„Laimės suteikia labai mažyčiai dalykai. Jau žinau, kas man svarbu, po truputį ėmiau pažinti save“, – sako atlikėja Eglė Jakštytė-Eley. Su dainininke kalbamės apie atradimus gyvenime bei scenoje, tikrąsias vertybes ir svajones.
Trumpa dosjė
- Mėgstamiausia spalva. Visos pastelinės.
- Zodiako ženklas. Liūtas.
- Žaviausias laikotarpis. XX amžiaus pradžia.
- Naujausia perskaityta knyga. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“.
- Labiausiai įstrigusi daina. Ispanijos daina „Eurovizijoje“.
- Posakis. Niekada nesakyk „niekada“.
- Koks gyvūnas būčiau. Liūtas arba katinas.
- Taip ir neišmokau. Matematikos.
- Didžiausia baimė. Prarasti artimąjį.
- Laisvalaikio pomėgis. Gaminti maistą.
- Skaniausias valgis. Aštrūs, meksikietiški patiekalai.
- Svajonių automobilis. Naujausias minikuperis.
- Netikėčiausias daiktas rankinėje. Šventintos duonos gabaliukas.
Egle, esate žymi, graži ir... laisva. Ar daug gerbėjų kloja rožes po kojomis?
Išėjo taip, kad kelerius metus turėjau rimtą partnerį, netgi buvau su juo susižadėjusi. Tačiau viskas baigėsi ne vestuvėmis. Po tokių skyrybų nesinori griūti į kitus santykius. Vis dar stengiuosi suprasti, ko noriu, kas man geriau. Kai esu vieniša, daugiau laiko galiu skirti sau, sklandžiau einasi kita veikla, kurios imuosi.
Neneigsiu, buvo rimtų gerbėjų, kurie norėjo su manimi užmegzti santykius. Tačiau aš greitai nesusižaviu. Ne, nesu išranki, bet nėra tokio žmogaus, su kuriuo norėčiau kurti gilesnį ryšį.
O kaip sekasi puoselėti santykius su šeimos nariais?
Per pandemiją turėjau laiko susidėlioti vertybes, supratau, kas gyvenime svarbiausia. Juk pirmoje vietoje turi būti ne materialūs dalykai, užkariavimai ar pasiekimai. Pamačiau, kas iš tiesų vertinga.
Tiesa, prasidėjus pandemijai, buvo apėmusi panika. Tuomet viešėjau Japonijoje. Kai užstringi labai toli nuo šeimos, susidėlioja vertybės. Mano ryšiai su šeimynykščiais nebuvo sutrūkinėję, bet per karantiną santykiai dar labiau sustiprėjo. Dabar norisi dažniau pabūti drauge, produktyviai leisti laiką. Neturiu vaikų, tad mano šeima yra brolis, seserys ir tėvai (šypsosi).
Beje, brolis dainuoja, kartu esame dalyvavę ir projekte, taigi, mus sieja bendros temos, pokalbiai apie muziką. Na, o abi seserys man yra geriausios draugės.
Apie ką dabar svajojate?
Oi, nežinau. Pastaruosius metus labai daug gilinausi į save, užsiėmiau saviugda, teko įveikti ne vieną gyvenimo duobę, buvo sunkus laikas. Tuo metu nieko nenorėjau, nežinojau, kur nuves likimas. Vis dėlto tuo vienu tamsesnių savo gyvenimo etapų ėmiau suvokti, kaip viską turėčiau dėlioti, kad būčiau laiminga ir rami. Svajonių kaip vaikas nebeturiu, neprojektuoju ateities. Orientuojuosi į akimirką, kas yra šiandien, kas mane daro laimingą.
Šiuo metu mano gyvenimas daugiausia sukasi apie muziką. Aš, kaip dauguma atlikėjų, trokštu sukurti hitą. O tą padaryti sunku, nes kas tau gražu, klausytojams gali nepatikti, o tai, kas tau ne prie širdies, gali sužavėti tūkstančius. Žodžiu, gyvenimas sudėlioja taip, kaip reikia.
Prakalbote apie gyvenimo duobes. Kas padėjo jas įveikti ir atsitiesti?
Kai buvo sunku, padėjo artimieji, nors tikrai nenorėjau jų apkrauti. Dabar žinau, kad negalima atstumti mylimų žmonių pagalbos. Kaip visada maniau, kad viską pasidarysiu pati. Apsimetinėjau, kad man viskas gerai, užsidėjau kaukę, bandžiau atlikti tam tikrą vaidmenį. O artimieji matė, kad yra priešingai. Galiausiai juos įsileidau, išklausiau, priėmiau pagalbą. Džiaugiuosi, kad turiu ratą žmonių, kurie apie mane viską žino.
Tiesa, lankiausi ir pas psichoterapeutą. Juk specialistai daugiau išmano apie psichologinius dalykus. Knygų nepakanka, reikia tiesioginio kontakto, tada viskas kitaip, gauni pagalbą, kurios reikia.
Galiausiai nutariau, kad turiu save visiškai užimti. Kai prasidėjo projektai, neliko vietos savigraužai. Kai jaučiuosi blogai, svarbu nesėdėti sudėjus rankų. Jei nieko neveikiu, suku ir suku tas pačias mintis. Panėrusi į kokią nors veiklą, pasimirštu, smegenys pradeda gyventi savarankiškai (juokiasi).
Ar plastinė krūtų operacija irgi dar vienas projektas? Kodėl apie tai nusprendėte papasakoti viešai?
Buvo tas sunkusis etapas, kai teko išgyventi skyrybas, susidėlioti jausmus. Norėjau pokyčių. Nusidažiau plaukus – tapau raudonplauke. Tačiau dar kažko trūko. Taigi ryžausi įgyvendinti seną svajonę – patobulinti krūtinę. Įveikiau visas baimes ir atsiguliau ant operacinio stalo.
Atsimenu, kad pabudusi po operacijos jaučiausi labai keistai: padariau tai, kam, maniau, niekada nesiryšiu. Atstovauju toms moterims, kurios nori pasikeisti, įgyvendinti svajonę, bet bijo.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl apie šią operaciją papasakojau viešai, yra ta, kad paprastai kalbama tik apie silikoninius implantus, nė viena moteris Lietuvoje nėra prisipažinusi apie riebalų papildus. Prieš apsispręsdama patobulinti krūtinę, pati visur ieškojau informacijos, nes jos trūksta. Po operacijos panorau kitoms moterims papasakoti, kad yra alternatyva.
Vegetarizmas irgi ta tema, apie kurią nevengiate padiskutuoti, tiesa?
Mėsos atsisakiau 2018 metais. Kaip atsitinka daugeliui žmonių, staiga nusprendusių pakeisti gyvenimą, perskaičiau tam tikrą knygą – Oleg Gadeckij „Likimo dėsniai, arba trys žingsniai į laimę ir sėkmę“. Ji mane paveikė. Tačiau požiūris į vegetarizmą bėgant metams keitėsi. Anksčiau tuos, kas valgo mėsą, laikiau blogiu. Šiandien nebesu tokia kategoriška. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Pats sprendžia, ko nori ar nenori.
Aš jaučiuosi gerai be mėsos. Kai jos atsisakiau, pamėgau gaminti, atrasti naujus skonius. Labai įdomu ruošti maistą, vaišinti svečius, nes daugelį pavyksta nustebinti gardžiu nemėsišku patiekalu.
Nežinau, kas bus ateityje, net neįsivaizduoju, kas manęs laukia po 10 metų. Esu girdėjusi istorijų, kad kūdikio susilaukti negalintys vegetarai būna priversti valgyti mėsą. Kaip bus man, laikas parodys.
Kas šiandien jums suteikia laimės?
Labai mažyčiai dalykai. Jau žinau, kas man svarbu, po truputį ėmiau pažinti save. Mokausi gyventi sąmoningai. Žinoma, dar daug turiu padaryti. Suvokiau, kad tobulumui nėra ribų, išmokau priimti nesėkmes ir savęs per daug nekritikuoti.
Ar tą patį požiūrį perkeliate ir į sceną? Ar asmeninius jūsų pokyčius pajus ir klausytojai?
