Psichologė E.Zakaraitė-Kijevič: kaip ištaisyti situaciją, kai šeimyninis gyvenimas tampa panašus į karą?

Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Jurgita Barišauskienė
Publikuota: 2022-01-09 12:09
Santykiai – savaime suprantamas, tačiau kartu ir toks sudėtingas bei nepažintas dalykas. Kuriant šeimą ar nusprendus gyventi kartu nė vienas iš poros tikrai nėra suinteresuotas piktybiškai kenkti kitam. Tačiau kaip dažnai matome atvejus, kai vienas tampa skriaudiku, o kitas – jo auka. Labai dažnai į blogiečio poziciją stoja vyras, o moteris lieka gera, bet nuskriausta. Rašytoja, psichologė ir harmoningo gyvenimo lektorė Eglė Zakaraitė-Kijevič sako, kad žmonės į tokius spąstus pakliūna todėl, kad nepažįsta savęs ir labai dažnai nežino nei ko nori iš santykių, nei kaip juos kurti.

Egle, kodėl, jūsų nuomone, tie vyrai tokie nesupratingi, kenkėjiški?

Iš tiesų taip nėra. Dažnai matome istorijas apie tai, kaip moteris liko įskaudinta, nesuprasta, apgauta ir t. t. Todėl mums gali susidaryti įspūdis, jog su vyrais kažkas negerai. Bet, patikėkit, jie lygiai taip pat būna ir nesuprasti, ir įskaudinti, tik gal ne taip garsiai ir dažnai tuo skundžiasi.

Jūsų naujoji knyga vadinasi „Kodėl geroms mergaitėms patinka blogi berniukai?“ Ar ten pateiktas atsakymas į šį klausimą?

Tiesaus atsakymo į jį pateikti neįmanoma, nes nė vienas žmogus nėra vien tik geras, ar vien tik blogas. Vyrai dažnai nurašomi kaip „blogi“, nes tradiciškai laikomi stipriąja lytimi ir moterys jų neva tikrai nenuskriaustų. Tačiau kiek dažnai būna, kad tas niekam tikęs tinginys vyras po skyrybų susiranda kitą moterį ir santykiuose su ja stebuklingai tampa geru, dėmesingu? Žmogus juk tas pats, tačiau vertinamas kitaip. Tas pats ir su moterimi. Vienam ji bus apsileidusi, nuobodi, o kitam – rūpestinga, gera šeimininkė. Santykiuose nebūna vienas geras, o kitas blogas, o tik du, nesuprantantys savęs ir vienas kito. 

Juk žmonės prieš pradėdami kartu gyventi kažkiek pabendrauja, susipažįsta, viskas atrodo gražu. Kodėl vėliau jie pasikeičia?

Šis reiškinys dažnas. Reikalas tas, kad mes dažniausiai nuo vaikystės nemokomi pažinti ir suprasti save, savo charakterio ypatumus ir t. t. Tačiau mes labai gerai išmokstame būti tokiais, kokių reikalauja aplinka – gerais, stropiais, paslaugiais, linksmais. Į santykius su kitu žmogumi ateiname taip pat būdami tokiais, kokiais būti išmokome. Tas savo savybes, kurias identifikuojame kaip negatyvias, užmaskuojame, niekam nerodome, paslepiame net nuo savęs. Tik jos niekur nedingsta, tūno viduje, kol labiau atsipalaidavus netikėtai išlenda. Tai įvyksta su abiem partneriais. O tada prasideda bandymai vienas kitą padaryti tokiu, koks jis buvo pažinties pradžioje, spaudimas, reikalavimai.

Mes labai gerai išmokstame būti tokiais, kokių reikalauja aplinka – gerais, stropiais, paslaugiais, linksmais. 

