Liaudies išmintis apie šiaudus, kiaules su pupom ir visą kitą florą ir fauną pernelyg toli nuo nūdienos realijų. Bet empiriškai tvirtinu: pragaras išties grįstas gerais ketinimais.
Na, ir išminties autorius – ne abstrakti liaudis, o labai konkretus anglų rašytojas, poetas, eseistas, literatūros kritikas ir moralistas Samuelis Johnsonas. (Neanoniminė išmintis kažkaip svaresnė!) Grįžtant prie temos, kartais pragarą grindė man, kartais pati buvau velnių kelininkė, kartais – mačiau ir įsiminiau istorijas. Bet, sekant ponu Johnsonu, pragaras yra pragaras – grįsk, kuo nori.
Sakykim, ne per seniausiai mano draugė susipyko su vyru, pretenduojančiu į širdies draugo statusą. Jie dar gyveno atskirai, tačiau jau turėjo raktus nuo vienas kito butų – prireikus gėlėms palieti, katinui paglostyti, šviesoms įjungti vagims pagąsdinti, skrajutėms iš pašto dėžutės ištraukti. Viskas klostėsi beveik gerai ir laimingai, kol kartą grįžusi iš komandiruotės bičiulė pasigedo seno toršero su mediniu stovu, dekoruotu vynuogėmis. Vietoje jo stovėjo rafinuotas itališkas šviestuvas iš brangios brangaus salono kolekcijos – išvaizdus, idealiai tinkantis toje vietoje, funkcionalus, bet ne tas.
Rūpestingas vyras nusprendė išgabenti į šiukšlyną daiktą, jo akimis, nederantį prie interjero ir draugės skonio, o netektį kompensuoti štai tokiu elegantišku pirkiniu. Jis laukė pagyrų ar dėkingumo, o gavo sukąstus dantis ir nekalbadienių – senasis šviestuvas buvo pirmas savarankiškas jo moters pirkinys, kažkada puošęs pirmąjį jos įsigytą butą, savotiškas talismanas, nušvietęs kelią į sėkmę. Ir veltui mėgino aiškinti, kad jo dovana – kur kas geriau, tik ji tokio gerumo nesuprantanti.
Mano pačios supratingasis sutuoktinis nekalbėjo su manimi kelias dienas, kai išmečiau seną, nubėgusiomis akimis ir negailestingai besikandžiojantį vilnonį megztinį – paaiškėjo, kad tai relikvija, parvežta iš užjūrio komandiruotės dar tais laikais, kai paprastam mirtingajam kelionė į Bulgariją ar to meto Jugoslaviją buvo įvykis. Ką ten – ĮVYKIS.
Dar vienas vyrukas sumanė pamokyti žmoną, kuri vis pamiršdavo užsegti rankinę. Iš vakaro jis ištraukė iš jos piniginę. Bet piniginėje buvo ir vairuotojo pažymėjimas, ir darbo leidimas, ir kredito kortelių; pagal kiaulystės dėsnius – ją sustabdė policija; aptikusi, kad piniginės nebėra, moteris užblokavo korteles, pavėlavo į darbą, grįžo namo pervargusi, užkabino svetimą mašiną ir jau tikrai neapsidžiaugė, kai mokytojas arogantiškai ištiesė jai odinį krepšelį. Girdi, viskas jos labui – kad prisimintų, kuo rizikuoja. Ji prisimins. Bet dar geriau prisimins pragarišką dieną, kurią parūpino mylimas vyras, kažkodėl nusprendęs, kad gali būti treneris ugdytojas.
Ekstremalią tokių gerų ketinimų versiją perskaičiau vienoje psichologinėje bendruomenėje. Mergina, užmezgusi santykius su vaikinu iš kito miesto, pasakojo, kad jos draugas eina į žygį su savo ekse, nes nori pamokyti draugę pasitikėjimo žmonėmis. Pačią išvyką ji dar būtų supratusi, bet ne siekį tobulinti.
Neprašytas gerumas – ne kas kita, kaip invazija į partnerio privačią psichologinę teritoriją ir diktatūra.
Kiekviena (ko čia slėpti, ir kiekvienas – mes, moterys, itin mėgstame rū-pin-tis) prirašytų puslapius tokių istorijų. Kas baisiausia, visi tie rūpintojėliai išties nori, kaip geriau, ir labai pyksta išgirdę, kad neprašytas gerumas – ne kas kita, kaip invazija į partnerio privačią psichologinę teritoriją ir diktatūra. Kas nors gal net pasakytų – smurtas, bet nereikia švaistytis skambiais žodžiais.
Prisiekiu, nedaryti gero neprašomai – sunku. Nes pernelyg giliai įsitaisiusi nuostata, kad jei jau aš myliu ir rūpinuosi, vadinasi, galiu ir spręsti už mylimąjį. Štai ir sprendžiu – kaip moku. Juolab iš šalies geriau matyti. O tie, kurie tokio rūpesčio ginasi, nesupranta savo laimės. Tuoj tuoj, dar keliskart aplaiminsime, ir supras.
Jūs – ne rūpestinga mamytė, o jis – ne vaikas, kuris tai alkanas, tai sušalęs ir prapuls pasaulyje be jūsų auklėjimo (lygiai tas pat galioja ir atvirkštinei situacijai). Iš raidžių k-o-m-a-n-d-a nesudėliosi žodžio meilė, o kėsintis į kito žmogaus atsakomybę ir laisvę – tai kėsintis paversti jį bejėge auka. Na, sulaužysite jį, sudėliosite, kaip jums patinka, ir paaiškės, kad galutinis rezultatas nepateisino lūkesčių. Ir kas toliau? Kokia prasmė nusipirkti kačiuką ir mėginti paversti jį šuniuku?!
Moralas paprastas, nors ir sunkiai išgyvenamas: gerbti ir kalbėti. Nelipti ant aukščiausios pakylos ir nemėginti savo didybe užgožti ne tik suaugusio partnerio, bet ir atžalos – aš ir dabar kartais prisimenu savo be žinios dingusią saldainių popieriukų kolekciją. Nė vienas suaugęs šeimos narys neprisipažino padaręs tvarką antrokės stalčiuje! Negaliu sakyti, kad tai trauma (kokia trauma po keturiasdešimties metų), bet atminties neištrinsi!