Eglė Černiauskaitė: Nesubtilumas

Eglė Černiauskaitė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-06-02 21:09
Kai aplinkui visi skundžiasi egzotinėmis alergijomis ir maisto netoleravimu ir minta tik saulės energija, tu, sveika ir visaėdė, imi jaustis kaip godzila švelniųjų gurmanų krautuvėje. Nes gali valgyti viską arba beveik viską. O jei ko nevalgai, tai tik todėl, kad nemėgsti arba nenori, o ne dėl sudėtingo dvasinio motyvo, kad negali imti į burną svogūno, nes jis gyvas ir pjaustomas rėkia.

Mano lėkštėje nerėkia net Parmos kumpis ar vištienos gabalas. Mėsainis nedejuoja: nevalgyk manęs. Pomidorai ir agurkai neprašo pasigailėti. O tarkuojamas parmezanas neprataria nė žodžio. Mane galima kviesti bet kokių pietų ar vakarienės – jei tik maistas skanus ir kompanija gera. O ką draugai ir artimieji daro su ponia, kuri ne tik kad nevalgo mėsos, bet nė nesėda prie stalo, jei ant jo guli kotletas?! Arba nutaiso tokią veido išraišką, lyg kviestum pasėdėti ne prie kepsnio, o viduramžių anatomijos teatre, kur publikos smalsumui patenkinti už nedidelį pinigą atliekami skrodimai. Arba – ponu, kuris skundžiasi alergija glitimui, pienui, sulfidams, kurių galima aptikti vyne, genetiškai modifikuotiems produktams, sojoms ir pačiam gyvenimui. Net arbatos pasiūlyti neišeis – jis geria ypatingą, surinktą per jaunatį Goa ir užsakomą per tris tarpininkus.

„Gerai jau, gerai, įpilkite man tiesiog vandens. Tikiuosi, iš stiklinio butelio?!“ – sako jis. O tu gūžiesi iš nepatogumo, nes „Vilniaus vandenys“ sakė, kad jūsų rajone vanduo be priekaištų. Ir tu tiki, nes juo laistomi klesti ir žaliuoja net visuomeniniai vijokliai laiptinėje. Negali papasakoti, kokios kilmės pirmosios braškės, kurių padėjai ant stalo desertui, nes jos tiesiog skanios ir kvepia pavasariu, koks skirtumas, koks jų genealoginis medis. Ir ledai, patiekti prie braškių, iš prekybos centro ir – aiman – su pienu, ir gal net su riešutų pėdsakais. O duona kepta iš nekošerinių miltų.

Lengviau įkalbėti žydą ortodoksą paragauti kiaulienos, negu įtikinti moteriškę, kad nuo sojų aliejaus pupele nevirsi.

Žmonės apsėsti maisto prietarų ir apdovanoja kiaušinius, miltus ir majonezą mistinėmis savybėmis. Daugelis jų nepagrįstos jokiais moksliniais tyrimais (o ir tų pačių rezultatai ne taip jau retai keičiasi) ir neretai atrodo, kad lengviau įkalbėti žydą ortodoksą paragauti kiaulienos, negu įtikinti kokią moteriškę, kad nuo sojų aliejaus pupele nevirsi.

Aš nenoriu keisti kitų žmonių mitybos įpročių, bet lygiai taip pat nenoriu nagrinėti agurkų paso parduotuvėje. (Ir – beje – norėčiau kavinėje išgerti tiesiog kavos, nekvočiama, iš kokių pupelių ir su kokiu pienu – sojų, migdolų ar paprastų paukščių – ji turėtų būti. Norėčiau kavos. Ne protmūšio turo.)

O dar – ar pastebėjote, kad iš namų išnyko... juodoji arbata? Paprasta, be priedų ir papildomų skonių. Paprašykite tokios atsitiktiniuose svečiuose ir suprasite, kad juodoji arbata – nemadinga. Keista. Senamadiška. Kas šiandien geria tokį bekilmį ir dar įtartinai Rusija atsiduodantį gėrimą?! Jei norite pribaigti maisto snobą, užsimanykite dar gabalinio cukraus. Žinoma, jei ne itin branginate kvietimus į tuos namus.

Pasaulyje, kuriame kas antras – žaliavalgis, vegetaras ar alergikas, kaip akibrokštas skamba prisipažinimas, kad vakar su vaiku buvai picerijoje ir net – o šventas košmare – abu užsisakėte mėgstamos „Quattro Stagioni“. Ir kokakolos – taip, tiesiog kokakolos, kuri netirpina rūdžių, kaip rašoma apokrifiniuose tekstuose apie jos žalą. Neekologiškos. Neorganinės. Be paso.

Klausydamasi apie šventojo maisto gralio paieškas pasijuntu kaip visaėdė pabaisa, kuriai nuo galūnių varva pomidorų padažas, kokakola ir genetiškai modifikuotas aliejus – tiesiai ant maisto teisuolių balto šilkinio kilimo. Nes aš nežinau, kuo žalias maistas geriau nei raudonas. Netikiu, kad valgant mėsą apželia delnai (įtariu, kad šios genialios frazės autorius supainiojo du veiksmus ir jų atoveiksmius – delnai apželia ne nuo „Kijevo“ kotletų, o nuo masturbacijos). Kad cukrus ir druska – tas pats, kas kalio cianidas, o Himalajų druska labiau palaiminta nei ta, rupi.

Kalbant patetiškai, laimė jau vien tai, kad maisto yra – tiesiog čia, artimiausioje parduotuvėje. Nes kai esi alkana, sultinys iš pakelio ne mažiau skanus nei vėžių kaklelių sriuba, o tiesiog sumuštinis iš prekybos centro toks pat aktualus, kaip ekologiškas burgeris.

Negaliu kalbėti už tuos, kurie tikrai alergiški vienoms ar kitoms produktų grupėms, bet apsidairius aplinkui, regis, išrankiųjų kur kas daugiau nei tikrų ligonių. Ir jie kur kas labiau krinta į akis. Visai nesubtiliai, kad ir kaip norėtųsi, jog būtų atvirkščiai. Gerai dar, kad iki mūsų neatėjo kai kurių šalių mada paversti mitybos šou didįjį pasninką (kavinių ir restoranų savininkai, neskaitykit! Ir nesiūlykit dienos pietų pagal geriausias jo tradicijas...).

Elaima.lt

Naujausi straipsniai