Edmundas Seilius: „Mane skaudina stereotipas, kad Sūduva tai – kaimiečiai ir stačiokai“

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius / Asmeninio albumo ir „Mark&Miglė“ nuotr.
Autorius: Laisvė Radzevičienė
Publikuota: 2020-07-22 14:12
„Visa šeima svajoja apie kelionę į Prancūziją. Seniai planavome aplankyti ten gyvenančius draugus, bet kol kas mūsų kelias vis tas pats – Vilnius-Trakai-Marijampolė“, – šypsosi operos solistas, klasikinės muzikos festivalio Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ sumanytojas ir organizatorius Edmundas Seilius (45). Tame kelyje jis nepraleidžia progos stabtelėti miške ir drauge su žmona, operos dainininke Kristina Zmailaite ir dukromis paieškoti grybų.

Ar labai ši vasara skiriasi nuo praėjusių. Niekur neišvykote, likote Lietuvoje, gal pamatėte kažką naujo?

Ši vasara man atrodo labai šilta ir labai gyvybinga. Mūsų festivalis „Šv. Jurgio meno sezonas“ vyksta mėnesiu vėliau, todėl kol kas gyvename visiškai festivalio ritmu. Niekur nevažiuojame, bet apie keliones svajojame. Vasaros pramogos šiais metais liks Lietuvoje, o nuostabios miškų panoramos kiekvieną kartą džiugina akis.

Judu su Kristina buvote vieni iš daugybės atlikėjų, kurie per karantiną visiškai neturėjo darbo – nevyko jokie renginiai, koncertai ir pasirodymai. Ką nuveikėte?

Kaip ir visi scenos žmonės, likome be publikos ir realizuotų gražių programų. Likome namų režime, dirbome internetu, tačiau elektroninė erdvė apriboja balso galimybes, kokybė neatitinka normalių reikalavimų. Teko ieškoti išeities.

Buvimas namie davė idėjų namams. Pabaigiau kelis įstrigusius projektus, o reikalų ir norų atsirado tiek, kad dabar vėl trūksta laiko juos visus realizuoti. Bet tokia jau ta mūsų gyvenimo tėkmė. Galiu pasakyti, kad namai ir buvimas drauge, šeimoje, mus visus labai suartino. O paskui atšilo oras, pradėjome bruzdėti sode ir darže. Buvo smagu.

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius / „Mark&Miglė“ nuotr.
Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius / „Mark&Miglė“ nuotr.

Kokiose srityse ir šiandien jautiesi labiausiai apribotas?

Turiu daug idėjų muzikos ir teatro srityse, tačiau neturiu sprendimo galios. Laikas parodys, gal ateis gyvenime ir tokia galimybė, bet kol kas auginuosi sparnus festivalyje. Jei klausiate apie festivalį šiuo metu, tai  didžiausia problema yra finansai ir oras. Taip oras, nes koncertai atvirame ore visada turi rizikos faktorių. Laukia baigiamoji festivalio savaitė, premjeros dieną, liepos 23-ąją, sinoptikai nieko gero nežada, turiu sukti galvą, ką padaryti, kad publikai būtų patogu. Galva ūžia ne tik nuo muzikos, bet ir nuo sprendimų variantų.

Ar buvo minčių, kad šiais metais festivalis neįvyks?

Aišku, minčių buvo įvairių. Paskutinysis variantas buvo viską atšaukti, bet dėliojau daug įvairiausių scenarijų pagal vis besikeičiančias naujienas. Situacija ir dabar labai trapi. Vidaus erdves pakeitėme į lauką, taigi reikėjo iš naujo peržvelgti visą festivalio programą.

Klasikinės muzikos festivalis Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ / Zeniaus Sakalausko nuotr.
Klasikinės muzikos festivalis Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ / Zeniaus Sakalausko nuotr.

Kaip kilo mintis surengti Suvalkijoje festivalį? Darai jį nebe pirmąjį kartą, ar buvo sunkiau, ar lengviau?

Mane, Sūduvos vaiką, visada jaudino gimtojo krašto likimas, jo gyvenimas. Labai skaudina stereotipas, kad Sūduva tai – kaimiečiai ir stačiokai. Priešinsiuosi tam visomis išgalėmis, nes šiam kraštui turi būti dėkinga visa Lietuva už valstybingumą. Vien ką reiškia Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti. Regionas klesti, bet jaučiu vakuumą kultūroje ir meno edukacijoje. Reikia padėti. Todėl ir pradėjau „Šv. Jurgio meno sezoną“, tvirtai atsiremdamas į krašto šaknis ir tvirtą istorinį pamatą. Šie metai buvo sunkūs visiems, ne tik mums. Labai įtempti metai.

Kokia yra festivalio idėja? Ar kasmet ji – skirtinga?

Tarp profesionalų jau girdžiu nuomonių, kad festivalis įgauna veidą, atranda kažką naujo. Svarbiausia mano idėja ir yra atverti naujas partitūras, surasti seniai pamirštas ir grąžinti jas į muzikinę orbitą. Visada smagu pradėti koncertines programas, kurios neranda vietos koncertų salėse, bet tikrai yra jų vertos. Neabejoju, kad festivalis turėtų tapti platforma įgyvendinti naujas idėjas, o ne atkartoti senas programas. Jei projektas pavyko, būtų smagu, kad jis paplistų po koncertų sales. Noriu, kad žmonės ateitų į koncertą patirti kažką naujo, bet stengiuosi, kad tai būtų įdomu ne vien profesionalams. Svarbiausia tinkamai pristatyti meną ir turėti žingeidžią publiką. Visa tai turiu Marijampolėje. Visi kiti norintys – tegul atvažiuoja.

Ar lengvai prisikvieti atlikėjus? Jie noriai važiuoja koncertuoti į provinciją?

Festivalis jau turi savo lygį ir patirtį, todėl prisikviesti atlikėjus nėra sunku. Sunkiau yra pasirinkti kolektyvus pagal festivalio temą ir sumanymą. Savaime suprantama, festivalis turi ir savo bičiulių, kuriems galima drąsiai išsipasakoti, ką dar įdomaus būtų galima nuveikti. Plačiau savo minčių skleisti nereikėtų, esu ne kartą nudegęs nuo idėjų vagių. Deja, tai irgi egzistuoja.

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius / Zeniaus Sakalausko nuotr.
Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius / Zeniaus Sakalausko nuotr.

Lygiai kaip ir stereotipas, kad provincijai rimtoji muzika nėra reikalinga...

Pasakysiu paprastai: mūsų koncertų salės – visada pilnos, taigi, tai yra tiesioginis įrodymas, kad kultūra ir menas reikalingi visiems. Vilnius persisotinęs renginiais, kurie kartais, nepriklausomai nuo aukštos kultūrinės prabos, nelankomi. Sūduvos klausytojai žingeidūs, gal kiek sunkiau atsiveriantys, bet tikrai puiki publika.

Kas tau padeda festivalio organizavime? Giminės? Artimieji? Draugai?

Idėjas generuoju pats, bet savaime suprantama, žmona Kristina pataria ir pasako nuomonę iš šalies. Ji – labai svarbi. Be didelio būrio padėjėjų ir partnerių savo minčių nerealizuočiau, nepajudėčiau niekur. Jaučiu Marijampolės kultūros centro palaikymą, jie – mano rankos ir kojos. Turiu tikrai nemažą būrį draugų, kurie mato prasmę mano darbuose. Be jų festivalis daug netektų.

Ar būna per festivalį, kai tau pačiam užima kvapą iš grožio? Kokios akimirkos tau yra brangiausios?

Labiausiai jaudina, kai girdžiu gimstantį naują kūrinį. Tai tarsi lobių skrynios atidarymas. Neabejoju, tai jaučia ir visi klausytojai. Smagu, kai naujas projektas atsiveria tokiomis spalvomis, kurių net neįtarei esant. Tokia ir festivalio užduotis – atverti naują knygą, kad kiti vėliau galėtų ją skaityti.

Klasikinės muzikos festivalis Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ / Zeniaus Sakalausko nuotr.
Klasikinės muzikos festivalis Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ / Zeniaus Sakalausko nuotr.

Ką labiausiai šiais metais rekomenduotumei festivalyje?

Praėjo jau keturi „Šv. Jurgio meno sezono“ vakarai. Juos galima pažiūrėti „Facebook“ platformoje, bet žadame padaryti ir profesionalius klipus. Dar liko pasaulinė premjera liepos 23 dieną, 19.30 valandą. Tai bus didingas koncertas, kuriame skambės italų kompozitorius Antonio D‘Anto specialiai festivaliui sukurti kūriniai – „Te Deum“ bei specialiai festivaliui sukurtos „Didžiosios mišios“, dedikuotos Šv. Kazimierui. Koncertui, kuriame muzikuos  Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“ bei Č. Sasnausko kamerinis choras su solistais, diriguos iš Italijos atvykęs pats kūrinių autorius Antonio D‘Anto.

Festivalio baigiamasis koncertas vyks liepos 26 dieną, 19 valandą. Tai bus italų muzikos vakaras „La Serata Italiana“, jame skambės nuo bel canto operos iki šių dienų lengvosios muzikos. Gros VDU kamerinis orkestras, pasirodys smagi dainininkų kompanija, prie fortepijono ir dirigento pulto stos Jonas Janulevičius. Abu koncertai vyks Marijampolės marijonų vienuolyno sode.

Naujausi straipsniai