Egidijus Rainys. Langais – į Operą

Egidijaus Rainio namų interjeras / Mariaus Žičiaus / LAIMA nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-09-03 18:09
Drabužių dizaineris Egidijus Rainys, artėdamas prie keturiasdešimtojo gimtadienio, nusprendė atsikratyti gyvenimo „ant lagaminų“, „amžino nuomininko“ jausmo ir suprato, kad jau metas gyventi sėsliau ir įsigyti savo būstą. Šio interjerą projektavo architektė Jurga Plette, o pro langus vakarais matyti įspūdingos mūsų Operos ir baleto teatro šviesos.

Studentiško periodo pabaiga. „Kad ir kaip mėgčiau keliauti, kad ir kaip mane stumtų smalsumas ir kitų kraštų pažinimo geismas, vis dėlto save laikau sėsliu europiečiu. Praeitą žiemą atostogavau Tailande. Kai grįžtant lėktuvas nusileido Vienoje, net atsikvėpiau: kaip gera namuose. Na ir kas, kad žiema, na ir kas, kad teko atsisveikinti su egzotiško krašto karščiu...

Dar gyvendamas standartiniame tėvų bute, viename iš Kauno devynaukščių, savo privačią erdvę labai vertinau, nepaisydamas to, kad ją kurį laiką teko dalytis su vyresniu broliu. Tačiau „ekstremaliausiais“ pavadinčiau studijų metus, kai viename sostinės senamiesčio bendrabučio kambaryje turėjo išsitekti šeši vaikinai – ir dar menininkai: aš su iškeliavusiu į amžinybę kolega Egidijumi Sidaru, taip pat buvo skulptorius, grafikos studentas, keramikas, freskos ir mozaikos studijų atstovas. Įsivaizduokite: kiekviena iš šių specialybių reikalavo ir tam tikros materialinės bazės – juk meno studijos neapsiriboja vien knygomis. Be to, būsimi kostiumo modeliuotojai tarp kitų menininkų visada būdavo laikomi išlepintais ponaičiukais, ir štai tie ponaičiukai pateko į tokią aplinką: lova–stalas–lova–stalas. Net neįsivaizduoju, kaip tilpo dar ir mano siuvamoji mašina. Kažkas siuva, kažkas paišo puodus, kažkas lipdo gipsą, kažkas iš tūbelės spaudžia dažus, kažkas valgo, kažkas miega...

Pirmus studijų metus kas savaitgalį važiuodavau į Kauną, kad pabėgčiau iš to dūzgiančio avilio ir pabūčiau vienas – tokį poreikį, nepaisydamas savo komunikabilumo ir noro susitikti namuose vakarienės su draugais, esu išsaugojęs iki šiol. Tačiau bendrabučio vieta mieste (Latako g.) buvo tokia patraukli, kad visi kiti apsistojimai nuomojamuose būstuose atrodė kaip tremtys, ypač Žirmūnuose.“

Labai slogus jausmas – gyventi, kasdien mąstant apie tai, kad gali būti išvarytas.

Nuoma ir jos laikinumo pojūtis. „Lietuvoje nėra ilgalaikės nuomos tradicijos: kur tik apsistodavau, po kurio laiko (dažniausiai gana skubiai ir netikėtai) šeimininkės būdavau prašomas patalpą apleisti. Labai slogus jausmas – gyventi, kasdien mąstant apie tai, kad gali būti išvarytas. Antai vienas bičiulis, įsitvirtinęs Berlyne, pasirašė ilgalaikės nuomos sutartį ir žino, kad ten galės gyventi iki mirties.

Kita vertus, priežastimi įsigyti nekilnojamojo turto tapo pamąstymas apie perspektyvą: sulaukęs pensinio amžiaus iš lietuviškos mizernos pensijos neišgalėčiau nuomotis net mažo kambario, tad nebuvo kitos alternatyvos. Vienintelis nuomojamų patalpų kriterijus – švara; prie visų kitų interjero „nesąmonių“ daugiau ar mažiau įmanoma priprasti, išmokti jų nematyti. Kai, gavęs iš šeimininkės raktus, pirmąkart atsirakindavau duris, visada ateidavo mintis: būtinai perdažysiu sienas...

Šiandien jaučiuosi kaip baltas popieriaus lapas, nes „nuomojamas gyvenimas“ diktavo nuostatą neprisirišti prie daiktų ir jų nekaupti. Viskas, galima sakyti, tilpdavo į vieną lagaminą. Pirmas aksesuaras, kurį naujiems namams įsigijau jau kaip dekoro elementą, buvo sieną puošianti moderni medinio briedžio interpretacija. Antras, kurį išsiėmiau iš lagamino, – sukaupti mados ir meno albumai, šiandien nugulę ant tuščios palangės, prie kurios stovėdamas galiu gėrėtis degančiais Operos šviestuvais, žinoma, jei tą vakarą vyksta spektaklis. Kai įsigytas būstas dar buvo griuvėsių krūva, jau dairiausi, kokios čia tiktų užuolaidos. Matyt, profesinis antspaudas: be draperijų namai – ne namai. O A. Vienuolio gatvė man viena gražiausių visame Vilniuje, nes kad ir kuriame name apsistotum, iš visur matai vieną įspūdingiausių Lietuvos architektūros objektų – Operą. Būtent ji nulėmė, kad butas tapo emociniu pirkiniu, nes praktiškumas įsijungė vėliau, kai pradėjau girdėti girgždančias grindis, kurios visuose kambariuose buvo vis kitokios, kai pamačiau trupantį tinką, kai įsitikinau būtinybe keisti visas duris.

Viena, ko truputėlį gailiuosi, kad apie nuosavą būstą ir banko kreditą jam įsigyti nemąsčiau kiek anksčiau, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį, nes vis naiviai tikėjausi, kad nekilnojamajam turtui pavyks uždirbti, o reikalų su banku – išvengti.“

Darbinio gyvenimo niekada nereikia vilkti į namus – šie turi būti visiškai priešingą atmosferą kurianti erdvė, nei ta, kurioje praleidi visą dieną.

Namai negali būti studija, o studija – namai. „Per savo gyvenimą įsitikinau, kad darbo niekada nereikia painioti su privačiu gyvenimu, kad net eskizai, pieštukai, žirklės, balti popieriaus lapai, audinių pavyzdžių segtuvas, centimetrinė juostelė turi likti studijoje. Jau nekalbu apie siuvamąją mašiną ar kokį manekeną, tegu ir antikvarinį, kurį galbūt daugelis mados kūrėjų savo būste įkurdintų kaip interjero dekoro elementą. Darbinio gyvenimo niekada nereikia vilkti į namus – šie turi būti visiškai priešingą atmosferą kurianti erdvė, nei ta, kurioje praleidi visą dieną.

Net slogu prisiminti tą nuotaiką, kai klientes priimdavau savo namuose: čia valgai, čia geri kavą, čia pasitinki užsakovę ir primatuoji suknelę. Būdamas visiško darbinės aplinkos sterilumo šalininkas, negaliu matyti toje pačioje erdvėje neplautų puodelių, audinių, sumodeliuotų ir pasiūtų drabužių. Toks vaizdas pateisintinas nebent tik studentui. Ką ten slėpti: anksčiau taip dirbdamas labai dažnai nejaukiai ir labai nepatogiai jausdavausi, laukdamas būsimos klientės – kodėl ji turi matyti mano privataus gyvenimo buitį? Tačiau toks etapas madą kuriančiam menininkui iš esmės neišvengiamas – Vakaruose irgi apstu pavyzdžių, kai talentingi jauni kūrėjai, šiandien jau pripažinti dizaineriai, karjerą pradėjo nuo vieno kambarėlio studijos, kuri atstojo dar ir namus.“

Be snobiškų pretenzijų. „Namų, kuriuos, padedant architektei Jurgai, pavyko susikurti, idėja kilo svečiuojantis pas vienus draugus Vakaruose: jie taip pat senoviniame bute su aukštomis lubomis labai organiškai derino modernų stilių su antikvariniu, nesivaikė mados turėti vardinių baldų ar šviestuvų. Sukurti jaukią aplinką pasitelkiant, pavyzdžiui, „Ikea“ stalą ir sendaikčių butike aptiktas antikvarines kėdes jau yra menas. Kaip negaliu racionaliai modeliuoti suknelių, rinktis automobilio, taip nemoku šimtu procentų taikyti praktiškumo principo kurdamas savo namus. Jausmas visada ima viršų. Bute, ko gero, esama daugiau nepraktiškų detalių ar baldų nei funkcionalių. Pavyzdžiui, varno sparno juodumo sofa ar tos pačios spalvos grindjuostės. Laimei, mano judrus gyvenimo būdas neleidžia namie laikyti gyvūnų, nes šuo ar katė tą juodą sofą paverstų plaukų ir pūkų sankaupa, vos spėčiau valyti dėmes, o grindjuostės iškart išduoda nusėdusias dulkes. Taigi viskas labai nepraktiška, tačiau man gražu ir šis kriterijus visada nustelbia racionalųjį pradą. Tai, kas padėta ant palangės ar kabo ant sienų, man atrodo svarbiau nei funkcionalus, pačių moderniausių technologijų vandens čiaupas vonioje. Kai meistrai pradėjo tamsiai mėlynai dažyti miegamąjį, paskambino ir liepė skubiai atvykti, kad įsitikintų, ar tikrai teisingai supratę, jog reikia imti būtent tą spalvą, nes tokį miegamąjį jie turbūt matė pirmąkart gyvenime.

Esu pasakęs sau: „Ne – gyvūnams namuose.“, ne todėl, kad jų nemėgčiau (visą vaikystę, iki baigdamas vidurinę, Kaune augau su šunimi), – nenoriu būti budelis, kad augintiniai kentėtų dėl mano nedėmesio ir judraus gyvenimo. Manau, jei negali du kartus per parą pavedžioti šuniuko, vadinasi, esi jo kankintojas. Prisimenu, savaitei ar dviem apsiėmiau prižiūrėti kolegės ir bičiulės Lilijos Larionovos šunį. Taip širdį grauždavo, kad negaliu ilgiau su juo pabūti, tai kad nesikankinčiau, lėkdavau jo vedžioti net per pietus... Didžiausias mano nepatenkintas poreikis – erdvė: nors gyvenu vienas, tačiau jei tik išgalėčiau, norėčiau tokį butą turėti triskart didesnį. Šiuo atžvilgiu esu gigantomanas (juokiasi).“

Elaima.lt

Naujausi straipsniai