Tai dabar madinga – pasigirti, kad gavai ar pati parašei šventinį atviruką ar laišką ranka. Apie tai tiek kalbama, kad net suabejoji: aš galiu ne tik parašyti kelis sveikinimo žodžius, bet ir prirašyti visą A4 formato lapą, tad gal aš – supermoteris?!
Kai pastarąjį kartą tikrinau, taip nebuvo. Taip, aš moku ir rašyti (ir net skaityti), bet gebėjimas jungti raides raštu – vienas iš tų, kurių išmokstama pirmoje klasėje. Be kita ko, sovietinėje mokykloje buvo papildomų sąlygų: rašyti tik mėlynu rašalu (deficitas), tik parkeriu (deficitas, deficitas) ir tik dešine ranka (ooo, vien dėl to ta sistema turėjo būti sugriauta).
Mano bendraamžiai turbūt susidūrė ir su nuostabia bausme rašyti, kai pratimą ar sakinį buvo privalu perrašyti 20–40 kartų. Skaičius priklausė nuo nusikaltimo dydžio ir pedagogo despotystės. Mano pirmoji mokytoja buvo didelė despotė... Juokas juokais, bet iki šiol ant mano dešinės rankos didžiojo piršto – nuospaudos žymės. O eilėraštį apie molio katinėlį, kurį perrašinėjau tiek kartų, kad išmokau be pastangų, kartkartėmis susapnuoju košmare.
Verkdavau mėgindama sudėlioti raides griežtai 75 laipsnių kampu – šito reikėjo bene braižybai. Buvau iš tų vaikų, kurie nemoka rašyti be kliaksų ir dailiai jungdami raides. Mano m labai panaši į in, o vaikystės dienoraščių, rašytų pačios ranka, nesugebu perskaityti. Kažkada, kai dirbau slaugytoja, su kolegėmis baisiai bijojome ne taip perskaityti gydytojo surašytus nurodymus ir sumaišyti vaistų dozę ar net vaistus. Tai ne anekdotas – kartais mūsų vadovai patys neįstengdavo perskaityti, ką pakraigalioję ligos istorijoje. Ir visada įsivaizdavau, kaip būtų gerai, jei svarbūs raštai būtų spausdinami.
O, kiek džiaugsmo man suteikė pirmasis kompiuteris, kuriuo buvo galima rašyti diplominį darbą ir straipsnius. Pradžioje jis neturėjo lietuvybės ir varneles bei brūkšnelius reikėjo dėlioti ranka, bet tekstą perskaičiau ir aš, ir net dėstytojai. Toliau viskas ėjo tik į gera: prietaisai mokėsi lietuviškai, užrašai sau pasidarė įskaitomi ir lengvai kilnojami, tačiau staiga atėjo nauja mada – rašyti ranka.
Aš sąžiningai bandžiau. Pirmiausia – per Kalėdas. Ir ką jūs manote – gražieji atvirukai, ant kurių taip rūpestingai raičiau miela pus sesere (ss nenorėjo jungtis gražiai), pragulėjo ant židinio iki Naujųjų metų. Keliskart ėjau į paštą ir keliskart išėjau: tai neaptarnaujamos banko kortelės, tai eilė pensininkų ir socialines pašalpas atsiimančių žmonių, tai tiesiog iš trijų langelių dirba tik vienas. Galiausiai vokai išbluko, adresai, kantriai raityti rašikliu, išsiliejo ir tokie sveikinimai greičiau būtų buvę mano neatidumo nei pagarbos ženklas. Beje, kompiuteriniai atvirukai, kuriuos išsiuntinėjau jaunesniems draugams, sėkmingai ir laiku pasiekė adresatus. Ir netgi buvau atsveikinta!
Ranka rašytuose rašteliuose painiojau bananus, batonus ir batatus. Keliskart sumaišiau neaiškiai užrašytus mėnesius. O suregzti rašikliu planai atrodė neiššifruojami ir todėl netikri.
Svarbiausia – manęs neištiko nė vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos žadėjo prisiekę laiškų rašytojai. Psichologinė ir emocinė sveikata nė kiek nepagerėjo (nepablogėjo ir – ačiū; bet tai ne dėl laiškų). Nei laimės jausmo, nei gyvenimo džiaugsmo, nei euforijos – greičiau susierzinimas. Ir net negaliu pasakyti, kad geriau atsimindavau tai, ką užsirašydavau ranka, – kalendorius kompiuteryje buvo patikimesnis. Na, ir šiaip dėl atminties nesiskundžiau.
Kuo aš galbūt tikiu – tai laiškų psichoterapija. Surašyti gera ir bloga ir niekada neišsiųsti – veiksmingas būdas susidoroti su emocijomis.
Kuo aš galbūt tikiu – tai laiškų psichoterapija. Surašyti gera ir bloga ir niekada neišsiųsti – veiksmingas būdas susidoroti su emocijomis. Bet koks skirtumas, ar surinksite tokį laišką caksėdamos klaviatūra, ar skrebendamos plunksna?! Jei kas nors veikia – tai veikia, kad ir kokiais įnagiais darbuojatės (patikrinau!).
Ir kuo blogas elektroninis paštas?! Britų statistika teigia, kad 2015 m. kiekvienas anglas išsiųsdavo apie aštuoniasdešimt asmeninių elektroninių laiškų per dieną, – negi visi jie nieko verti ir tėra tuščias virtualios erdvės drebinimas?! O gal svarbiau ne tai, kuo rašote, bet ką ir kam rašote?! Ir argi išliedamos širdį parkeriu ir ranka darytumėte tai kažkaip kitaip?!
Aš moku rašyti ranka. Kartais tai darau, bet ne dėl kokios nors mistinės gerovės, o prispirta reikalo, pavyzdžiui, lipnių lapukų nesukiši į spausdintuvą. Rašau „Parker“ parkeriu (išduosiu paslaptį: jis biure nedingsta, nors jo pirmtakai – paprasti rašikliai – iškeliaudavo dėžutėmis), mėlynu rašalu. Ir net dešine ranka – kad įgūdžiai neprapultų. Gal ir laišką kada parašysiu. Jei tik išsiųsti nereikės.