Eglė Daugėlaitė – apie gyvenimą Taline, grįžimą į Vilnių ir kodėl sunku rasti estų draugų

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė / Asmeninio albumo ir „Dude.foto“ nuotr.
Autorius: Giedrė Gedeikytė, Žmonės.lt
Publikuota: 2022-01-08 09:00
Praėję žurnalistės, televizijos laidų vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės metai paženklinti svarbiais gyvenimo įvykiais ir kardinaliais pokyčiais. 2021-ųjų kovą su vyru Dominyku ji susilaukė antrojo sūnaus Nojaus, pardavę savo namus Vilniuje, pavasario-vasaros sandūroje visą gyvenimą sukrovė į dėžes ir su mažamečiais vaikais persikėlė gyventi į Taliną. Dėl šių įvykių pastarieji metai Eglei giliai įsirėš atmintin. „Buvo daug pamokų ir visas jas išmokau“, – portalui Žmonės.lt tikina E.Daugėlaitė, sausio 4-ąją atšventusi 34-ąjį gimtadienį.

Su žurnaliste Egle Daugėlaitė-Kryževičiene kalbėjome rugsėjo pabaigoje. Tuomet Taline jos šeima – vyras Dominykas, sūnūs Jonas ir Nojus – buvo praleidę keturis mėnesius, kurie, pasirodo, nebuvo visiškai ramūs ir paprasti. Nors netolimoje Baltijos šalyje daug kas vyksta panašiai kaip ir Lietuvoje, sunkumų gali sukelti angliškai kalbančios auklės paieška ir kūdikio skiepai.

Vis tik tokie buvo ne keli mėnesiai – turiningi ir intensyvūs buvo visi Eglės metai. Atrodo, jiems pasibaigus tikrai yra ką apsvarstyti, tačiau sausio 4-ąją 34-ąjį gimtadienį paminėjusi E.Daugėlaitė tikina, kad giliems apmąstymams tiesiog nėra laiko – didžiąją jo dalį moteris skiria vaikams, o ir pati sukaktis jai kelia keistus jausmus.

„Žengiu į savo 35-uosius metus. Keista, nes šis skaičius kažkoks mistinis – jo tarsi nejaučiu ir galimai nejusiu tol, kol neperžengsiu 40-mečio slenksčio. Apie tikrąjį mano amžių praneša nebent miego ritmas, metabolizmas ir oda“, – portalui Žmonės.lt sako E.Daugėlaitė-Kryževičienė ir pasakoja apie kasdienybę Taline, estų švenčių tradicijas ir ateinančių metų svajones.

Eglė Daugėlaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Eglė Daugėlaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Egle, paskutinį kartą bendravome rugsėjį. Ar nuo to laiko jūsų gyvenime įvyko kokių nors pokyčių?

Nepasakyčiau, kad kažkas pasikeitė. Gyvename kaip gyvenę, rutina – panaši. Susikuriame sau pramogų, kurias suteikė ir aplankyti atvykę svečiai – kelios draugų poros, mano tėvai ir sesė.

Tuomet minėjote, kad Taline pamažu atsiranda vis daugiau pažinčių ir mezgasi nauji ryšiai. Gal per pastaruosius tris mėnesius spėjote tas pažintis išauginti į draugystes?

Susidariau įspūdį, kad estai nelabai mėgsta bendrauti su atvykėliais ir nerodo noro bičiuliautis. Vyras subūrė didesnį pažįstamų ratą nei aš, tačiau kvietimo į svečius ir tikrąjį svetingumą pajutome iš čia gyvenančios lietuvių šeimos, o ne iš bendradarbių estų. Nesitikiu, kad su estais pavyks sukurti tvirtus, draugiškus santykius – nors niekada nesakyk niekada.

Šiuo metu jūsų gyvenimo epicentre – du mažamečiai sūnūs, kurių priežiūra reikalauja daug laiko ir pastangų. Ar pavyksta rasti laiko sau?

Dabartinį gyvenimo ritmą tikrai daugiausiai lemia vaikai. Laiką dėlioju atsižvelgdama į tai, kada vyresnėlis Jonas eina į darželį, taip pat nuo auklės vizitų. Ji ateina du kartus per savaitę ir tris-keturias valandas prižiūri mažylį Nojų, kol aš sutvarkau būtinus reikalus. Keliskart ji mums padėjo vakare, kai su draugais iš Lietuvos išėjome patyrinėti gastronominio Talino. Rodosi, šiame mieste gyvenu jau kurį laiką, bet daug kur nesu buvusi – tam tiesiog neužtenka laiko resursų.