Mano muzikos stilius niekada nebuvo pastovus, nors, žinoma, dominavo populiarioji muzika. Kadangi ilgą laiką dirbau su prodiuseriais, dėl visko tarėmės, stengėmės kurti tai, kas sulauktų klausytojų pripažinimo. Ne visos dainos man patiko, bet taip reikėjo. Kai atsiskyriau nuo muzikos įrašų studijos „Zuzi records“, pati renkuosi, ką ir kaip atlikti. Žiūriu, kas man patinka.
Pakito ne tik jūsų muzikos stilius, bet ir atsirado sceninis vardas. Ką jis reiškia?
Muzikine prasme tapusi savarankiška, nusprendžiau kurti kiek kitokią save. Noriu, kad klausytojai į mane pažvelgtų naujai. Taigi sugalvojau, kad prie vardo ir pavardės dar reikia ir sceninio vardo. Eley kažkokios didelės reikšmės neturi, tiesiog šių raidžių derinys man gražiai skamba. Jį sukūriau pati. Nusistačiau kelis kriterijus: turėjo būti keturios raidės, o pirmoji būtinai „E“.
Atsimenu, kai prie mano vardo žiniasklaida ėmė rašyti Eley, mamos kaimynas stebėjosi, kad ištekėjau už amerikiečio (juokiasi).
Birželį kartu su Ištvanu Kviku surengėte koncertą „Historia de un amor“ – atlikote ispaniškas dainas. Tai jums nauja?
Kartais užtenka panorėti ir viskas susidėlioja taip, kaip reikia. Mane tiesiog pasikvietė prisidėti prie projekto ir tapti Ištvano Kviko scenos partnere. Tiesa, iš pradžių su juo turėjo pasirodyti latvių atlikėja Samanta Tina, tačiau atsisakė. Projekto organizatoriams reikėjo stipraus vokalo, aš atitikau visus reikalavimus. Prodiuserė parodė repertuarą. Ispaniškos dainos man yra artimos, taigi sutikau. Mano ir Ištvano balsai puikiai dera.
Beje, šis koncertas nėra naujai sugalvotas – startavo prieš pandemiją, bet buvo nutrauktas. Dabar tarsi toks antras bandymas.
Papasakokite, koks yra jūsų scenos partneris? Kaip su juo sutariate?
Su Ištvanu nebuvome pažįstami, prieš projektą esame susitikę keliuose renginiuose. Dainuojančio jo taip pat nebuvau girdėjusi. Taigi repeticijose turėjome susipažinti iš esmės (šypsosi).
Repetavome porą mėnesių, susitikdavome du kartus per savaitę. Aš esu solo atlikėja, taigi turėjau išmokti dainuoti duetu, pajusti partnerį, kad neišsišokčiau. Ištvano charakteris – puikus, su juo lengva bendrauti, paprasta repetuoti. Beje, jis turi restoraną, į kurį ir mane pasikviečia. Čia ir „Euroviziją“ žiūrėjome. Žodžiu, bičiuliaujamės.
Scenoje esate nuo 18 metų. Kodėl jūsų dar nematome kokiame nors lietuviškame seriale ar vedančios televizijos laidą?
Esu gavusi kvietimą dalyvauti „Teleloto“ vedėjos atrankoje (juokiasi). Nespėjau nueiti, nes vedėjai buvo greitai rasti. Esu šiek tiek vaidinusi seriale „Rezidentai“. Taigi pirmuosius žingsnius jau žengiau (šypsosi).
Po „Muzikinės kaukės“, kur dalyvavo ir aktoriai, supratau, kad norėčiau suvaidinti kokiame nors seriale. Aišku, labiau domintų filmas, bet iki to juk reikia prieiti (šypsosi).
Kai „Muzikinėje kaukėje“ tekdavo įkūnyti kitus žmones, supratau, kad gebu įsijausti. Be to, sulaukdavau nemažai profesionalų pagyrimų. Manau, kažką sugalvosiu. Juk nelauksi, kol kas nors ką nors pasiūlys. Taip ir senatvė gali ateiti. Reikia pačiai ką nors daryti.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.