Edvinas Pukšta mėnesį praleido trijose neturistinėse Maldyvų salose: „Tai – magiškas pabėgimas“

Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.
Remigija Paulikaitė
Šaltinis: Žmonės
AA

„Man atrodo, kad tik atostogaudamas salose, kuriose įsikūrę vietiniai, pamatai tikruosius Maldyvus“, – sako kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta (46). Jis mėnesį praleido trijose neturistinėse salose, stebėdamas tenykščių žmonių įpročius ir povandeninį Indijos vandenyno pasaulį. 

„Klausausi draugų, pažįstamų, kolegų iš užsienio įsivaizdavimų, kad Maldyvai – tai medinių namukų šiaudiniais stogais eilės virš mėlyno vandens ir baltas paplūdimių smėlis. Iš tiesų tokios yra poilsiautojams skirtos prabangios kurortinės salos. Aš ten nesu buvęs ir nenoriu. Man atrodo, kad Maldyvai yra kur kas daugiau“, – sako Edvinas.

Jam patinka keliones planuoti pačiam. Tad kai prieš ketverius metus sumanė pirmąsyk pasižvalgyti po šią Tūkstančio salų valstybę, greitai išsiaiškino, kad ten yra ir salų, kuriose nuolatos gyvena vietos žmonės, bet užsieniečiai taip pat labai laukiami.

„Vietinių salos dažniausiai yra netoli kurortinių. Tad šildaisi toje pačioje saulėje, maudaisi tame pačiame vandenyne, plaukioji prie to paties, o galbūt ir geresnio rifo, bet už gyvenimą moki bemaž dešimt kartų mažiau“, – pasakoja.

Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.
Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.

Todėl iš lietuviško karantino nusprendęs pasitraukti į Maldyvus, vėl pradėjo domėtis, kokias salas galėtų aplankyti šįsyk. Kai kurios dėl pandemijos turistams buvo dar uždarytos. Edvinas ilsėjosi šiauriausiame Alif Alif atole esančiose Mathiveri, Rasdhoo ir Ukulhas. Jos viena nuo kitos nutolusios maždaug valanda kelio plaukiant lėtuoju keltu. Jei ne pandemija, būtų atostogavęs judriau, keitęs ne tik salas, bet ir atolus. 

Kaukes dėvėti viešose vietose ten reikėjo, bet tik mažiausioje ir vėliausiai pasauliui atsivėrusioje Mathiveri to buvo tikrai reikalaujama – net policininkas važinėdavo motociklu ir neprisidengusius įspėdavo. Be to, norint iš vienos salos keltis į kitą, Edvinui tekdavo atlikti paprastą medicininę patikrą: specialistas paklausdavo, kaip jaučiasi, pamatuodavo temperatūrą. 

„Dabar, kai jau esu viešėjęs septyniose Maldyvų salose, galiu pasakyti, kad jos labai skirtingos: kiekvienoje kitoks žmonių gyvenimo būdas, pomėgiai, vaizdai, kuriuos regi aplink salą.“

Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.

Mathiveri jis vadina autentiškiausia iš šįsyk aplankytų – ji mažiausiai paliesta turizmo. Ukulhas išsiskiria įspūdingu, toli besitęsiančiu paplūdimiu. „Ten, kaip ir kitose salose, yra du pliažai: bikini beach turistai gali išsirengti, kiek tik nori, o public beach skirtas vietiniams, bet nedraudžiama būti ir užsieniečiams, tik ten jau reikėtų gerbti musulmoniškas tradicijas – per daug neapsinuoginti.“

Taip, keliaudamas per salas, kuriose gyvena tenykščiai žmonės, pajunti, kad tai – musulmoniška šalis: kiekvienoje yra mečetė, moterys net sportuoja su tradiciniais drabužiais, ten neįmanoma nusipirkti alkoholio. „Kelionė į tokius Maldyvus tampa proga išsivalyti, perkrauti organizmą, – juokiasi Edvinas. – Ten reikia svaigintis povandeniniu pasauliu.“ Pirmiausia būtent dėl paviršinio nardymo jis ir skrido.

Edvinas Pukšta Maldyvuose / Asmeninio albumo nuotr.

Edvino diena prasidėdavo anksti: jau šeštą ryto stengdavosi eiti link vandenyno. „Tai – geriausias laikas paviršiniam nardymui, nes žuvys pusryčiauja, todėl yra labai judrios. Prieš saulėtekį po vandeniu vyksta magiški dalykai, – patyrė, todėl kartais ryte nardydavo kokias dvi valandas. – Ten radau įspūdingiausius rifus, kokius kada nors teko matyti.

Atostogaujantys žmonės miega ilgai, iki pusryčių, todėl visas rifas priklausydavo man vienam. Panerdavau ir jausdavausi patekęs į povandeninę karalystę. Nors kelias dienas plaukiodavau toje pačioje vietoje, reginiai ir šios pasakos veikėjai būdavo vis kiti.“

Nardydamas prie Ukulhas, rytais Edvinas vandenyje sutikdavo tris keturias vėžlių pateles su mažyliais. Rasdhoo saloje regėjo ryklių. Po vandeniu sutiko ir kelių rūšių rajų, murenų, dar daugybę visokių žuvų, kurios, juokiasi, piktai į jį žiūrėdavo.

Povandeninis Maldyvų pasaulis / Edvino Pukštos nuotr.
Povandeninis Maldyvų pasaulis / Edvino Pukštos nuotr.

„Šiemet nardant pirmąsyk gyvenime pavyko susitikti su mantomis. Man jos panašios į vandens paukščius. Tai – draugiški, elegantiški gyvūnai. Jei jų neišgąsdini, priplaukia taip arti, kad beveik gali paliesti, – dalijasi įspūdžiais. – Tokiais momentais pamiršti, kad reikia kvėpuoti. Tai atrodo dar magiškiau, nes surandi pats, o ne gidai tave nuveža.“ 

Po ilgų rytinių maudynių laukdavo pusryčiai. „Man patinka šalyse, kuriose viešiu, ragauti tradicinių patiekalų. Maldyvuose maistas – dieviško skonio. Tai – dar viena priežastis ten keliauti, – tikina. – Pagrindinis pusryčių patiekalas – mas huni – tuno paštetą primenantis užtepas, patiekiamas su blynu. Kasryt – lyg ir tas pats, bet kiekvienos šeimininkės ruošiamas ir gardinamas kitokiais prieskoniais, kaskart vis kitoks.“

Edvinas džiaugiasi galėjęs atsivalgyti ką tik iš vandenyno ištraukto tuno ir kitokių žuvų, jūrų gėrybių patiekalų. Na, o gaivindavosi vienoje iš salų auginamais arbūzais, mangais, kitais vaisiais ir iš jų spaustomis sultimis.

Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.
Neturistiniai Maldyvai / Edvino Pukštos nuotr.

„Pažinti vietinius žmones man – privilegija. Stebėti, kuo jie gyvena, – dar viena neatsibostanti pramoga“, – pasakoja. Ukulhas saloje jį nustebino vyrai su papūgomis. Šiuos paukščius jie nešiojasi ant pečių, vežiojasi patupdę ant motociklo vairo, o vakarop susirenka paplūdimyje, kad papūgos paskraidytų.

Mathiveri jo prisiminimuose liko kaip sporto sala: septintą ryto ten aikštelės jau būdavo pilnos žmonių, besitreniruojančių žaisti futbolą, tinklinį, rankinį, o pavakarę prasidėdavo varžybos. „Ten pamačiau žaidimą, apie kurio egzistavimą net nežinojau, – netbolą, – juokiasi. – Jis panašus į krepšinį ir rankinį, taškai skaičiuojami kamuolį metant į krepšį be lentos. Ir žaidžia netbolą tik moterys.“

Netbolas Maldyvuose / Edvino Pukštos nuotr.

Popietes Edvinas leisdavo su vietiniais žiūrėdamas kokias nors varžybas arba vėl traukdavo nardyti. Dar vieną įspūdžių kupiną dieną palydėdavo stebėdamas saulėlydį. „Maldyvuose tai niekada neatsibosta, – prisipažįsta. – Net jei nematai, kaip saulė paskęsta vandenyne, gali grožėtis, kaip visas dangus nusidažo įvairiausiomis spalvomis.“

„Maldyvų sostinėje Malėje nusileidžia lėktuvas, pilnas turistų. Tačiau visi išsiskirsto į kurortines salas, – pabrėžia Edvinas. – Kelias dienas Mathiveri buvau, matyt, vienintelis užsienietis. Paskui sutikau dvi europiečių poras. Nors šią žiemą Maldyvai tarp lietuvių buvo viena populiariausių atostogų krypčių, per tą mėnesį ten nesutikau nė vieno tautiečio. Lietuvių kalbą vėl išgirdau oro uoste, po mėnesio grįždamas namo. Ši kelionė man buvo magiškas pabėgimas iš mūsiškio karantino.“

Edvino Pukštos mėnuo Maldyvuose (60 nuotr.)
+54
Skaitykite daugiau