Be to, Jono ir Nojaus ritmas – skirtingas. Mažiukas dar keliasi naktimis ir vis kitokiu metu. Vyresnėlis buvo ramus, tačiau pastaruoju metu stabilumo nebėra – jis dažnai nebenori miegoti arba užmiega labai vėlai. Vaikų priežiūra atima daug fizinių jėgų, išvargina, kartais verčia apleisti savo poreikius.

Nepaisant to, viską suprantu ir labiau nesiskundžiu, o konstatuoju, nes žinau, kad tai – laikina. Tiesa, tikrai nėra taip, kad būčiau save pamiršusi – visiškai ne. Vyro ir vizituojančių artimųjų dėka atrandu trupinėlį laiko sau.

Eglė Daugėlaitė / „Dude.foto“ nuotr.
Eglė Daugėlaitė / „Dude.foto“ nuotr.

Gruodį buvote atvykusi į Lietuvą – vedėte „Maltiečių sriubos“ renginį. Koks jausmas grįžti į savo šalį?

Taip, tradiciškai – turbūt septintus metus iš eilės – vedžiau šį gražų ir kilnų renginį. Labai džiaugiuosi, kad netikėtai pavyko įgyvendinti lietuvių ir estų koloboraciją: tyrinėdama estišką madą, atradau dizainerę Liinai Stein, jos komandai pasiūlėme bendradarbiauti – per kelias dienas buvo pasiūta suknelė, neįtikėtina, kad taip greit ir tiksliai, nieko taisyti nereikėjo. Rezultatas nenuvylė nei estų dizaino namų, nei mūsų komandos.

Vis tik šis vizitas buvo kiek ekstremalus, nes grįžau su mažuoju sūneliu. Nors ne pirmą kartą skridau viena su mažyliu, šįkart vaizdelis buvo geras: nešynėje – vaikas,  kuprinė, po pažastimi striukės, rankoj – supakuota suknelė. Smagu, kad lietuviai, ypač skrendant iš Vilniaus į Taliną, siūlė savo pagalbą. Tuo tarpu estai nebuvo linkę padėti, net ir matydami, kad iš rankų tuoj kris daiktai. Elgesio skirtumas bene labiausiai skiria mūsų tautas: estai yra šaltesni, saugantys privačią erdvę, susikoncentravę į save, o tada lietuviai atrodo – tikri atlapaširdžiai, Baltijos šalių pietiečiai.

Kelionė buvo kupina ne tik adrenalino, bet ir darbų. Viskas buvo suplanuota minučių tikslumu, nes norėjosi paskiepyti sūnų ir pasiskiepyti pačiai, sutvarkyti kitus reikalus ir aplankyti draugus, tačiau, deja, ne pas visus pavyko užsukti. Na, o šventės sutikome Taline, kur mus aplankė mano tėvai ir sesuo.

Negaliu nepaklausti apie ką tik praūžusias šventes. Kaip Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius švenčia estai beio kaip svečioje šalyje jas paminėjo jūsų šeima?

Tai buvo pirmos Kalėdos, kai nieko nelankėme (žinoma, taip pat buvo ir pernai, tačiau neįprastos jos buvo visiems). Jas šiek tiek pablogino liga – vyresnėlis iš darželio parsinešė virusą. Jonas gana ilgai sirgo, turėjo temperatūros, tad visą kalėdinį laikotarpį praleidome namie. Tai – gan nemenkas iššūkis šeimai: tarp keturių sienų išlaikyti aktyvų vaiką nebuvo paprasta, ypač tada, kai išvažiavo seneliai, teta ir vaikus linksminęs šuniukas.

Nepaisant to, pagaliau vėl pajutau švenčių magiją – ji sugrįžta turint vaikų ir stengiantis jiem sukurti stebuklą. Šiemet mano tėtis "pakvietė" Kalėdų senelį, tad buvo nuostabu stebėti vaikų reakcijas (šypsosi). Ant stalo netrūko ir tradicinių Kūčių patiekalų: kisieliaus, kūčiukų, kalėdaičio, kuriuos mano šeima atsivežė iš Lietuvos.

Taline jų rasti būtų sunku. Kalėdų išvakarėse jie negamina dvylikos patiekalų, nelaužo plotkelės ir kiek klausinėjomės dažnai valgo mėsą. Taip yra todėl, nes didžioji dalis estų laiko save ateistais ir katalikų čia – labai nedaug. Tai gerai parodė popiežiaus vizitas – apie jį estai nelabai žinojo ir tik vėliai suprato, kodėl mieste uždarytos gatvės, kai prisiminkim, kokios reikšmės įvykis tai buvo Lietuvai.

Kalėdos Taline / Eglės Daugėlaitės nuotr.
Kalėdos Taline / Eglės Daugėlaitės nuotr.

Kadangi švenčių laikotarpį praleidome namie, pastebėjau, kad daugumos kaimynų langai visą tą laiką išliko tamsūs – tai rodo, kad didelė dalis estų per šventes kur nors išvyksta. Kalbant apie dekoracijas, Talino gyventojai labai gražiai puošiasi – girliandomis apraizgo eglutes, balkonus, langus. Čia žiema atrodo dar tamsesnė nei Lietuvoje, tad jie gatvių ir parkų insyaliacijų nenupuošia dar ilgai – taip gerokai jaukiau ir smagiau. Na, o Naujieji čia sutinkami kelias valandas šaudančiais fejerverkais, kurių, deja, dėl labai didelio rūko šiemet beveik nesimatė.

Ką tik paminėjote savo 34-ąjį gimtadienį. Kokie jums buvo praėjeę metai ir kaip juos vertinate?

Šiais metais buvo daug pamokų ir visas jas išmokau. Supratau, kad viskas įmanoma – kraustymasis į kitą šalį, kelionės su vaikais, sveikatos klausimų sprendimas svečioje šalyje, ypač kas susiję su vaikų sveikata, ugdymu, priežiūra. Išsikrausčius iš vienų namų ir persikėlus į kitus supratau, kad visko reikia kur kas mažiau – daiktų, drabužių, žaislų. Nebenorėjau nereikalingų dalykų ir troškau išnaudoti tai, ką turiu, pirkti tik tai, ko reikia, kuo rečiau pasiduoti greitajai madai ir viską sudėvėti, kai ką sunešioti beveik iki paskutinio siūlo.

Eglė Daugėlaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Eglė Daugėlaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Tai suveikė: prasivalė namai ir rezervai, kurių buvo labai daug. Tą supratau tada, kai pardavėme savo namus Vilniuje ir turėjome viską susipakuoti į dėžės. Labai džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko išsilaisvinti nuo įpročio kaupti daiktus ir ateinančiais metais pažadu tai daryti dar uoliau.

Įvyko ir vidinių pokyčių. Nors atvirauti apie save sunku, galiu tik pasakyti, kad ne mitas, jog vaikų auginimas tai ir darbas su savimi: įgiji papildomus klodus kantrybės, lankstumo, atkaklumo ir noro įvairiausias situacijas spręsti kuo ramiau. Supratau, kaip paprasta buvo gyventi solo ir rūpintis tik savimi. Kai turi du vaikus, viskuo pasirūpinti yra aukštasis pilotažas. Su pagarba ir susižavėjimu žiūriu į žmones, kurie turi tris, keturis ir daugiau vaikų. Tai – kosmosas (juokiasi).

Jūsų gimtadienį ir Naujųjų sutikimą skiria vos kelios dienos. Rodosi, kad tai – gera proga apmąstyti prabėgusius ir ateinančius metus, kažką sau įsipareigoti, išsikelti tikslų. Ar esate iš žmonių, kuriems naujametiniai pažadai – svarbūs?

Esu įpratusi, kad vienu metu viskas supuola – Kalėdos, Naujieji ir mano gimtadienis. Sulig juo baigiasi šventės, tad man tai yra geras atskaitos taškas, pavyzdžiui, diena, kai po kelių savaičių maisto linksmųjų kalnelių galiu pradėti subalansuočiau maitintis.

Eglė Daugėlaitė
Eglė Daugėlaitė

Prieš gimtadienį kartais ateidavo slogios mintys, kad ką čia nuveikiau, ko noriu, ką darysiu, tačiau dabar priešgimtadieniams apmąstymams, depresyvioms nuotaikoms ar liūdesiui tiesiog nėra laiko, o ir mano sūnūs – du maži, augantys žmonės – įprasmina buvimą šioje Žemėje.

Naujametinių pažadų sau nelabai duodu, veikiau pasvajoju, ko realaus norėčiau iš ateinančių metų. Dabartinis troškimas – pasisemti patirties gyvenant užsienio šalyje, sėkmingai sugrįžti į Lietuvą, vilnietišką ritmą, įsikurti ir vėl imtis darbų. Šis planas – maksimalus, bet kartu ir realus. Ar jis tikrai pavyks, dar pamatysim.

Manau, didžiausias šių metų projektas bus šeimos namai Vilniuje, kuris turėtų išsitęsti per visus mėnesius. Aišku, norėtųsi pakeliauti, gal tik dviese su vyru, o gal ir su vaikais. Na, ir aišku, sau ir savo šeimai noriu palinkėti geros sveikatos, laiko sportui, kurio labai trūksta, teigiamo požiūrio į save ir rūpesčio.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai