Eiti! Štai kaip žinomi žmonės ilsisi ir lieknėja

Autorius: Irma Laužikaitė
Publikuota: 2017-12-03 07:33
Vietoj treniruoklių sporto salėje jie renkasi parką ar šurmuliuojančias miesto gatves. Pasivaikščiojimas pagal paprastą taisyklę – nueiti tam tikrą skaičių žingsnių – ne tik suteikia energijos ir puikiai išvalo galvą, bet ir dovanoja daugybę atradimų.

Lyg malonus egzaminas

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

„Tai, kad turi tikslą per dieną nueiti 10 000 žingsnių, labai motyvuoja ir įkvepia. Tampa intriga, lyg kokiu kasdieniu egzaminu, kurį norisi išlaikyti“, – šypteli radijo laidų vedėja Lavija ŠURNAITĖ (38), neseniai pristačiusi jau antrąją knygą „Optimizmo genas“, kurioje dėsto savo atrastus geros savijautos principus.

„Kaip pataria specialistai, 10 000 žingsnių per dieną turi įveikti norintys išlaikyti kūno formas ir jaustis sveikai, – paaiškina Lavija. – Jei nori, kad vaikščiojimas atstotų kiek intensyvesnę treniruotę – reikia per dieną įveikti iki 15 000 žingsnių. Dabar sau esu nusistačiusi 12 000 žingsnių tikslą, bet norėčiau vakare žingsniamatyje matyti dar keliais tūkstančiais didesnį skaičių. Man tai labai smagu. Aš nepamėgau bėgimo, per prievartą bandydama save nugalėti ir jį pamėgti supratau, kad man labai patinka vaikščioti.“

Pasivaikščiojimas daro tiesiog stebuklus. Kai jautiesi pavargęs, po pasivaikščiojimo grįžti atsigavęs. Raumenys pavargsta, bet kitaip. Ir – svarbiausia – išsivalo galva. Grynas oras taip nudažo veidą, jog atrodo, kad grįžai po masažo.

Kad vakare jaustųsi išlaikiusi dienos egzaminą ir žingsniamatyje matytų norimą skaičių, Lavija tarp dienos darbų ieško progų paėjėti (tarkim, užuot nuo namų iki prekybos centro važiavusi automobiliu, aunasi sportinius batelius ir dvidešimt minučių sparčiu žingsniu eina iki jo) arba specialiai išsiruošia į Vingio parką – „susikuriu vaikščiojimą dėl vaikščiojimo“.

„Pasivaikščiojimas daro tiesiog stebuklus. Kai jautiesi pavargęs, po pasivaikščiojimo grįžti atsigavęs. Raumenys pavargsta, bet kitaip. Ir – svarbiausia – išsivalo galva. Grynas oras taip nudažo veidą, jog atrodo, kad grįžai po masažo. Apima vidinio lengvumo ir išvalytos galvos jausmas. Einu, šnopuoju, problemos lengvėja... Tai ir kova su šiuolaikiniu maru – sėdėjimu. Esu skaičiusi, kad svetur populiarėja verslo susitikimai ne prie pietų stalo, o parke – vaikštant aptariami svarbūs reikalai.“

Lavijai nebepakanka žingsnius skaičiuojančios programėlės telefone: „Esu įsigijusi jau trečią žingsniamatį apyrankę. Vienos moterys negali atsispirti ir perka batus, kitos – žingsniamačius. Juolab jų atsiranda labai jau gražių...“

Reikia susigalvoti iššūkių

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

„Tiulio fėjos“ įkūrėja Viktorija JAKUČINSKAITĖ (36) su vyru Vitalijumi Jančenkovu (43) keletą kartų per savaitę darbo dieną pradeda nuo pasivaikščiojimo: „Labai malonu, kai išgirsti telefono pyptelėjimą, skelbiantį, jog nuėjai 10 000 žingsnių.“

Prieš kelerius metus Viktorija su vyru mėnesį atostogavo Vietname, kadangi daug norėjo apžiūrėti, teko nemažai vaikščioti ir greitai suprato, jog tai – ne tik labai gera mankšta kojoms, bet ir galvai.

„Kai grįžome į Vilnių, buvo žiema, tačiau dar Vietname buvome nutarę, kad, nepaisydami nieko, namuose atsikelsime ir apeisime savo rajoną, – pamena dizainerė. – Atsikėlėme šeštą valandą ryto, susiėmėme už rankų ir išėjome į šaltį.“

Tuo metu pora gyveno Šiaurės miestelyje, tad rytinis pasivaikščiojimas net ir negalėjo dvelkti romantika: apėjo ratu „Senukus“, kitus prekybos centrus... „Tačiau koks buvo malonus jausmas, kad nugalėjome save, – šypteli Viktorija. – Pradėjome vis dažniau išsiruošti į tokius pasivaikščiojimus. Pradžia tikrai labai sunki, nes turi kovoti su savimi – juk kur kas maloniau būtų ryte gerti lovoje kavą... Tačiau tingėjimas nepadaro žmogaus laimingo. Jei tik pasiduodame tinguliui, greitai aptingsta ir mūsų siela. Kuo labiau savęs gaili, tuo gyvenimas tampa nuobodesnis. Reikia susigalvoti iššūkių.“

Tad jau porą metų, kai išleidę dukras į mokyklą Viktorija ir Vitalijus du ar tris sykius per savaitę susiima už rankų ir patraukia pro namų Žvėryne duris.

„Jei pavyksta kas antrą darbo dieną, tai – tobula“, – pažymi. Dažniausiai jie pasuka pro Vingio parką iki „Draugystės“ viešbučio („Ir kaskart eidami pro jį vienas kitam mestelime, jog įdomu, koks jausmas turėti tokį viešbutį. Jau tapo kaip anekdotu“, – juokiasi), pasiekę santuokų rūmus, nuo Tauro kalno apžvelgia miestą.

„Jei darbai neverčia skubėti, pamaloniname save ir į kokią nors kavinę Gedimino prospekte užsukame išgerti kavos. Kad pasivaikščiojimas netaptų rutina, kartais maršrutą keičiame – pasivaikštome po Užupį, užlipame į Trijų Kryžių kalną, atrandame ir nematytų rajonų – tarkim, senąją Šeškinę: nežinojome apie tokį puikų privačių namų kvartalą viduryje miesto. Atrandi savo miestą iš naujo. Reikia pasirinkti maršrutą, kuris džiugintų širdį. Vaikystėje eidami į mokyklą pastebėdavome metų laikų kaitą, o įsisukę į darbus nebematydavome, nei kaip žydi kaštonai, nei kaip lapai geltonuoja, nei kada iškrinta pirmas sniegas... Kad gyvenime būtų harmonija, reikia sąsajų su gamtos ritmu.“

Viktorijai taip pat smagu justi, kaip tvirtėja kūnas ir ji tampa ištvermingesnė. O svarbiausia, kad po rytinio pasivaikščiojimo daug geriau einasi darbai: „Ryte taip sunku atsikelti, taip savęs gaila ir nelengva išsiruošti į darbą, o jį pasiekus – imtis veiklos... Tuomet porą valandų bandai dirbti, bet iš tiesų tik geri kavą. Kai ateini į darbą po rytinio pasivaikščiojimo, atrodo, kad diena jau įpusėjusi, visi sprendimai priimami greičiau ir darbai vyksta sparčiau. Atsiranda daugiau ryžto.“

Kodėl jie skaičiuoja žingsnius? „Tai, kad per dieną turi nueiti tam tikrą žingsnių skaičių, suteikia stimulą“, – paaiškina Viktorija. Kartais pasivaikščiojimą jiedu pakeičia apsilankymu sporto klube, nes porą valandų žingsniuoti per darganą nėra smagu. Tiesa, jei vyrui aplinkybės susiklosto taip, kad negali skirti laiko pasivaikščiojimui, namuose lieka ir Viktorija: „Tada visada gailiuosi, kad neturiu augintinio... Viena niekada neinu pasivaikščioti, nors Vingio parke ir pilna vienišų vaikštinėtojų.“

Su telefonu rankose

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Publicistas Andrius UŽKALNIS (46) šią vasarą pradėjo žingsniuoti tolimus atstumus, nes norėjo atsikratyti nepageidaujamų kilogramų. Rezultatas akivaizdus: dabar jis sveria dvidešimt kilogramų mažiau. „Bet dar reikėtų numesti dešimt“, – tarsteli.

Dar gyvendamas Didžiojoje Britanijoje Andrius buvo vartęs britų psichoterapeuto Paulo McKennos knygą „I Can Make You Thin“ („Aš galiu jus padaryti liekną“). „Jo metodo esmė paprasta – nereikia laikytis dietų, valgyti tiek, kiek norisi, ir daug judėti. Tačiau tuomet šias rekomendacijas iškart ir pamiršau, – prisimena. – Šią žiemą Kanadoje knygyne pamačiau tą pačią knygutę, ji kainavo tik penkis dolerius, tad nusipirkau.“

Šįkart pagrindinis psichoterapeuto dėstomas principas įstrigo į atmintį. „Jis tvirtino: jei žmogus nueis per dieną 10 000 žingsnių, bus sveikas, o jei 20 000 žingsnių – nenumaldomai kris svoris. Tiesiog neįmanoma, kad taip nenutiktų. Užsikabinau už to teiginio ir vasarą Kalifornijoje pradėjau vaikščioti. Daug vaikščioti.“

Kiekvieną rytą jis išsiruošdavo į Ramiojo vandenyno pakrantę – per paplūdimius, uolas vingiavo aktyvaus gyvenimo būdo propaguotojų pamėgtas takas. „Vienintelis blogas dalykas: nueiti 20 000 žingsnių (tai yra šešiolika septyniolika kilometrų) reikia daug laiko – daugiau nei trijų valandų, – pažymi. – Tada pabandžiau vaikščiodamas rašyti mobiliuoju telefonu – pavyko, ir tai buvo mano kūrybinio pakilimo laikotarpis. Mintys dėliojosi savaime. Šiame take visuomet būdavo nemažai sportuojančių žmonių, vieni kitiems stengėsi netrukdyti, nėsyk nesu kur nors atsitrenkęs ar nukritęs. Matyt, gelbsti periferinė rega – akys žiūri į ekraną, bet kampučiu seka ir tai, kas vyksta aplinkui.“

Andrius ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir laikytis paprasto to paties psichoterapeuto patarimo: „Valgyti gali bet ką, tačiau turi kreipti dėmesį į vieną dalyką – įsiklausai į savo kūną ir valgai tik tiek, kiek norisi. Kai valgai, nežiūri jokio televizoriaus ir nieko neskaitai. Visą dėmesį reikia sutelkti į maistą, jei kyla abejonių, ar dar vienas kąsnis būtinas, sustoji.“

Žingsniuota buvo ne veltui, nepageidaujami kilogramai ėmė kristi – po poros mėnesių grįžtant iš Amerikos, jau reikėjo dviem dydžiais mažesnių drabužių. Lietuvoje Andriui nebuvo taip smagu žingsniuoti savo kasdienio maršruto kaip už Atlanto: „Kai pradėjau daug vaikščioti, pamačiau, koks Vilnius nesutvarkytas, į akis krinta išdaužytos plytelės... Ir tokiomis dozėmis, kokiomis žmonės net neįsivaizduoja. Galbūt todėl tiek daug skaudžiai ir kandžiai apie tai ėmiau rašyti. Kai atėjo niūrus lietingas ruduo, tapo visiškai sudėtinga. Nėra malonu vaikščioti per lietų tris valandas, tampa kančia, o ir – kas man labai svarbu – nebegaliu rašyti. Bandžiau rašyti slėpdamasis po skėčiu, bet tai ir nekomfortiška, ir jautiesi kaip cirkininkas. Tad kai oras labai blogas, tą dieną einu į baseiną. Ir tokių vaikščiotojų kaip aš yra nemažai: ne iš vieno išgirdau prisipažinimą – lyg anoniminių alkoholikų klube.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė (51) kiekvieną darbo dieną pradeda pasivaikščiojimu ir nueina septynis–dešimt kilometrų: „Esu sulaukusi ne vieno žmogaus prisipažinimo, kad mano pavyzdys ir jį užkrėtė vaikščiojimu“.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Po širdies operacijos atsigaunantis aktorius Kostas Smoriginas (64) taip pat stebi savo fizinį aktyvumą žingsniamatyje ir stengiasi, kad per dieną susidarytų 10 000 žingsnių. Pusę šios normos stengiasi kiekvieną rytą įveikti su augintine.

Kuo ko prasidėjo ši manija?

Žingsniamatis pasirodė Japonijoje, šaliai laukiant 1964-ųjų Tokijo olimpinių žaidynių. Jis buvo pavadintas manpo-kei, tai yra 10 000 žingsnių matuokliu. Šios koncepcijos autorius japonų profesorius Yoshiro Hatano sumanė kovoti su didėjančiu tautiečių nutukimu, skatindamas daugiau vaikščioti, – iniciatyva padidinti savo fizinį aktyvumą nueinant daugiau žingsnių sulaukė milžiniško populiarumo, prie to prisidėjo ir olimpiados karštligė. Iki šiol dažnuose japonų namuose galima rasti ne vieną žingsniamatį.

10 000 žingsnių – tai apie aštuonis kilometrus. Mokslininkai tvirtina, jog per dieną nueinant tiek žingsnių gali sumažėti diabeto, insulto, širdies ligų rizika.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai