Pirmasis radijo ir televizijos laidų vedėjos Eglės Kernagytės Dambrauskės ir režisierės Giedrės Genevičiūtės susitikimas filmavimo aikštelėje įvyko prieš penkerius metus, kuomet 2018 metais „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai išvydo laidą „Keturi kampai“, kuri buvo skirta geriausiems interjero ir architektūros sprendimams. Idėja kurti laidas su prasmingu turiniu vienodai tiko ir patiko abiem moterims. Šiandien jų kūrybiniame bagaže daugiau nei 100 sukurtų laidų. Tai ir žiūrovų itin pamėgti „Lietuvos dvarai“, ir „Lietuvos miestai“, o šį rudenį jau trečią sezoną prie ekranų vėl kvies „Lietuvos mokyklos“.
Egle, esate ir radijo, ir televizijos laidų vedėja, kuris darbas Jums „arčiau dūšios“ ir kodėl?
Eglė: Dirbdama radijuje ir televizijoje jaučiuosi stipriai save išpildanti, nes galiu būti ir pasiutusi, ir šmaikšti, o prireikus - rimta ir pasitempusi. Šiuo metu radijuje nedirbu, tačiau puoselėju viltis dar sugrįžti, nes ateitį sunkiai įsivaizduoju be šios veiklos. Su dideliu džiaugsmu pasitinku naują televizijos sezoną, kuris mums su Giedre yra jau „nioliktas“ (nemeluosiu, pametėme skaičių, kiek sezonų kartu pasitikome) ir esu pasiruošusi naujiems nuotykiams, kurių niekada netrūksta.
Giedre, kodėl Jūsų režisuojamos laidos – projektai keičiasi, o laidų vedėja lieka ta pati?
Giedrė: Taip, iš tiesų, Eglė yra daugelio mano kuriamų laidų vedėja. Manau, kad kiekvieno kūrėjo darbe yra be galo svarbus gebėjimas dirbti kartu. Kartais tenka dirbti po 12 – 14 valandų per dieną, nes laidas filmuojame ne tik Vilniuje, bet ir Žemaitijoje. Todėl susikalbėjimas iš pusės žodžio, supratimas ką mes darome, kaip mes tai darome ir kodėl - yra labai svarbus. Manau mes pačios susikuriam sau atmosferą, kurioje mums gera ne tik dirbti, bet ir kalbinti savo pašnekovus. Tačiau yra ir svarbesnių dalykų. Eglei ir visai komandai beveik per kiekvieną filmavimą dienos pabaigoje pasakau, kad ji yra vienintelė laidų vedėja, kuri gali įkalbėti reikalingus tekstus be jokio dublio – iš pirmo šūvio. Esu tų „šūvių“ įrašius šimtus, bet kiekvieną kartą nusistebiu iš naujo.
Eglė: Pamenu, kai mes su Giedre nuvykdavome filmuoti į kurį nors Lietuvos dvarą, tai gerą pusvalandį aikčiodavome, džiaugdavomės kiekviena freska, krosnies kokliais, langinėmis, plytomis sienose, indais ir pan. Kaskart skambėdavo toks „uch“ ir „ach“ unisonas. Man atrodo, mes net dvarų savininkus kartais priversdavom naujomis akimis pažvelgti į savo valdas. Tai mūsų bendrystės raktas turbūt ir yra mokėjimas viskuo pasidžiaugti.
Kurdamos savo laidas, esate ne tik apvažiavę, bet ir stipriai domėjęsi daugeliu Lietuvos miestų, „atkasę“ ne vieną įdomią storiją. Ką Jums davė Jūsų tokia netrumpa darbinė kelionė po Lietuvą?
Giedrė: Galiu atvira širdimi pasakyti, kad kurdama ir „Lietuvos dvarus“, ir „Lietuvos miestus“, sužinojau daugybę įdomiausių, jaudinančių istorijų, kurių niekados nebūčiau pati susiradusi, paskaičiusi. Ir tai yra nuostabus jausmas, dabar keliaudama po Lietuvą labai daug ką atsimenu ir dar kitiems papasakoju. Pavyzdžiui, kad Adomynės dvare dar ir šiandien yra kepamos „pagrabinės“ bandelės, kurios yra be galo skanios, o tarpukariu tai buvo tradicinis patiekalas per gedulingą vakarienę, nes tame krašte į laidotuves buvo kviečiamas visas kaimas ir visus atėjusius tekdavo vaišinti.
Eglė: Kai manęs paklausia, koks dvaras man atminty įstrigo labiausiai vienas pirmųjų kurį įvardinu - Oginskių dvaras Rietave, kurio šiandien yra likę vos dvi kolonos. Turėjome tokį nuostabų gidą, kurio dėka atrodė lyg pati vaikštinėjau po dvarą, girdėjau grojantį M.K. Čiurlionį ir grožėjausi fantastiško grožio oranžerija. Keliaudamos mes turime galimybę pažinti kvapą gniaužiančias vietas, kaip, pavyzdžiui, Mergelės Marijos Snieginės bažnyčią, kurioje mišių metu pro lubose esančias ertmes buvo barstomi balti žiedlapiai ir taip sukeliamas lengvo snygio jausmas. Ar Zyplių dvare esančią kuchmistrų virtuvę, kurioje patiekalai atkurti pagal tai, ką valgė dvarininkai, tai mus tiesiog išvertė iš kojų ir leido bent trumpam pasijusti lyg vakarieniautume tikroje dvaro virtuvėje. Dalintis įspūdžiais galėtume nesustodamos, nes per tiek metų trukusias keliones jų prikaupėme neaprėpiamus klodus.
Kas labiausiai patinka Jūsų darbe?
Giedrė: Nors darbas su informacijos paieška, jos susisteminimu, glaudžiu papasakojimu yra labai alinantis, bet man patinka, kad aš greitai matau darbo rezultatą – sukurtą ir ištransliuotą laidą. Tuomet jaučiu tokio darbo prasmę.
Eglė: Dirbant su Giedre aš visad žinau, kad laida bus nepaprastai graži, ji tikrai turi išskirtinį matymą, be to jaučiu pasitikėjimą mano darbu ir tai leidžia neįsitempti. Labiausiai šiame darbe man patinka pažinimo ir patyrimo jausmas, galimybė atrasti fantastiškas Lietuvos vietas, o vėliau dalintis patirtimis su kitais taip skatinant draugus ir artimuosius keliauti ir pažinti Lietuvos įdomiausias vietas.
Su kokiais netikėtumais yra tekę susidurti filmuojant laidas?
Eglė: Turbūt sudėtingiausia buvo dirbti pasaulį sukrėtus pandemijai. Visi keliai uždaryti, vykti į filmavimus negalėjome vienu automobiliu, bendrauti uždarose erdvėse nebuvo galima, tad interviu teko daryti ir lauke, ir spaudžiant 17 laipsnių šalčiui. Tuomet, pamenu, operatorius man sako: „Egle, šypsokis“, o aš negaliu, nes nuo šalčio veido raumenys buvo tiesiog sustingę (šypsosi). Neramu buvo ir vaikštinėjant po dvarus, kuriuose, kaip pasakojo, galima sutikti vaiduoklių. Pamenu ėjau į rūsyje esantį tualetą ir vis bandžiau įsivaizduoti ar spėčiau iki jo nubėgti, jei iš sienos išlįstų dvare, pasak kalbų, besivaidenanti moteris, bet visos mūsų patirtys tik dar labiau pagyvina mūsų darbą. Kartais man atrodo, kad su Giedre mes galėtume visą pasaulį apkeliauti ir prikurti fantastiškai įdomių ir gražių laidų.
