Eglė Černiauskaitė: Mano mielas blogas skonis

Eglė Černiauskaitė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-04-30 17:08
Na, ir kas? Aš taip matau, girdžiu, suvokiu, vertinu ir drąsiai sakau, kad anava tas karalius nuogas ir dar, ko gero, apsišaukėlis.

Na, taip, man neskanu austrės, o jūrų gėrybės tinka ant picos „Quattro Stagioni“. Aš nemėgstu Larso von Triero (išskyrus estetišką ir rafinuotą „Melancholiją“ ir porą „Antikristo“ kadrų). Man nepatiko „Silva Rerum“ trečioji dalis ir aš nežinau, ar skaitysiu ketvirtąją. „Mažąjį princą“ laikau pradedančio manipuliatoriaus vadovu, kurį, mano akimis, galima pardavinėti tik kartu su „Rožės memuarais“ – šokiruojančiu Consuelo de Saint Exupery tekstu apie garsųjį rašytoją ir jos vyrą.

Dar aš labiau vertinu žmonių negu gyvūnų teises, nelaikau nusikaltimu nešioti kailius ir odą ir valgyti mėsą, manęs nevilioja Tolimieji Rytai, Pietryčių Azija ir kokia-ten-dar-kryptis-kur-madinga-važiuoti. Man nė už ką nereikia meilužio (net jei primokėtų), aš manau, kad be sekso ir net be žmonių kompanijos galima gyventi ilgai ir laimingai, o tėvai nekalti dėl visų nesklandumų, su kuriais susiduria suaugę jų vaikai. Be to, esu šventai įsitikinusi, kad madingiausia Lietuvos teatro režisierė be jokio reikalo pasikėsino į Puccini ir supainiojo Floriją Toską su Maryte Melnikaite.

Man patinka niekur neiti vakarais. Pirmadienis nė kiek ne blogesnis už penktadienį. Kalėdų eglutės mano pasaulyje panašios į eglutes, o ne į skraidančias lėkštes (kai metai iš metų miestas puošiamas tomis pačiomis dekoracijomis, tai ne skurdas, tai tradicijos!). Ir – turbūt turėtų būti gėda prisipažinti – rukolos, Kopi Luwak kava bei spalvoti migdoliniai sausainėliai man nėra ambrozija ir nektaras.

Ką ten ambrozija ir nektaras – mano spintoje galima rasti agų, balerinų batelių ir net „New Balance“ kedų, o juk jie neseniai buvo pasmerkti kaip nederantys žmogui, kurį įsileidžia į padorius, madą gerbiančius namus?! Ir lietuvių dizainerių megztinis kreivomis akimis ir nubėgusia siūle man neprilygsta sąžiningai fabrikinei gamybai.

Šiuo sezonu padoru dievinti Ibelhauptaitę, cituoti Madonnos kalbą apie feminizmą ir šaipytis iš Melanios Trump.

Sąrašą būtų galima tęsti. Nes visuomenėje egzistuoja sąrašas stereotipų, ką privalo ir ko kategoriškai neprivalo daryti patriotai, mados sekėjai, inteligentai ar intelektualai (beje, intelektualai neturi vadintis inteligentais). Pavyzdžiui, šiuo sezonu padoru dievinti Ibelhauptaitę, cituoti Madonnos kalbą apie feminizmą ir šaipytis iš Melanios Trump; kraustytis iš proto dėl nekomercinio kino; lakstyti po dvasinio ugdymo seminarus ir pirkti dailias užrašų knygutes, kurios – savaime aišku – vertesnės nei visai nemokamas elektroninis „Google“ kalendorius. Na, ir kaip čia pasisakysi, kad elektroninės knygos geriau už popierines, nes neskleidžia seno popieriaus kvapo, nieko nesveria ir yra visada po ranka.

Tiek jau to, visuomenė maloniai leis tau tyliai nemėgti kavos, perkeliavusios per civetų skrandį ir virškinimo sistemą. Labiau vertinti šokoladinį pyragą nei macaroonsus. Nemėgti popierinių atvirukų ir laiškų (pratęsti galite pačios). Tačiau gero tono reikalavimu laikys daryti tai tyliai – tarsi ką nors gėdinga. O kurių galų šito reikia gėdytis? Net jei visai nemėgčiau grožinės literatūros, keliaučiau tik ilsėtis pagal sistemą viskas įskaičiuota (o ką, savaitės poilsį Rodo saloje, kai Lietuvoje siautėjo ledinė lietuviška vasara, o ten, prie baseino su arbūzais, buvo šventi trisdešimt aštuoni karščio, iki šiol prisimenu) ir neskirčiau Puccini nuo Rossini, o „Toskos“ nuo „Figaro vedybų“, tai būtų mano teisė.

Aš gerokai pavargau nuo taip įžūliai į mano namus besibraunančių gero tono taisyklių (kaip, tu nemėgsti sporto ir belgiškų vaflių?!). Belgiškų vaflių – ne. Sporto – irgi ne per labiausiai, tačiau dirbu sporto klube vien tam, kad galėčiau valdyti savo kūną. O jei jis iš prigimties būtų lankstus, tai iš lovos išviliotumėte tik už „Tiffany Atlas“ apyrankę (nes visų dievinami raktai man nepatinka).

Dar aš manau, kad dydis – svarbu (aš – apie briliantus, o jūs ką pagalvojote?). Nenoriu spalvoti knygučių suaugusiesiems. Nealpstu dėl nišinių kvepalų. Nemanau, kad natūralus grožis geresnis už dovanotą botokso (svarbu saikas ir specialisto kompetencija). Ir jei nebūtų gaila laiko, pinigų ir man prireiktų išnaikinti tas nemadingąsias raukšles, imčiau ir padaryčiau tai. Nes aš taip noriu!

Vertinant laiko aktualijas – aš manau, kad tautinis kostiumas darko moterų figūrą, kavą kiekvienas geria taip, kaip jam patinka, o tautiškumo neįmanoma išugdyti, suvyniojus naujagimį į lininę drobulę, pažymėtą JS (ar net LV) logotipu. Tiesą sakant, esu tikra, kad jo išvis neįmanoma išugdyti iš šalies, – jo dvasia arba gyvena šeimoje, arba ne.

Gali būti, kad žvelgiant iš intelektualo, pripažįstančio teisingas vertybes, taško greičiausiai esu runkelė vulgaris. Bet jei ką, esu gana laiminga ir gyvenimu patenkinta runkelė – laimingesnė už daugelį niurgzlių intelektualų. O paskutinį tašką šioje istorijoje vis tiek dėsime ne mes.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai