Aktorė, dėstytoja, renginių vedėja ir organizatorė Eglė Jackaitė dar ilgai gyvens iš egzotiškos kelionės po Indiją parsivežtais įspūdžiais. „Jie visada liks manyje. Esu jais soti, pripildyta. Nepamiršiu šios kelionės ir tų šviesių žmonių su spindinčiom akim ir nuoširdžiom šypsenom“, – bendraudama su Žmonės.lt sako Eglė.
Pasakojimu apie 35-ąjį „Gyvenimo meno“ gimtadienį ir jų organizuotą Pasaulio kultūros festivalį, kuris vyko Indijos sostinėje Delyje, potyrius ir patirtį Indijoje, aktorė dalijasi su Žmonės.lt skaitytojais.
Egzotiškojoje Indijoje E.Jackaitė lankėsi kovą, drauge su vyresniuoju sūnumi Jokūbu čia jie viešėjo dvi savaites.
Indiją aktorė aplankė antrąkart – pirmąsyk čia ji lankėsi prieš dešimtmetį. Kaip ir dabar, ir tada vyko į festivalį, kuris tada šventė 25-ąjį gimtadienį.
„Gyvenimo menas“ tai tarptautinė, švietėjiška organizacija. Prieš daugiau nei dešimt metų, savo labai artimos draugės, „Gyvenimo meno“ mokytojos Dalios Balčiūnienės paraginta praėjau ir aš kursus – išmokau medituoti, valdyti stresines situacijas“, – paaiškina E.Jackaitė. Nuo tada ir domisi šia organizacija, jos veikla.
Šįmet organizacijos rengiamame festivalyje aktorė lankėsi antrąkart. „Tai išties didingas festivalis. Jo metu, milijonai įvairiataučių žmonių pasijaučia kaip viena didelė šeima, tos pačios žemės vaikai. Visi mes esam pasaulio dalis ir visai nesvarbu, iš kokios šalies atvykai, kokia tavo kultūra... Žmonės susivienijo ir spinduliavo tokią pozityvią energiją, tokią šviesą, geranoriškumą... Buvo tiesiog gera būti“, – pasakoja E.Jackaitė.
Jubiliejinis festivalis šįmet truko tris dienas, į jį suvažiavo apie 3 milijonus žmonių iš daugiau nei 155-ių pasaulio valstybių. Festivalio metu netrūko margaspalvių pasirodymų, įvairiausių šalių atstovų prisistatymų, šokių, dainų, skirtingų šalių lyderių sveikinimų.
„Labai norėjau, kad ir mano vyresnysis sūnus dalyvautų tame įspūdingame renginyje. Tikiu, kad žmonės, dalyvavę toje kvapą gniaužiančioje pasaulinėje meditacijoje, apvalo savo kūną ir sielą ir tampa laimingesni. Ir ne tik jie, taip pat mūsų artimieji, o ir visas pasaulis prisipildo daugiau meilės ir tampa geresnis“, – sako E.Jackaitė ir priduria, kad nusivylusių ir nelaimingų žmonių ji nematė.
Priešingai, anot Eglės, matyt, visi jautėsi pakylėti: „Turbūt tokia buvo Dievo valia, kad pirmą festivalio vakarą Delį skalavo lietus. Net su ledukais! Beveik tuo pačiu metu ir aidėjo griaustinis, žaibavo, švietė saulė, o visą tai vainikavo vaivorykštė. Visos stichijos „susitiko“. Buvome palaiminti dangaus – pakrikštyti, apvalyti. Nepaprastas jausmas būti tokioje tirštoje žmonių minioje, šokti, dainuoti, šypsotis, medituoti ir tuo pačiu, matyti, kaip mainosi dangus...“
Keliavo po Indiją
Festivalyje drauge su sūnumi ir dar 200 lietuvių E.Jackaitė praleido tris dienas. Likusias taip pat turiningai leido: stengėsi kuo daugiau pamatyti, patirti.
Pirmąsias lig šiol nematytas vietoves E.Jackaitė išvydo dar prieš apsilankydama festivalyje: nusileidę Delyje jie patraukė į Keralą. „Ten labai komfortiškai praleidome tris dienas. Viešbutis stovėjo ant Indijos vandenyno kranto, lepinomės saule, šiltu ir labai banguotu vandenyno vandeniu, masažais, sultingaisiais mangais, papajomis... Paskutinę prieš išvykstant iš Keralos dieną, išsinuomavome motorolerį ir su Jokūbu važinėjomės po netolimas apylinkes”, – pasakoja ji.
Tik po viešnagės Keralos kurorte, aktorė su sūnumi grįžo į Delį, ir dalyvavo Pasaulio kultūros festivalyje. O po jo ir vėl patraukė apžiūrėti nematytų vietų: aplankėme Agros perlą Tadz Mahalą, miestu vaiduokliu vadinamą Gulistan miestą, taip pat Varšaną – kuris E.Jackaitei paliko įspūdį dėl šventyklų, taip pat ežerų gausos.
„Indija – kontrastų šalis. Ten išties yra ir labai daug skurdo, ir begalinės prabangos, bet dauguma ten esančių žmonių vienija šypsena ir mokėjimas nuoširdžiai džiaugtis”, – sako aktorė.
Vienas įsimintiniausių momentų kelionėje jai tapo apsilankymas Vrindavane.
„Ten ėjau keliu, kuris vadinamas Viešpaties Krišnos keliu, Sako jis ten yra gimęs. Tai buvo labai įdomi patirtis. Tas kelias tęsėsi kiek daugiau nei 23 km, iš namų pajudėjome naktį – apie 3 valandą. Matėme žvaigždėtą dangų, po to – ryto aušrą, sutikome daug piligrimų – visi susikaupę, susivieniję, paskendę savo vidinėje tyloje, ar maldoje... Nesu patyrusi nieko panašaus. Tai buvo taip stipru ir tuo pačiu galimybė visu šimtu procentų būti čia ir dabar – tame sakraliame momente. Nežinau, kaip ir iš kur, bet tada einant tą ilgą kelią manyje atsirado labai daug jėgų, energijos. Norėjosi ne eiti, o bėgti ar skristi“, – šypsosi ji.
Įsimintina pasirodė ir viešnagė Haridvare. „Čia ant kalvos viršūnės yra tokia šventykla, pastatyta VIII amžiuje. Ten lankantis žmonės sugalvoja norą, kuris, tikima, išsipildys. Tą dieną Haridvare vyko ugnies šventė. Beje, šiame miestelyje valgomas vien vegetariškas maistas, draudžiama vartoti alkoholį. Pati jo nevartoju ir mėsos nevalgau jau penkerius metus, taigi man nebuvo labai sudėtinga“, – šypsosi.
Ryžosi ekstremalioms pramogoms
Galiausiai jie apsilankė Himalajuose – Rišikeše. Kelionę čia vainikavo maudynės Gangos upėje. „Ji ten, prie ištakų tikrai gili ir švari. Anksčiau buvau girdėjusi, kad Ganga purvina, tačiau nieko panašaus. Sakoma, kad į Gangą turi panerti triskart. Nerti reikia tik su pozityviomis mintimis. Mes tai darėme ankstų rytą, tekant saulei“, – pasakoja.
Vėliau leidosi ir į ekstremalią pramogą. „Raftingą pasiūlė Jokūbas. Sėdome į plaustą ir plaukėme Gangos upe. Leidomės tokiais skardžiais! Vanduo tiško ir plūdo į mus, buvome šlapi iki siūlo galo, bet nepaprastai laimingi. Anksčiau esu skridusi parasparniu, šokusi su parašiutu, kaitavusi, bet šis įspūdis bent kol kas man – pats stipriausias. Pasidavėme Dievo valiai ir džiaugėmės, mėgavomės ta akimirka – į jokius žodžius netelpančiais įspūdžiais“, – šypsosi E.Jackaitė.
Tačiau čia ekstremalumai nesibaigė – Eglės ir jos sūnaus dar laukė šuolis į vandenį nuo uolos. „Viena uola siekė 7 metrų aukštį. Mano Jokūbas iškart nušoko, šokau ir aš – o kodėl ne?“ – juokiasi aktorė.
100 laimingųjų dolerių
Kelionę po Indiją ji prisimins ir dėl kito netikėtumo. Kaip pasijaustumėte išvykę į tolimą, egzotišką šalį ir staiga supratę, kad su savimi nepasiėmėte pinigų? E.Jackaitei taip ir nutiko.
„Nežinau, kaip man tai atsitiko, tačiau prieš kelionę išsiimdama iš piniginės visas kelionėje neprireiksiančias nuolaidų korteles, išėmiau ir banko korteles. Įsivaizduokite, kaip jaučiausi svečioj šaly supratus, kad neturiu su savimi banko kortelių. Žinoma, turėjau kažkiek grynų, bet...“ – pasakoja aktorė.
Vis dėlto situacija išsisprendė labai laimingai. Tiesiog sau po kojomis Eglė rado nemenką pinigų sumą, kurios pakako ne tik atostogoms, bet ir lauktuvėms.
„Tik atskridus į Indiją ir lėktuvui nusileidus Delio orouoste – mane pasitiko siurprizas. Aš radau 100 dolerių – tiesiog juos pamačiau eidama sau po kojomis. Indijoje tai labai dideli pinigai, o ir šiaip juk ne dažnai tai nutinka. Nors man pati didžiausia dovana, kurią gavau, tai ši kelionė. Brangiausia, ką turime, yra gyvenimas. Tad kartais reikia nustoti kažko laukti, kad galėtum eiti toliau. Išmokti paleisti ir neklausti kodėl. Užsimerkti ir paskęsti bučinio sekundėje. Verkti kai skauda, ir juoktis, kai šypsena kutena lūpas. Reikia išmokti mylėti taip, kaip niekas kitas, mokėti džiaugtis lietumi, klausyti širdies ir mėgautis savo gyvenimo akimirkomis, nes kiekviena jų priklauso tau ir tik tu renkiesi, su kuo jomis pasidalinti”, – sako E.Jackaitė.
