Ekologiškos kepyklėlės savininkai – apie tai, kodėl žmonėms taip patinka kepiniai „kaip namie“

Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2018-01-20 17:55
Kai šaltą prietemą pro langus pamatau dvi aukštas baltas figūras, lėtai kažką buriančias prie puodų ir orkaičių, o prie prekystalio išdėliotus beprotiškai gundančius eklerus, sausainius, pyragus ir kruasanus, suprantu: ten, viduje, beveik rojus. O tie beveik angelai – tai ekologiškų skanėstų kepyklėlės „Patore“ savininkai ir vieninteliai darbuotojai Orestas Valiukonis ir Patricijus Rauktys.

Kuris kurį užkrėtėte konditerija?

Orestas: Čia Patricijus esą nuo ketverių metų namie sausainius kepė. Aš tokio amžiaus tai košes valgiau.

Patricijus: Abi mano močiutės labai skaniai gamino, turėjau, iš ko mokytis. Sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip jos ką daro.

Tėvai, rinkdami tokius prakilnius vardus, ko gero, tikėjosi, kad jų berniukai tai jau kils laaabai aukštai. O štai nusileido kepykloje.

Patricijus: Paauglystėje tėvai juokaudavo, kad būsiu gaisrininkas, nes dažnai gulėdavau ir skaitydavau knygą. Sakydavo: „Štai tau profesija – galėsi per dienas skaityti, kai gaisrų negesinsi.“ O baigęs mokyklą stojau bet kur – kur tik galėjau įstoti. Pirmiausia – į mašinų gamybą, paskui – į statybą ir architektūrą, nes ten įdomiau. Paskui trejetą metų dirbau Amerikoje, grįžęs sukausi įvairiose kompanijose, buvau ir vadovas.

Orestas: Man vardą išrinko vyresnioji sesuo – šeimoje buvau pagrandukas. Pagal senas smetoniškas tradicijas (mano senelis tais laikais buvo ministro pirmininko vairuotojas) vienas sūnus šeimoje turėdavo būti kunigas, kitas – gydytojas. Gydytoju beveik tapau, bet tai buvo praėjusiame amžiuje! Iš pradžių įstojau į fiziką – bet tik dėl to, kad FIDI – „Fizikų dienas“ – kasmet studentai organizuodavo. Tų dienų nesulaukiau, nes buvau paimtas į sovietų armiją; paskui fizika pasirodė visiška nesąmonė. Įstojau į mediciną, bet vėliau pasukau į farmaciją, ilgai dirbau farmacijos kompanijose. O prieš vienuolika metų vienoje vadovų mokykloje susipažinau su Patricijumi.

Ir tai buvo lemiamas posūkis jūsų karjerose?

Patricijus: Ne visai.

Orestas: Pamačiau jį, pagalvojau: šitas tai vožtas. Kaip ir aš.

Orestas: Pamačiau jį, pagalvojau: šitas tai vožtas. Kaip ir aš. Nes kiti tuose kursuose buvo rimti ir normalūs. Kai kurios paskaitos būdavo žiauriai nuobodžios, tai vietoj jų eidavome vyno gerti. Kurį laiką dar bandžiau save įtikinėti, kad „reikia investuoti į save“, nes juk visi taip daro, o ir CV ne pro šalį pagerinti, bet tai buvo tik saviapgaulė.

Patricijus: Dirbau dirbau, apyvarta augo, su visais klientais susipažinau, viskas vyko pagal planą. Bet... pasidarė nuobodu. Todėl nutariau pasimokyti – esą vis šis tas naujo. Tik ar man tikrai reikėjo tų vadovų mokslų? Nemanau. Todėl su Orestu buvome vieninteliai, kurie išlaikė visus egzaminus, bet neapsigynė diplomų. Nes mums jų tiesiog nereikėjo.

Orestas: Kam? Kad ant sienos pasikabintume? Visomis savo poromis tada suvokiau tą idiotizmą, kai tau esą labai reikia tavo vertę patvirtinančių sertifikatų. Man tai nereikia. Aš gi sieloje menininkas!

O kada pokalbiuose išplaukė mintis apie maisto gaminimą?

Patricijus: Ta tema nuolat išlįsdavo – kaip kas ką daro, kas su kuo tinka ir taip toliau.

Orestas: Aš tai namie mėgau be galo ilgai prie maisto kuistis – iš lėto, kokias aštuonias valandas. Savaitgalius leisdavau virtuvėje. Mane itin veždavo procesas, o rezultatas keldavo nusivylimą: visi per pusvalandį suvalgo, ir viskas! O aš gi aštuonias valandas triūsiau!

Patricijus: Kartais pasvajodavom: įsivaizduoji, kokioje nors Čilėje atidarom restoraną... O iš tikrųjų, apie maistą kiek kitaip ėmiau mąstyti, kai jau pats turėjau vaikų: pradėjome ieškoti ekologiškų daržovių, pieno produktų. Galėjome užsisakyti testų ir jie parodydavo visą „gėrį“, kurio būdavo maisto produktuose. Atrodydavo, perki daržovių iš kokio ūkininko ar ekologinio ūkio, patikrini: o Dieve tu mano! Ko tik ten nerasdavau... Kai mažiukai šiek tiek paaugo ir, kaip visi vaikai, vis užsinorėdavo ko nors saldaus, apsižiūrėjau, kad prekybos centruose parduodami saldumynai su daugybe „E“ ir visokių kitokių negerų priedų.

"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.

O kada kaptelėjo tas paskutinis lašas: viskas, užtrenkiame duris ir kuriame kažką kito?

Orestas: Savo noru gal nebūčiau išėjęs – per daug gerai gyvenau. Gerbiu tuos, kurie tomis durimis trenkia, iš molio nusidrebia trobelę, žiūri į žvaigždes ir medituoja. Aš toks nebuvau. Tiesiog įmonėje vyko restruktūrizacija, mano pozicija buvo panaikinta. Tas momentas, kai tau pasako, kad esi laisvas, aišku, bjaurus. „Ir ką gi dabar darysi, Valikoni? – paklausiau savęs. – Ką gavai? Tai, ko norėjai.“

Patricijus: Nes vis paburbėdavai apie ataskaitas, atsiskaitymus ir kaip tai tave užkniso...

Orestas: Turbūt giliai giliai viduje norėjau ir laukiau, kad mane išmestų...

Patricijus: Mano įmonę nusprendė uždaryti akcininkai. Tariau sau: „O dabar aš noriu visiškai nieko neveikti! Tiesiog...“ Sakiau, atsigulsiu terasoje ir gulėsiu, kiek norėsiu. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, šeimai ir draugams vis iškepdavau kokių nors kepinukų.

Kepinukų?.. Pažiūrėjus į jūsų stotą, atrodo, kad labiau mėsą kapojate ir katiluose troškinius troškinate...

Orestas: O į mane?

Jus įsivaizduoju bandeles raitantį.

Orestas: Tinku kaip nulietas!

Patricijus: CV mano gražus, patirtis nuostabi, bet tai ir buvo kliūtis. Keliuose pokalbiuose pasakė, kad netinku, nes turiu per daug patirties.

Patricijus: Aš pradėjau nuo močiutės pyrago recepto – gerai pavyko iš kokio šešto karto. Kepiau ir kepiau paskui kelis mėnesius, kol sesuo kartą pyktelėjo: „Sėdi, nieko neveiki, įkurtum kokią krautuvėlę, pyragus pardavinėtum.“ Ta mintis neatrodė labai patraukli, nes vis užmesdavau akį į skelbimus: ieškojau „tikro“ darbo. CV mano gražus, patirtis nuostabi, bet tai ir buvo kliūtis, pasirodo. Keliuose pokalbiuose pasakė, kad netinku, nes turiu per daug patirties. Toks fenomenas rinkoje, egzistuoja...

Labai nesinervinau, susiradau šiokios tokios veiklos, kaip ir anksčiau susitikdavome su kolega vyno išgerti, paskui jis mėnesiui dingo, o kai vėl susitikom, sako: „Žinai, o aš laisvas kaip paukštis!“ Tai aš ir mestelėjau: „Viską sugalvojau: dirbsi pas mane! Kepyklėlėje!“

Orestas: O aš pareiškiau: „Nepasakok čia man nesąmonių – jokių tortų aš nekepsiu!“

Patricijus: Atrodė taip, lyg būčiau jam keptuve per galvą užtvojęs. Nespaudžiau. Prašiau: „Tu ramiai pagalvok.“ Ir dar priminiau apie situaciją darbo rinkoje…

Tai kaip, Orestai, įveikėte tą nenorą kepti tortus?

Orestas: Taip tik sako: pagalvok. Užspaudė. Liepė greitai apsispręsti. Pagalvojau: vėl ieškosiu darbo, vėl dirbsiu, vėl kažkas ant galvos sėdės, reguliuos – ai, einu. Šitas dar sakė gi, kad smagu bus. Tiksliau, pacituosiu: „Bus tikrai smagu ir pinigų bus.“ Kaip koks idiotas, pamenu, parašiau jam elektroninį laišką – kažką apie tai, kad sutinku su juo eiti tuo keliu. O matot, ką dabar veikiu: citrinų žieveles tarkuoju, sultis paskui spausiu. Pameistrio darbai. Ir dar esą per lėtai sukuosi. Jam gi visko greitai reikia. Tačiau kelio atgal nebėra.

Patricijus: Oresto kantrybės taurė didoka, sakyčiau. Ilgai kaupiasi – kol pagaliau išsilieja. Nekalbadienius paskui kentėk. Bet jeigu vietoj jo būtų kitas asmuo, turbūt nieko mums neišeitų – vis dėlto kartu sugebame dirbti. Ir tie nekalbadieniai – tik 0,1 procento.

Orestas: Sakyčiau, 0,2. Bet juk dirbame visą mielą dieną.

"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.

Ilgai iš pradžių kankinotės su receptūromis, daug nepavykusių kūrinių išmesdavote?

Patricijus: Bandėm, bandėm ir tebebandom. Ilgai ieškojome ekologiškų miltų, kiaušinių, sviesto, grietinėlės. O ekologiški produktai elgiasi kiek kitaip nei paprasti, reikėjo perprasti daugybę niuansų. Ir kartais reikia ne į receptūrą žiūrėti, o į spalvą ir pasikliauti intuicija.

Pasiskirstote darbus?

Orestas: O kaipgi. Man – tie, kurie nereikalauja didelio intelekto. Šiukšles išnešti, indus suplauti... O jei rimtai, tai pasiskirstyti reikia, nes abu susigrūstume prie orkaičių ir vienas kitam trukdytume, taigi, gamybos procesą dalijamės.

Patricijus: Dalį kokio nors pyrago daro jis, dalį – aš. Jei man reikėtų eklerus kepti, būtų sudėtinga, nes tai Oresto kūriniai.

Jums kas nors labai labai skanu?

Orestas: Silkė su svogūnais. Nes kai dienomis kepi saldumynus, ragauji saldumynus ir parduodi saldumynus…

Patricijus: Paragaujame po mažą gabalėlį iš kiekvienos partijos. Paskui žiūrime vienas į kitą: „Tu kažko neįdėjai!“

Orestas: Čia taip man jis sako, o ne aš jam. Tai šokoladą perkaitinau, tai cukraus neįdėjau. Žinau pats, kad perkaitinau. Tai būtina pirštu baksnoti? O aš ką – nutyliu, gi esu vyresnis, išmintingesnis.

Kaip jūsų šeimos sutiko žinią: mes – kepėjai!

Patricijus: Mano brangiausioji atsargiai užsiminė: „Tu pagalvok…“

Orestas: O mano dukros buvo entuziastingos: fantastika, super, labai gerai! Gal ir gerai. Va pianiną atsigabenau, tik nėra kada pagroti, kai darbą baigiam apie dešimtą vakaro. Bet niekas jo nepastebi, nes niekas nėra matęs pianino iš kitos pusės, – Patricijus sako, atsivežk, reikia čia kai ką užstot, plokštei sutaupysim.

"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.

Kokie dienos momentai jums smagiausi?

Orestas: Smagu, kai kas nors padėkoja. Smagu, kad niekas, išskyrus Patricijų, per galvą neduoda.

Patricijus: Net į lauką išeinu, kai jis šokoladą gamina, kad streso nekelčiau.

Orestas: Nes kai tas mėsininkas žiūri, man rankos dreba. O visas kitas procesas man tikrai smagus. Galvoju: kodėl žmonėms taip patinka švieži kepiniai „kaip namie“? Todėl, kad primena vaikystę, asocijuojasi su jaukumu ir saugumu, kelia prisiminimų ir emocijų.

Patricijus: Be to, žinai, kad viskas priklauso tik nuo tavęs – kiek padarei, tiek padarei! Juk esame ir savininkai, ir vieninteliai darbuotojai. Kartais būna juokinga, kai kokie nors, matosi, pasiturintys klientai palieka mums arbatpinigių. Matyt, galvoja: vargšiukai vyrukai čia nugaras lenkia tiems savo ponams savininkams…

Naujausi straipsniai