Ji beprotiškai myli savo vaikus ir nekenčia stereotipinio mamos, tegalinčios žinoti sauskelnių rūšis, įvaizdžio. „Kas baisiausia, priskiriama mamoms. Tarsi jos, tokios durnytės, tešneka „liabukas, pieniukas“. Kodėl taip negerbiame mamų, be kurių nė vienas neatsiradome?“ – stebisi laidų vedėja Eglė Skrolytė (32). Kaip ir skyrybas patyrusių moterų. Garsiai nuskambėjusi jos šeimos griūties istorija gyvenimo nepalengvino, nusėdo lyg tatuiruotė ant kaktos, kurią visi mato pirmiau nei jauną, ambicingą, gražią moterį, savo srities profesionalę.
„Sena tiesa, kad tada, kai negali nieko labai pakeisti, keiti požiūrį. Kitų nuomonė man niekada nebuvo kryptį lemiantis vėjarodis, o dabar ji kaip niekad nerūpi. Dėl to nesu daugiau ar mažiau laiminga“, – šypsosi TV3 laidos „Mamyčių klubas“ vedėja. Didelės gražios mėlynos akys blizga, ji atrodo laiminga ir rami, lieknesnė, dar dailesnė, puikiausiai pailsėjusi. Be kelių mėnesių penkerių dukrytė Meilė ir dvejų su puse sūnus Rojus pirmąsyk dvi savaites praleido be mamos, su tėčiu, buvusiu „bavaru“ Juozu Liesiu.
Kada pastarąjį kartą tiek leidai sau atostogauti viena?
Apskritai esu labai mažai atostogavęs žmogus, nes man atrodydavo, kad yra svarbesnių reikalų. Dirbti vasaromis pradėjau studijų metais. Kai gimė Meilė, viena beveik ir nebuvau. Šįmet pamėginau – vaikams sekėsi puikiai, o man iš pradžių – sudėtingai. Prie jų susivaldžiau, paskui verkiau kaip turi būti. Kai atostogos persirito į antrą pusę, persilaužiau, atsipalaidavau. Ir Nidoje, ir paskui – Žagarėje, nuostabioje sodyboje, taip gerai praleidau laiką – nė vienos dienos nekeisčiau ir neatiduočiau.
Pagaliau supratai, kad ir be tavęs vaikams kurį laiką gali būti gera?
Mes tiek prie vaikų prisirišam, norim jaustis svarbios, kad, neduokdie, nepaliktume jų kelioms dienoms. Bet kai susikaupi atsigręžti į save, pailsi, pas vaikus grįžti visai kitos kokybės. Iš pradžių pajūryje buvau su vaikais – fantastiškai trise poilsiavome. Kai atsiskyrėme, taip buvo keista su jais kalbėtis telefonu! Vis atrodydavo, kad dar labiau paaugę. Kol mažiukai, keičiasi kiekvieną dieną. Rojus vis dar pasaulį ima žavesiu, o Meilė įdomiai samprotauja, ji tokia derybininkė: „Mamyte, kaip tavęs pasiilgau, kodėl mes taip ilgai nesimatome? Sutarkim, grįžtam namo, pamiegam pietų, o tu atvažiuoji, gerai?“ Normaliai paaiškinau, kad puikus jos pasiūlymas, jį įgyvendinsime, bet kol kas pasikalbėkim apie jos su broliu dieną.
Šįmet supratau, kad atostogos – fantastiškas dalykas. Kaip kokia vandenų laumė galiu turkštis ištisai. Yra bangų – man gerai, nėra – taip pat tinka, prisimaudžiau iki soties. Patinka vėjas, lietus, užtat kai prasidėjo škvalas, kuris nusiaubė Nidą, net nesupratau, kodėl žmonės bėga slėptis. Ėjau rami, atsipūtusi, perlijo kiaurai, bet kaip gera! Visiškai neplanavau laiko, džiaugiausi akimirka. Pamiršau laikrodį, į telefoną pažiūrėdavau tik vakare ir rasdavau milijoną praleistų skambučių. Jo garsą įsijungiau tik grįžusi į Vilnių...
Į Nidą buvau pasiėmusi Milano Kunderos knygą „Gyvenimas yra kitur“. Skaičiau lyg apie save: vis atrodo, jog dar ne laikas, gal rytoj, kai grįšiu iš tos kelionės, kai susiremontuosiu virtuvę, jau gyvensiu. Bet taip neteisinga. Viskas yra dabar, o kaip bus rytoj – kas žino? Juk nežinai, kiek čia esi, kiek būsi. Kai sau tai prisitaikai, kitaip skamba muzika, kitaip gėlės žydi.
Atrodai nuostabiai. Vis dėl atostogų?
Jaučiuosi labai gerai. Šiandien važiuodama į Vilnių galvojau, kad tada, kai vyko visi didieji šeimos įvykiai, gyvenimas prieš mano valią nuėmė rožinius akinius. Ir tada užsimerkiau, nebenorėjau nieko matyti, tarsi susispaudžiau, susitraukiau, siekdama tik vieno – kaip nors išgyventi. Ir paskui įvyko nuostabus dalykas: po truputį ėmiau atsimerkti, viską matyti tikroviškiau ir galiausiai suvokiau, jog realybė tokia, kokia yra išties, daug gražesnė nei tada, kai mačiau ją pro akinius... Aišku, gal po dešimties metų tie atradimai man atrodys naivūs. Gal tai iš šalies ir skamba kaip nupušusios sapaliojimai, bet dabar man būtent taip yra. Tarsi iš naujo save atradau, susipažinau, nes save buvau pamiršusi.
Ir tada, kai pagaliau imi save jausti, patiri fantastišką dalyką: nebereikia šokinėti iš scenarijaus į scenarijų, kurį už tave rašo kiti žmonės, o jie nori matyti tave vienokią ar kitokią. Tada pradedi jausti savo stuburą, išsitiesi, giliau kvėpuoji. Kai esi savimi, stiprus, ir kitam gali daugiau pasiūlyti. Beje, net ir kilogramai per atostogas ėmė neįtikėtinai kristi, nes įsiklausiusi į save supratau, kad maisto išties reikia tris kartus mažiau. Sulieknėti, pasirodo, taip paprasta... Anksčiau valgymas, matyt, padėdavo su nervais tvarkytis.
Kaip manai, ilgam tas savęs atradimo džiaugsmas? Kai įsisuksi į darbus, kasdienius buities reikalus, liks laiko sau?
Buitis, nuovargis, užimtumas dažnai atrodo tik pasiteisinimas. Nesakau, kad vaikščiosiu pakilusi penkiolika centimetrų nuo žemės, mesiu buitį, tik ieškosiu santykio su savimi (juokiasi). Aišku, ne. Bet, tikiu, būsiu jau kitokia. Ar ilgam – nežinau. Atostogų atradimų nepamiršiu. Parsivežiau nedidelį jų priminimą: paskutinę dieną nuėjau prie jūros, įbridau, prie kojų bangos išplovė tokį mažutį taisyklingos širdelės formos akmenėlį. Iškart pagalvojau: „Reikės parvežti vaikams.“ O paskui: „Ne, reikia pasilikti sau.“ Niekada netikėjau jokiais simboliais, talismanais, sėkmės ženklais, bet šitą kažkodėl paėmiau galvodama, kad neužmiršiu, ką Nidoje suvokiau. Kad tas akmenukas išplautas man...
Pastaruoju metu dažniau tave sutinku renginiuose, premjerose. Sugebi ištrūkti iš namų?
Vaikai auga, atsiranda laiko. Kol buvo mažučiai, kai man atrodė, jog reikia manęs visos, tą ir norėjau jiems duoti. Juk praeis keleri metai, prasidės šokiai, sakys: „Mama, eik miegot. Susitiksim rytoj.“ Nenoriu nieko pražiopsoti, noriu viską pamatyti, nes tie augimo, brendimo etapai nebepasikartos. Dabar, kai jaučiu, kad jiems į sveikatą pabendrauti su kitais mylinčiais artimaisiais, tą ir leidžiu daryti. Daug kur einame kartu: lankomės koncertuose, spektakliukuose. Nors nesu iš tų, kurie juos vedasi į trankius koncertus, barus, kur tėvai sau būna su kitais suaugusiaisiais ir įsivaizduoja, jog ten pasiėmę vaikus yra labai demokratiški. Su jau paaugusiais vaikais smagu eiti į tas vietas, kur patys randa draugų, gali smagiai bendrauti.
Visada buvau smalsi – noro apibėgti kuo daugiau premjerų, koncertų, renginių, bendrauti iš manęs niekas neatėmė. Su vaikų tėčiu esame pasidaliję vakarus – per tėvadienius būnu laisva. Taip pat labai padeda mano sesė, su kuria vaikai jaučia stiprų ryšį. Vos pasakau, kad ateis Neringa, jie ima klykti: „Kada, kada?“ – „Kai pamiegosit.“ Iškart į lovas griūva.
Visada – tokia pasitempusi, pasipuošusi. Kaip randi laiko sau?
Pasipuošusi ne daugiau nei kitos moterys. Ir tai – dėl savęs. Juk ką spinduliuoji, tą ir gauni atgal. Gali pabrėžti, kad esi pavargęs, liūdnas, persitempęs, bet kaip to negaliu pakęsti! Maniau, jog esu labai tolerantiška, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad aš tiesiog nepakanti zyzimui, smulkmeniškumui, dejavimui dėl buitinių smulkmenų. Kartais atrodo, kad už viso to žmogaus nebelieka. Parodyk man tokį, kuris neturi nė vienos problemos? Bet vieni sugeba tvarkytis taip, kad malonu susitikti, su jais pasikalbėti, o kitą norisi apeiti. Atrodo, ir iš tavęs tokie atima polėkį... Suprantu, būna tikrai rimtų nelaimių, rūpesčių, bet daug dažniau tai – paprastas smulkmenų dramatizavimas.
Tu pati tą sunkųjį savo laiką tyliai pralaukei ir išėjai jau spindėdama?..
Aš – kitas kraštutinumas, trūks plyš nenoriu niekam parodyti, kaip jaučiuosi. Net erzino žmonės, kurie beldėsi ir bandė mane traukti iš savo kiauto. Manęs nereikia traukti, aš pati viską kontroliuoju. Tada tie bandymai priartėti, aptarti, analizuoti ima atrodyti kaip paprastas smalsavimas: „Kaip, kaip ten buvo? Ką jis pasakė?“ Tai – tarsi maitvanagiškas mėgavimasis, laukimas, kol palūšiu, išsiverksiu, kokia esu nelaiminga. Dar labiau norėjau pasitempti. Maitvanagių nebebijau, nebenoriu niekam nieko parodyti, įrodyti. Jaučiuosi lyg žaisdama stiklo karoliukais – veriu pamažu tuos, kurie man brangūs, gražūs, atmetu, kas nereikalinga. Jaučiuosi atsitiesusi. Ir – nebe maitvanagių grobis.
Kur pasirodai, dėmesio tikriausiai sulauki daug?
Niekada nebuvau ta, kurios nepastebi. Labai mėgstu bendrauti. Kartais mano drauges nustebina, kaip galiu leistis į kalbas su bet kokiu, kad ir dvi savaites nesiprausiu keistuoliu. Juk tai – gyvenimo galimybė išklausyti, kaip jis gyvena.
O meilę į širdį jau įsileistum?
Sudėtinga atsakyti – ką aš žinau?.. Žmogus turi polinkį ir poreikį bendrauti, draugauti, mylėti, keistis emocijomis. Bet kol ko nors nesutikau, negaliu atsakyti, kaip būtų šiandien. Iki šiol aplink mane buvo visiškas vakuumas. Taip vadinu jausmą, kai negali atsakyti žmogui niekuo, nes esi kaip plyta, spinta, baldas, nieko negali su savimi padaryti. Turiu galvoje santykius apskritai su žmonėmis, nebūtinai su man, kaip moteriai, dėmesį rodančiais vyrais. Ir tas emocinis tuštumas man net skaudesnis nei neigiami išgyvenimai.
Kaip reaguoja naujai sutikti žmonės žinodami, kad išsiskyrei, turi mažų vaikų?
Daugeliui esu tarsi kažkokia susiaurinta, su uodega. Mane tas požiūris erzina. Gal čia protingiausia atsiminti posakį, jog tavo nuomonė apie mane yra tavo problema. Tai, kaip suvoki pasaulį, jau ne mano reikalas. Moterims pas mus sunkiau, visuomenė kažkodėl būtent joms reiklesnė.
Ir supratau, kad... negaliu nebėgioti, to noriu. Ausinukas ant ausų – ir lėkiau. Kai išmokau technikos, supratau, jog bėgimas – filosofija. Tai – tarsi nereikalingos informacijos ištrynimas.
Visada kalbėjai, jog esi antisportinė, o štai dabar bėgimo bateliai ir apranga nuolat automobilyje...
Čia – trenerio nuopelnas. Nuėjau į klubą pas Jeaną Claude’ą Edorhą filmuoti, kaip jis dirba su mamų grupe. Užsiminiau, kad gal ir man reikėtų. Bet režisierė pakikeno, kad vėl daug šneku ir nieko nebus. Susilažinome, jog ištversiu tris mėnesius. Ir, ką sau manai, pradėjau sportuoti. Viskas buvo smagu, bet vieną dieną treneris sako: „Tau reikėtų bėgioti.“ Aiškinau, kad šito tai niekada nedarysiu. O jis: „Pabandom, ką prarasi?“ Pirmus kartus eidavau kaip į katorgą, bet... Nidoje gražiai pasitikrinau. Juk sportuoti, kai esi sutaręs su treneriu konkretų laiką, kai žinai, jog jis lauks, yra viena, bet tą daryti per atostogas, kai niekas nekontroliuoja, – visai kas kita.
Į Nidą nusivežiau treningą, batus, bet labai abejojau, ar bėgiosiu. Ir supratau, kad... negaliu nebėgioti, to noriu. Ausinukas ant ausų – ir lėkiau. Kai prakutau, išmokau technikos, supratau, jog bėgimas – filosofija. Tai – tarsi nereikalingos informacijos ištrynimas. Parbėgi klaikiai nuvargęs, bet palendi po šaltu dušu ir tampi švariu lapeliu, kuriame vėl gali ką nors naujo užrašyti.
Kaip švarus lapas po atostogų kibsi toliau kurti laidos?
Su „Mamyčių klubo“ komanda džiaugiamės, kad žmonėms tokios laidos reikia, jie ieško informacijos, bendraminčių. Lietuva nėra draugiška šeimoms su vaikais, todėl ta laidelė atlieka savotišką misiją. Labai myliu šunis, bet šiandien manau, kad Lietuvoje jie turi daugiau teisių nei vaikai. Juk atėjus į barą šuniui mielai padės indelį su vandeniu, o ko reikia vaikui, nepaklaus. Retas baras turi vaikišką kėdutę. Nereikia privilegijų, tiesiog norisi, kad jauni tėvai jaustųsi padoriai. Kur įrengtas kampas vaikams?
Aptvare, kampe, kur niekas neprisėstų, ar prie tualeto, kur smirda, negalima pastatyti stalų. Kur vaikai Prancūzijoje, kitose šalyse? Garbingiausioje vietoje. O mes tokie be šaknų, tradicijų, nemylim savo šalies. Nes vaikai – prie tualeto... Tačiau stengiuosi net ir tokias temas pateikti šviesiai, manau, kad viskas keisis. Krapšto mane kolegos grįžti prie savo tikrosios specialybės – prie renginių režisavimo. Bandysiu viena koja ten įlipt. Tikrai ne vaikų, laidos, o savo miego sąskaita.
Miego auginant mažus vaikus ir taip nebūna per daug...
Visko būna – ir pavargstu žvėriškai, nes motinystė – dvidešimt keturias valandas per parą trunkantis darbas. Bet gauni iš to daug. Skaitom, dūkstam kartu, tarsi pati viską patiriu iš naujo. Esu griežta mama, bet taip gera juos lepinti! Yra laikas režimui, taisyklėms, yra – polėkiui. Tam labiausiai tiko ši vasara, kai galėjau su vaikais užmigti, atsikelti, patirti daug nuostabių paprasčiausių dalykų. O juk jie ir yra didžiausia kaifas.