Eglė Nemickaitė (27) ir Arnas Razgūnas (30) – pora ne tik šokių aikštelėje, bet ir gyvenime. Nerimastingasis lindyhopas jųdviejų širdyse įžiebė meilę. Įvairiose Europos šalyse su šypsena sutinkami šokių studijos „What a Jazz“ bendrasavininkai ir mokytojai pasakoja istoriją, atvedusią juos ne tik į neįtikėtiną, džiazo ritmais nuspalvintą šokių pasaulį, bet išmokiusią pamilti vienas kitą.
Šiuo metu Eglė ir Arnas džiaugiasi, kad kiekvieną vasarą jie gali lindyhopą šokti Vilniaus Neries krantinėje, netoliese Mindaugo tilto įsikūrusios kavinukės „Kitas krantas“ terasoje. „Anksčiau šokdavome Lukiškių aikštėje, tačiau labai malonu tą daryti, kai yra medinės grindys“, – šypsosi Arnas. Įsitaisę prie mėgstamos kavinės stalelio jie pasakoja apie savo didžiausią gyvenimo aistrą, ilgainiui tapusią ir pragyvenimo šaltiniu.
Papasakokite, kas yra lindyhopas?
Eglė: Lindyhopas tai šokis, kurį šokantys žvelgia į socialinę visuomenės pusę. Rengia įvairius vakarėlius, kartu leidžia laiką. Šiuo metu vyriausia svingo eros ir lindyhopo pradžios atstovė, greitai švęsianti savo 100-ąjį gimtadienį – Norma Miller. Ką tuo noriu pasakyti? Kad šis šokis neturi amžiaus ribų. Jį šokti gali visi.
Arnas: Lindyhopas gimė XX a. trečiajame dešimtmetyje, Niujorko Harlemo rajone. Tuo metu Harlemas buvo laikomas juodaodžių kultūros centru. Džiazo muzika buvo to laikmečio garso takelis. 1926 metais Harleme atidarytas „SAVOY“ naktinis klubas, kuriame ne tik afroamerikiečiai, bet ir kitų kultūrų atstovai rinkdavosi išlieti savo energiją šokių aikštelėje. Taip atsirado mūsų mylimas lindyhopas.
Kiek metų šokate lindyhopą?
Eglė: Šoku jau aštuonerius metus. Pradėjau nuo lindyhopo, o dabar savo studijoje mokome ir patys šokame jau ir kitus svingo šokius. Esu panevėžietė. Atvykusi studijuoti, nusprendžiau pabandyti pašokti lindyhopą. Taip susiklostė, kad mano šokio partneriu netrukus tapo Arnas. Vėliau viskas įgavo pagreitį ir susižavėję šiuo šokiu nenustojome tobulėję, kol sugalvojome patys mokyti kitus.
Arnas: Šoku kokį dešimtmetį. Anksčiau iš viso nešokau. Tą pradėjau daryti tik sulaukęs 21-erių. Vos nuėjęs į pirmą pamoką, supratau – šoksiu dar labai ilgai. Mane išties sužavėjo. Vienerius metus po mokyklos baigimo studijavau fiziką, po metų perstojau į filologijos fakultetą mokytis lietuvių literatūros. Studijų nepabaigiau, tačiau literatūros mokiausi ilgesnį laiką. Jau tuo metu ėmiausi įvairiausių darbų. Dar besimokydamas universitete, pradėjau šokti ir tuomet viskas po truputį gyvenime keitėsi – tiksliau, atkrito, kol liko tik šokis.
Mokėtės ekonomikos, fizikos, literatūros. Kaip atsidūrėte lindyhopo pamokose?
Eglė: Juokinga tai, kad jį dauguma merginų ilgai bandė nusitempti į šokius, bet Arnas nenorėjo. Aš iš pradžių galvojau tapti ekonomiste. Studijuodama apsilankiau universiteto šokių klube, kur mokėmės įvairiausių šokių. Išmokau salsos pagrindų bei kitų šokių. Ten buvo vienas vaikinas, kuris šoko lindyhopą ir aš „užsikabinau“. Man taip patiko. Gyvenime nebuvau šokusi su partneriu, net maniau, kad esu tam per sena ir jau neišmoksiu, tačiau pasirodė, kad tai toli gražu netiesa. Vėliau sutikau Arną...
Arnas: Po mokyklos baigimo daug jaunimo pasidavė lindyhopo bangai. Keli vaikinai iš mano universiteto šoko. Geras draugas Darius kartą nusivedė į „Tamstos“ klubą, kuris jau nuo pat pradžių palaikė tokį laisvalaikio leidimą ir ten lindyhopo vakarais skambėdavo gyva muzika. Pamatęs savo akimis, kaip jauni žmonės šėlsta pagal mano mylimą džiazą, aš negalėjau patikėti. Tą kartą likau sužavėtas. Iš karto užsirašiau į pamokas ir nei vienos nebepraleidau.
Šokis į jūsų gyvenimus atėjo, kai vienas kito nepažinojote. Kaip pradėjote šokti kartu?
Eglė: Turėjome tą patį mokytoją Martyną. Jis ir pasiūlė Arnui mane, sakydamas, kad turi dvi potencialias naujokes. Arnas pasirinko mane.
Arnas: Kai Eglė atėjo šokti, aš jau mokiausi du metus. Buvau bepradedantis vesti šokių pamokas. Nuo pat pradžių jaučiausi, kad labai noriu kuo greičiau pasivyti visus draugus. Visiškai pasinėriau į šią veiklą ir ieškojau partnerės, kuri galėtų su manimi eiti tolimesniu keliu. Galėjo būti ir kitaip, bet pasirinkau Eglę.
Arnai, gal rinkaisi iš dviejų merginų nuotraukų? Kodėl Eglę?
Arnas: Mokytojas Martynas man lyg ir iš pradžių ją rekomendavo. Nesirinkau iš nuotraukų, bet... Pašokęs pirmuosius kelis kartus aš supratau, kad mums gerai sekasi, labai „sulipome“. Šiek tiek dar pasitreniravome ir pamokas ėmėme vesti kartu. Iš pradžių turėjome vieną grupę, kol viskas išaugo iki trijų grupių per dieną.
Kada tapote daugiau, nei šokio partneriais?
Eglė: Kelias iš tiesų buvo ilgas. Vos tik pradėjusi šokti su Arnu, jam pasakiau, kad tarp mūsų bus tik šokis ir daugiau nieko. Pasiryžau visko išmokti, nesinorėjo jokių romantiškų istorijų. Man atrodė, kad jei jam pasakysiu iš karto – bus teisingiausia. Tačiau laikui bėgant, pastebėjau, kad su Arnu jaučiuosi be galo gerai. Jis puikus ir aš nebenoriu su niekuo kitu leisti laiko. Praėjo daug laiko, tačiau galiausiai tapome pora.
Arnas: Eglė aiškiai nubrėžė ribas, iš pradžių tikrai tik šokome. Tačiau ją nusižiūrėjau vos ne iš karto. Po to, kai jau nusprendėme, kad esame daugiau nei šokio partneriai, draugai tik tarstelėjo: „Seniai buvo laikas.“
Kažką be šokių dar veikiate?
Eglė: Skirtingai nei Arnas, aš baigiau ekonomikos studijas, tačiau pagal specialybę nedirbu. Užtenka veiklos ir taip. Kadangi esame studijos „What a Jazz!“ savininkai, ne tik šokame. Reikia tvarkyti įmonės reikalus. Tai mūsų mažas verslas.
Arnas: Su Egle daug keliaujame. Praktiškai kažkam kitam neturime laiko. Pamokos, o tada įvairūs renginiai ir seminarai svetur. Dažnai nuskridę į kitą šalį net neturime kada jos apžiūrėti. Nuvažiuojame į šokių vietą, pašokam ir grįžtame.
Kokie jūs mokytojai?
Eglė: Nesame griežti. Mokiniams stengiamės būti draugais. Lindyhopą gali šokti visi. Mes kol kas turime vyresnio amžiaus grupę, tačiau kiekvienais metais stengiamės suburti ir vaikų, kurioje būtų mažesnio amžiaus lindyhopo šokėjai.
Arnas: Svingo šokiai ir kultūra į pamokas atsineša su savimi specifinį jausmą, kas dažniausiai yra laimė, linksmumas ar džiaugsmas, nes tokia yra muzika ir toks yra šokis. Mums tai, žinoma, ir pedagoginis darbas, kurio su Egle mokėmės. Jog taptum mokytoju, tau reikia bazinių principų. Dabar stengiamės savo mokiniams būti ne tik autoritetais, bet ir draugais. Mūsų studijoje naujokai gali greitai pritapti, nes nesustatome jų su viena pora, tos poros keičiasi. Dažnai mokiniai patys socializuojasi, susipažįsta.
Kokiems žmonėms siūlytumėte išbandyti lindyhopo pamokas?
Eglė: Manau, kad visiems, bet šiaip – tiems, kurie nori tapti didelės, draugiškos, nuoširdžios ir mylinčios džiazą bendruomenės dalimi.
Arnas: Visiems, kurie nori labiau pažinti save ir tapti laimingais. Mane lindyhopas ir džiazas padarė geresniu žmogumi.
Kokius renginius derėtų žinoti, kur gali apsilankyti visi, ne vien šokėjai?
Arnas: Visų pirma, tai visuose, kuriuos organizuoja mūsų studija „What a Jazz!“ Turime kelis vienadienius šventinius renginius su gyva muzika ir pasirodymais kaip „Lindy Hop Classic Couples“ ir „30 Seconds Swing Dance Showcase“, didelį tarptautinį festivalį „Swing Paradise“. Kolegos organizuoja „All Lithuanian Weekend“ ir „Harlem“ festivalius, į kurių pagrindinius vakarėlius dėl programos verta nueiti net ir nešokantiems. Tokių vietų, kur būtų galima visada pamatyti mus, šokėjus, Vilniuje apstu – visuomet mus rasite ten, kur gyvai groja „The Schwings“ arba „Home Jazz Band“.