Eglė Kernagytė-Dambrauskė: „Dievinu jausmą, kai knyga man kalba“

Eglė Kernagytė-Dambrauskė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-03-31 14:52
„Mano pirmoji knyga buvo mėlynu viršeliu – aš iš džiaugsmo šoku, kad skaityti moku“, – prisimena Eglė Kernagytė-Dambrauskė. Jai buvo vos ketveri, kai į rankas paėmė vaikišką knygelę – „Abėcėlę“. Šiandien Eglė be skaitymo neįsivaizduoja savo dienos. Sako, būtent knygose ieškanti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Dabar – ypač.

Skaitančių žmonių – šviesios atminties maestro Vytauto Kernagio ir dizainerės Dalios Kernagienės dukra neabejoja, kad knygos visada pateikia atsakymus į klausimus, o kartais netgi keičia žmonių gyvenimus. „Esama knygų, kurias skaitai tik tam, kad užmuštum laiką, tačiau yra tokių, iki kurių turi užaugti, turi subręsti, kad suvoktum, kokią žinią jos tau neša“, – sako Eglė.

Knygos apie karą jos netraukia, meilės romanų ji irgi neskaito. Ant spintelės prie lovos Eglė paprastai nelaiko knygų, tačiau pastaruoju metu ten guli Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Pasiėmė ją iš tėvų namų dar prieš karantiną. Sako, jaučianti, kad žinių apie šalies istoriją jai labai trūksta. „Tėčio lentynos dar pilnos knygų, mėgstu jose pasirausti. Tėtis buvo visiškai išprotėjęs detektyvų skaitytojas, man detektyvai irgi patinka“, – priduria.

Iš tėvų lentynos į jos gyvenimą atkeliavo ir saga apie angelus.

„Tuomet išgyvenau labai keistą laiką, – prisimena. – Mama ištiesė seną knygą apie angelus sargus „Angelų imperija“. „Norėčiau, kad ją perskaitytumei“, – pasakė. Parsinešiau namo, pradėjau skaityti, net oda pašiurpo. Tuomet susiradau šios sagos pirmąją dalį – „Tanatonautai“. Negaliu aiškiai pasakyti, ką šios knygos manyje apvertė, bet tikrai apvertė“.

Eglė Kernagytė-Dambrauskė
Eglė Kernagytė-Dambrauskė

Pastarosiomis dienomis skaityti Eglei nėra lengva. Pradžioje nepamatuotai sekusi naujienas, vėliau jomis persisotinusi, ji dabar vis dažniau prieina prie knygų lentynos: „Kažkodėl vilioja poezija, turiu jos nemažai atsivežusi iš tėčio knygų lentynų. Vakare perverčiu eilėraščius, kol surandu tinkamą. Šiandien kaip niekada esu tikra, kad ne mes išsirenkame knygas, o kažkas mus prie jų atveda.

Baigiu skaityti Oprah Winfrey „Gyvenimą keičiančius pokalbius“, eilėje laukia Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“,  jos „Mažmožių dievą“ perskaičiau jautriai, tarsi dalindamasi išgyvenimais su herojais. Vėl noriu atsiversti „Pusryčius pas Tifani“.

Šiuo metu visi išgyvename emocines įtampas, pradžioje situaciją neigiame, tuomet pykstame, deramės, liūdime ir galiausiai susitaikome su tuo, ko negalime pakeisti.

Man sunku įvardinti situaciją, kurioje esu dabar, bet aiškiai suprantu, kad knygos padeda bent trumpam atitrūkti ir ieškoti atsakymų į mano klausimus. Dievinu jausmą, kai knyga man kalba“.

Eglė prisimena savo paauglystėje išgyvenusi laiką, kai reikėdavo skaityti knygas, kurios neatitiko nei jos amžiaus, nei poreikių, nei pomėgių. Prievartinis skaitymas tarsi užrakino knygos laipus, – buvo laikas, kai išvis neskaitė.

Eglė Kernagytė-Dambrauskė
Eglė Kernagytė-Dambrauskė

Atgal į knygų pasaulį ją grąžino viena kelionė iš Klaipėdos į Vilnių. Krepšyje gulėjusi Jerome Salingerio knyga „Rugiuose prie bedugnės“ tapo ne tik atradimu, bet ir gyvenimo knyga. „Perskaičiau ją gal keturis kartus, o visai neseniai – ir penktąjį, – sako. – Sugalvojau kad reikia, nes auga sūnūs, be to šis kartas man padėjo suprasti, kodėl knyga buvo tokia artima man – juk pati anuomet buvau nerami, maištaujanti, savęs ieškanti siela. Geras, jaukus, bet tuo pačiu – pasiutęs vaikas“.

Penkiolikmečiui Vėjui „Rugiuose prie bedugnės“ Eglė dar nesiūlytų. Jai atrodo, kad dabartiniai vaikai kiek vėliau subręsta, jie yra pernelyg susikoncentravę į dalykus, kurių Eglės bendraamžiai savo paauglystėje neturėjo, be to, užaugo ne tokių savarankiškų jaunų žmonių karta.

Savo namuose Eglės šeima turi tradiciją – kasdien skaityti po 20 minučių. „Kartais už tas minutes tekdavo kovoti, o kartais jos peraugdavo į ilgesnį laiką, nes kai kurios knygos juos užkabindavo.

Kai prasidėjo karantinas, su vaikais sutarėme, kad jie skaitys po valandą.

Ir nestabdome, jei jiems norisi daugiau“, – pasakoja apie savo karantino dienų rutiną, kurioje vaikų laikas išskirstytas valandomis: pamokos, skaitymas, grynas oras ir pramogos.

Ekspertai teigia, kad skaitymui su vaikais užtenka ir 15 minučių kasdien, o svarbiausias pavyzdys jauniesiems skaitytojams – skaitantys suaugusieji. Kviečiame skaityti knygas vaikams ir su vaikais, ir tokiu būdu ugdyti vaikų supergalią – smalsumą. Nuo balandžio 2 d. visą savaitę švęskime „Vaikų literatūros savaitę“ – internete gyvai susitikime su mylimiausiais vaikų knygų kūrėjais. Daugiau informacijos čia.

Naujausi straipsniai