balerina, bet ir žurnaliste, aktore. Pasirodo, kai kurios užmirštos svajonės gali išsipildyti savaime.

Ar tose svajonėse buvo ir darbas televizijoje?

Dabar jauniems žmonėms nieko nėra neįmanomo. Jei kas nori patekti į televiziją, žurnalus ar internetą, užtenka ne tik talento, bet ir skandalo (šypsosi). Mano jaunystės laikais patekti anapus ekrano niekas net nesvajojo. Vilnius jau buvo toli, o televizija – išvis kosmosas! Taigi, tai labiau buvo ne svajonės išsipildymas, o, ko gero, didžiausias mano gyvenime atradimas. Niekada nemaniau, kad galėsiu laisvai elgtis prieš kameras, netikėjau, kad, jaunystėje turėjusi daugybę kompleksų, sugebėsiu net nesijaudinti kalbindama bet kurio rango pašnekovą. Išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis man suteikia laisvę kalbėti įvairiausiomis temomis. Galiausiai supratau, kad visi mes – žmonės, o ne tik daug pasiekę autoritetai.

Vedate kelionių laidą apie Lietuvą. Ar pati esate išmaišiusi daug Lietuvos, ar labiau mėgstate keliauti po užsienio šalis?

Kelionių po Lietuvą laidos buvo laikinas projektas, tačiau per jį aš sužinojau tiek daug! Aplankėme įvairiausius kampelius, pakalbinome ne vieną vietinį šviesuolį, atradome daugybę užslėptų gamtos lobynų. Praplėčiau ne tik savo, bet, tikiuosi, ir ne vieno mūsų laidos žiūrovo akiratį, nes juk laiko keliauti tiek, kiek norėtųsi, tikrai nėra. Lietuvą pamaišyti labiau teko tuomet, kai dar neturėjome vaikų – mėgdavome su vyru keliauti dviračiais. Šį pomėgį, kai atsirado vaikai, buvome primiršę, bet dabar jau po truputį vėl keliaujame dviračiais visa šeima ir su draugais. Be abejo, smagiausia pamatyti tolimus užsienio kraštus. Toliausiai esame buvę Argentinoje, Kuboje, nemažai susipažinę su įvairiais Europos kraštais. Svajonėse – Naujoji Zelandija. Tikiuosi, kaip ir su profesija, ji ims ir taps realybe.

Donata Račaitė ir Kristina Rimienė
Donata Račaitė ir Kristina Rimienė

Prisiminkite įspūdingiausią savo kelionę.

Įspūdingiausia gal vis dėlto buvo kelionė į Argentiną. Per keletą savaičių išnaršėme visą šalį – ir skridome, ir važiavome, pakeitėme klimato zonas nuo minusinės iki +30 temperatūros, nuo ledynų iki krioklių, nuo kalnų iki banginių medžioklės ir futbolo varžybų! Praleidome dieną netgi Brazilijoje. Buvo nuostabus laikas, puikios patirtys ir įspūdžiai, likę visam gyvenimui.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Veiklų daug – filmavimasis, renginių dekoravimas, rūpinimasis savo gėlių ir dovanų studija „Studio flores“, tad laisvalaikis šiuo metu man didelė prabanga (šypteli). Stengiamės jį praleisti su vaikais arba draugais. Kai šilta, mėgaujamės kepsniais ant grilio, keliaujame dviračiais, leidžiame vakarus terasoje. Kai vėsiau, mėgstame lankytis kino teatre, renginiuose, koncertuose, skaitome knygas. Pastaruoju metu mūsų šeimos sodyboje Akmenių dvare rengiamos nuostabios „Pabėgimo iš miesto“ degustacinės vakarienės – puikus maistas derinamas su gėrimais, supažindinama su aliejaus, austrių ir kt. pasauliais. Man tai tikras atradimas ir puikus laikas tik sau – gera energija sutinkant naujus žmones ir pažįstant įvairiausius pasaulio skonius.

Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą (vyrą, vaikus, tėvus).

Mano abu tėvai – inžinieriai. Jie projektuodavo kelius, rengdavo nusausinimo projektus, vėliau matavo valstybės grąžinamas žemes. Šiuo metu likusi tik mama. Šeimoje mes buvome trys vaikai. Turiu metais vyresnį brolį ir dvylika metų jaunesnę seserį. Laikas greitai bėga, viskas keičiasi... Dabar jau ir mano vaikai paūgėję. Mergaitei trylika, o berniukui – dešimt. Jie judrūs, padūkę, jau su savo nuomone, bet kartu ir labai švelnūs, mylintys paaugliukai. Dukra mokosi dailės mokykloje, lanko sportinius šokius, o sūnų stengiamės užimti viskuo, kad tik mažiau pasinertų į virtualų pasaulį: ir muzikos mokykloje groja fortepijonu, ir dziudo sportuoja, ir breiką šoka. Na, tiesą pasakius, dar ir į kompiuterių bei programavimo užsiėmimus suspėja. Vyras taip pat dirba televizijoje.

Renata Šakalytė-Jakovleva ir Kristina Rimienė / TV3 nuotr.
Renata Šakalytė-Jakovleva ir Kristina Rimienė / TV3 nuotr.

Kokia draugė esate?

Gal galėtų atsakyti mano draugės? Manau, esu gera draugė, nepaisant to, kad pasitaiko ir vieną kitą gimtadienį pamiršti (juokiasi). Vengiu apkalbų, niekam nelinkiu blogo, nieko nepavydžiu. Tikiu tik nuoširdžia draugyste – jei esu atvira, noriu ir kito žmogaus atvirumo, nuoširdumo. Jei mane įskaudina, viduje tarsi kažkas nutrūksta. Bet laikui bėgant dažniausiai jausmas pasimiršta ir vėl norisi tą žmogų matyti šalia, bendrauti. Vyras sako, kad ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms keliu per didelius reikalavimus, bet man atrodo, kad tai natūralu – mes visi tokie turime būti.

Kokių tradicijų, ritualų laikotės?

Šeimos pagrindinės tradicijos susijusios su katalikų vertybėmis – kartu turime būti per Kalėdas, Velykas. Labai noriu šias šventes švęsti namuose, pati gaminti maistą, leisti laiką šeimoje. Jei galima tai pavadinti ritualu, tai ryte būtinai turiu išgerti puodelį kavos su pienu. Vieną jį per dieną ir tegeriu. Tačiau net vaikai žino, kad paskutinis pieno lašas turi likti mamos kavai (šypsosi). O šiaip su šeima labai mėgstame pirtį. Bet tikrą – ne su kompanija ir šašlykais, o skirtą sveikatintis su vantomis ir netgi ekete.

Ką labiausiai patinka veikti, kai grįžtate ir uždarote namų duris?

Labiausiai man patiktų visą dieną vilkėti chalatą ir nieko neveikti, nebent skaniai pavalgyti ir žiūrėti filmus. Tai tinginio dienos svajonė! Tokių dienų pastaruoju metu turiu kokią vieną per metus... Dažniausiai grįžus į namus dar tenka darbuotis prie kompiuterio, o jei ne, puolu rankioti per skubėjimą paliktus daiktus, tvarkytis virtuvėje, ruošti maistą, prisėdu su vaikais prie pamokų. Tiesiog už uždarų durų vyksta paprastas mamos ir šeimos gyvenimas.

Renata Mikailionytė ir Kristina Rimienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Renata Mikailionytė ir Kristina Rimienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Trumpa dosjė

Mėgstamiausia spalva. Akvamarino.

Akių spalva. Žalia.

Svajonių šalis. Naujoji Zelandija.

Geriausia perskaityta knyga. Jane Austin „Puikybė ir prietarai“.

Žaviausia epocha. Renesansas.

Prietaras. Jei galvosi apie blogus dalykus, jie ir atsitiks.

Naminis gyvūnas. Cvergšnaucerių kalytė.

Autoritetas. Coco Chanel.

Koks gyvūnas būtumėte? Katė.

Kas jums yra romantika? Jausmas, kurį jauti, kai su mylimu žmogumi žiūri vienas į kitą, viena kryptimi ir kartu. Svajingos detalės skirtos jai tik sustiprinti.

Didžiausia baimė. Artimo žmogaus praradimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.

Stiprybė. Darbštumas ir atsakomybė už tai, ką darai.

Erzinanti žmogaus savybė. Pasipūtimas.

Niekada taip ir neišmokau. Mėgautis kiekviena akimirka.

Naujausi straipsniai