Dažnas atvejis ir toks, kad moteris (ar vyras) jau nuo pradžių mato, kas nepatinka kitame žmoguje, bet įsivaizduoja, kad tai bus galima pakeisti, perauklėti partnerį. Kai tie norimi pokyčiai niekaip neįvyksta, prasideda reikalavimai, skelbiami ultimatumai. Gali būti, kad žmogus iš nesupratimo ar labai didelio noro toliau bendrauti net pats leido suprasti, jog pasikeis vardan santykių, tačiau vėliau paaiškėjo, kad to padaryti negali.

Taip pat būna, kad žmonės mėgsta kaltinti save. Jei moteriai atrodo, kad vyras jai per mažai skiria dėmesio ar nesielgia taip, kaip jai atrodo tinkama, ji pradeda galvoti, kad kažkas su ja negerai, kad ji turi kažkaip pasikeisti ir pradeda spausti pati save. O gal tas vyras tiesiog pavargęs darbe ar nė nežino, ko iš jo norima, nes moteris jam niekada apie tai nė neužsiminė?

Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.
Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau būna, kad žmonės net ir nori pasikeisti, stengiasi, bet nepavyksta.

Taip paprastai imti ir pasikeisti neįmanoma. Pavyzdžiui, jei žmogus iš prigimties netvarkingas, bet mes kaltindami ir moralizuodami bandysime jį priversti susitvarkyti, tik išvargsime, sukursime daugiau įtampos, tačiau tvarka namuose neatsiras. Galbūt kartas nuo karto jis per prievartą ir tvarkysis, tačiau jam tai taip pat bus vargas. Tačiau galbūt tas pats netvarkingas asmuo yra atsakingas, pareigingas, švelnus, mokantis bendrauti su vaikais ir pan. Jeigu mes jį spausime ten, kur jis pasikeisti negali, jis pavargs ir net nebegalės dorai išnaudoti savo teigiamų savybių. 

Pasikeisti, žinoma, galima. Tačiau pokyčiai įvyksta tik tada, kai žmogaus viduje kyla natūralus poreikis tam, o ne tada, kai kažkas (ar net jis pats) spaudžia tiems pokyčiams. Taip pat reikia suprasti, kad tam tikrų savybių neperdarys niekas. Galima įgauti daugiau drąsos, patirties, išmokti pasitikėjimo savimi, pradėti sveikiau gyventi, bet vargu ar iš svajingos intravertiškos asmenybės pavyks padaryti aktyvų ekstravertą. 

Aktyviai, veikliai moteriai ramus namisėda vyras gali atrodyti kaip tingus „lepšis“. Ji gali pradėti jį visaip versti gyventi aktyviau. Tačiau tai tas pats, jei tas vyras imtų reikalauti iš jos sulėtėti, daugiau laiko leisti pasyviai namuose. Juk tai niekur neveda. Jei nuolat vis raginsime, spausime šalia esantį žmogų elgtis ne pagal savo prigimtį, konfliktai garantuoti. Išeitis – priimti to asmens savybes, su jomis susitaikyti ir ieškoti abiem tinkamo kompromiso.

Išeitis – priimti to asmens savybes, su jomis susitaikyti ir ieškoti abiem tinkamo kompromiso.

Sakote, kad tokių nesusipratimų šaknys yra tame, jog žmonės patys savęs nepažįsta?

Taip. Žmonės nepažįsta savęs ir nemoka pažinti vienas kito, gyvena lyg po kaukėmis patys to nepastebėdami. Įsivaizduokite: du nesusivokę asmenys, dorai nesuprantantys, kas jie yra ir ko nori iš gyvenimo – apie kokius harmoningus santykius tokiu atveju galime kalbėti?

Mums labai patinka žinoti savo geras savybes, mes jas priimame, galime apie jas pasakyti partneriui. Būtų labai puiku, kad galėtume perspėti ir apie tas kitas, negatyvias, nepatogias. Pavyzdžiui, jei moteris galėtų iš anksto pranešti vyrui, kad ji yra linkusi į dramas ir kartu gyvenant jam teks jas atlaikyti, bus kartais ir aprėktas, ir iškeiktas, ir pan. Tai vyks ne todėl, kad tas vyras kažkuo blogas, o todėl, kad ji turi tokią savybę. Arba vyras galėtų ne žadėti, kad pasistengs būti tvarkingas, o tiesiog prisipažinti, kad su tvarkos suvokimu jam niekaip nepakeliui. Tada jau potencialus partneris galėtų įvertinti, ar turimos jam patinkančios žmogaus savybės atsveria tas, kurios nepatinka. Šitaip būtų paprasčiau – tik mes taip nemokame. Mes darome kitaip. Iš pradžių stengiamės būti geri, pateisinti lūkesčius, o paskui atsipalaiduojame ir pasirodo, jog esame visokie. Esmė ta, kad žmogui reikėtų priimti tiek savo gerąją, tiek blogąją puses, susitaikyti su jomis, pažinti. Tik taip galima tapti harmoningu, laimingu.

Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.
Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.

O būna, kad žmogus pasikeičia į gera, tačiau santykių tai niekaip nepagerina?

Būna tikrai visaip. Beveik kiekvienas savo aplinkoje galime rasti pavyzdžių, kai du žmonės nuolat kivirčijasi, pykstasi, bet nesiskiria. Taip yra todėl, kad susiformavęs prisirišimas, priklausomybė vienam nuo kito, arba vienas iš jų ar abu turi pasąmoninį poreikį tokiems neharmoningiems santykiams. Toks poreikis gali susiformuoti dėl vaikystėje matytų negatyvių pavyzdžių. Tokiu atveju jei vienas poroje pasikeičia taip, jog kitam nebėra dėl ko priekaištauti, tas pasąmoninis poreikis lieka nepatenkintas.

Sakote, kad žmonės gali patys nesuprasdami norėti pykčių?

Jei mergaitė nuo mažumės matė besiriejančius tėvus, suaugusi ji gali sąmoningai sau deklaruoti, kad taip gyventi nenori, bet jos pasąmonėje įdiegtas tik tas negatyvus pavyzdys. Kai kurioms patinka santykiai su vedusiais vyrais. Moteris gali suprasti, jog tai nėra gerai, ilgai nesitęs ir pan., bet vis viena renkasi būtent tokį variantą. Gali būti, kad tarkim vaikystėje ji vis matydavo, kaip tėvas muša ar kitaip skaudina mamą. Todėl jos pasąmonėje susiformavo apsauga nuo šeimos sukūrimo – nes gyventi šeimoje yra skaudu. Vedęs vyras kurti šeimos nesiūlys, todėl santykiai su juo atrodo saugesni. Su vyrais taip pat panašiai. Jei berniukas matydavo mušamą mamą ir pykdavo ant tėvo, suaugęs jis savo žmonos nemuš, nes supras, jog tai negerai, bet susikaupusi agresija ir pyktis gali pasireikšti kitaip, psichologiniu smurtu, žeminimu. 

Nuo ko pradėti spręsti situaciją, jei šeimyninis gyvenimas darosi panašus į mūšio lauką?

Nustoti stengtis būti gerais ir nustoti tokiais daryti savo partnerius. Kiekvienam tas gerumas gali reikšti skirtingus dalykus, todėl tikrai pasiklysime.

Prisiminkime, kad kiekvienas žmogus į santykius ateina su tam tikru psichologiniu ir dvasiniu bagažu. Labai dažnai berniukai auginami taip, kad nebūtų ypatingai emocionalūs. Mergaitėms, kurios iš prigimties jausmingesnės, emocijų rodymas leidžiamas daugiau. Suaugusios moterys dažnai skundžiasi, kad vyrai nesupranta jų jausmų. Bet kaip jiems suprasti, jei nuo mažumės niekas to nemokino? Jie nepažįsta savo emocijų, nežino, ką su jomis veikti ir kur jos yra, tai kaip jie supras, kas vyksta su šalia esančiu žmogumi? Vietoje to, kad verkšlentų, jog vyras jos nesupranta, moteris galėtų atkreipti dėmesį, jog pati nenori suprasti, jog tai vyksta nepiktybiškai. Be to, kaip galima pamatuoti, kiek žmogus stengiasi ir kiek ne? Vyrui taip pat ne pro šalį būtų suvokti, jog moters emocionalumas, net jei ir sunkiai suprantamas, nėra joks blogis. Tai tiesiog jos prigimtinė savybė, kurią reikia priimti. 

Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.
Egle Zakaraite-Kijevič / Asmeninio albumo nuotr.

Daug kam gilinimasis į tokius psichologinius savęs pažinimo dalykus atrodo painus. Kaip nepasiklysti šioje srityje?

Sutinku, iš pradžių atrodo painu. Tačiau nereikia norėti viską ištaisyti ir suprasti iškart. Tam yra sudarytos paprastos metodikos. Iš tiesų žmones dažnai nuo savęs pažinimo atbaido ne sudėtingumas, o tai, kad pažvelgus į savo vidų paprastai ten atrandama labai nemalonių dalykų, pradeda kilti skauduliai, baimės. Ne visiems tai patinka. Vis tik pagalvokite, kas geriau: gyventi nesuvokime, rietis su sutuoktiniu iki kol sveikata sušlubuos, keisti partnerius ir niekaip nerasti „gero“, ar paskirti keletą ar keliolika mėnesių savo vidinių „mechanizmų“ sureguliavimui. 

O kas, jei saviugda nusprendžia domėtis tik vienas žmogus poroje?

Vienas geriau, nei nulis. Tai dažna situacija, bet pastaruoju metu džiugiai pastebiu, kad vis dažniau atsiranda porų, kuriose abu žmonės pradeda dirbti su savimi, tobulėti. Labai norėčiau, kad tai taptų madinga. 

Jei tobulėti nori tik vienas, tada galimi trys tolimesni scenarijai. Pirmasis toks, kad antra pusė jūsų sprendimą imtis savęs pažinimo sutiks be pasipriešinimo, net su smalsumu pačiam (pačiai) išbandyti kažką, kas, tikėtina, pagerins santykius. Antrasis – antra pusė žiūrės į tai įtariai, murmės, kad čia nesąmonės ir niekam to nereikia bei visokiais būdais pasistengs grąžinti jus į senas vėžes. Trečiasis variantas išplaukia iš antrojo. Jei partneris į saviugdą neina, o jūsų atgal nutempti taip pat nepavyksta, tikriausiai įvyks skyrybos. Šito bijoti neverta, nes tai tiesiog reiškia, kad jums kartu nepakeliui, todėl nusprendėte nebekankinti vienas kito. Juk dabar kiekvienas jūsų įgavote laisvę sutikti kažką, su kuo galėsite kurti patinkančius santykius.

Egle, įvairios psichologinės literatūros santykių ir saviugdos temomis yra nemažai. Kas jus paskatino parašyti apie tai dar vieną knygą?

Taip, nemažai, bet problemų su santykiais nuo to nemažėja. Konsultuodama, bendraudama su savo klientėmis matau, kad žmonėms sunkiausia suprasti, nuo ko pradėti. Informacijos tikrai užtektinai, bet neaišku, kokie būtų konkretūs pirmieji žingsniai, kurie padėtų susivokti, kokių santykių žmogui reikia, ar reikia jų dabar, ką daryti su turimais santykiais ir pan. Todėl labai norėjau sukurti įrankį, kuris pagelbėtų atsakyti į šiuos pradinius klausimus ir įsivesti galvoje tvarką, taip pat būtų paprastas, suprantamas tiek vyrams, tiek moterims. Man smagu, kad žmonės vis labiau domisi, kaip sąmoningai išspręsti santykių nesklandumus, bet matau, jog ši sritis labai gili, tie nesklandumai seka mus nuo pat vaikystės ar net perduodami iš senelių. Vis tik kuo daugiau stengsimės vieni kitiems padėti, tuo gražesnė ateitis mūsų visų laukia.

Naujausi straipsniai