Edgaro Montvido gidas po Glyndebourne‘o festivalį: kalbina Dalia Ibelhauptaitė

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.
Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2018-08-16 10:42
AA

Paskutiniu metu tarptautinė spauda negaili dėmesio Lietuvos operos kūrėjams. Iš tiesų ši vasara yra išskirtinė – trijuose iš didžiausių prestižinių operos festivalių ryškiai spindi lietuvių talentai. Asmik Grigorian atvertė naują savo karjeros puslapį Zalcburgo scenoje, R. Castellucci režisuotoje „Salomėjoje“, Kostas Smoriginas grįžta į egzotiškąjį Brėgencą ir jo „Karmen“ ant vandens, o štai prieš savaitę tenoras Edgaras Montvidas įsitvirtino britų operos danguje.

Lietuvis atliko Anatolijaus partiją Glyndebourne vykusioje retai statomos operos „Vanesa“ premjeroje ir buvo pasitiktas ne tik publikos aplodismentų, bet ir kritikos liaupsių, – nuo lyginimų išvaizda su aktoriumi Chirstianu Slateriu, iki paralelių su legendiniu tenoru Nicolai Gedda, o „Sunday Times“ solisto balsą net pavadino „šlovingu“.

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

„Bohemiečių“ bendražygių keliones per prestižines Europos scenas stebinti režisierė Dalia Ibelhauptaitė su E. Montvidu susitiko dar prieš „Vanesos“ premjerą. Šį sezoną lietuvių tenoras grįš net į du Vilnius City Operos kūrinius – spalio mėnesį rodomą „Oneginą“ ir gruodžio „Faustą“. Iki tol jo dar laukia įspūdingas Verdi „Requiem“ turas po didžiausias Europos koncertų sales Vienoje, Amsterdame, Londone, Liuksemburge su legendiniu britų maestro seru John Eliot Gardiner, na, o sausio mėnesį solistas trauks atostogauti į Rytus... Tuo tarpu D. Ibelhauptaitei kelionės po operos festivalius tampa tikru įkvėpimu – čia ji gali matyti lietuvių dainininkų augimą, jų darbus su geriausiais pasaulio režisieriais bei gyvai palaikyti ir pasveikinti juos su aukščiausiai pasiekimais, pasidžiaugti jų įsitvirtinimu pasaulyje vertinamų ir geidžiamiausių solistų gretose. Taigi, pirmoji stotelė – Edgaras Montvidas ir Glyndebourne‘o festivalis.

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

Festivalis trunka kelis mėnesius, kiek originalių pastatymų čia sukuriama?

Paprastai festivalis daro šešias operas ir tarp jų būtinai turi būti vienas Mocarto kūrinys, na, nors šiemet taip nėra. Tokia tradicija ateina iš pačios festivalio pradžios, nes Glyndebourne‘o įkūrėjo žmona buvo dainininkė, tačiau neturėjo labai išskirtinio balso ir galėjo dainuoti tik Mocartą, tad iš pradžių buvo statomos tik jo operos.

Ir taip – visi pastatymai čia yra originalūs, niekada nedaromos koprodukcijos. Vėliau kiti teatrai gali pirkti spektaklius, kaip kažkada tą darė LNOBT su P. Eötvoso „Meile ir kitais demonais“, bet jie turi būti sukurti čia. Jie neturi savo orkestro, kviečiasi Londono filharmoniją arba „Age of Enlightenment“. Choras čia nuostabus – sudarytas iš jaunų atlikėjų, būsimų solistų, kaip VCO ansamblyje. Tiesą sakant, labai daug garsių britų dainininkų kelią pradėjo būtent šiame chore.

Kokius vaidmenis, be šių metų Anatolijaus „Vanesoje“ dar esi sukūręs Glyndebourne?

Mano pats pirmas darbas čia ir apskritai vakaruose, baigus stažuotę Covent Gardene, buvo Alfredas „Traviatoje“. Tai vyko šio festivalio ture, kuris yra kaip atskiras įvykis: po premjerų Glyndebourne, kai kurie spektakliai yra vežami po įvairiausius Anglijos miestus, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių. Ir tuose turuose dainuoja ne tos didžiosios žvaigždės, o jauni, pradedantys solistai. Tai ir buvo mano pradžia.

Vėliau sekė Lenskis („Eugenijus Oneginas“) su režisieriumi Graham Vick, vėliau – prieš trejetą metų David McVicar „Pagrobimas iš Seralio“ ir štai dabar „Vanesa“.

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

Ar tiesa, kad solistai mėgsta darbus tokiuose festivaliuose?

Taip, nes tai suteikia labai daug spaudos ir agentų dėmesio, - aš pats esu gavęs nemažai kitų darbo pasiūlymų būtent dėl to, kad dirbau čia. Pavyzdžiui Drezdeno opera mane pamatė būtent Glyndebourne. Dirbi su įvairiais dirigentais, kurie po to tave pakviečia kitur, - darbas gimdo darbą.

Labai smagu, kai dirbi pastatyme būtent tokiu – festivalio piko metu, nes viskas prasideda birželį ir tęsiasi iki rugpjūčio. Liepą yra suvažiavę jau visi dainininkai, režisieriai, dirigentai, - su visais susitinki per pietus, ar prasilenki pakeliui, tampame lyg bendruomene, vasaros klubu. Tai yra puiku, nes čia gimsta ir labai daug naujų idėjų, o į generalines repeticijas suvažiuoja visi svarbiausi asmenys iš Londono ir kitų didžiųjų festivalių. Glyndebourne – prestižinis festivalis, labai aukštos kokybės ir dirbti čia su tokiais režisieriai ir dirigentais reiškia labai daug.

Yra keli festivaliai, kurie laikomi operos pasaulyje pagrindiniais, tai: Glyndebourne‘as, Zalcburgas, Brėgencas ir Bairoto festivalis. Jų specifika kiek skiriasi, - tarkime Bairote statomos tik Vagnerio operos, o čia yra toks platesnis spektras, tarkime šiemet buvo Debussy „Pelėjas ir Melisanda“, Hendelio „Saulius“, „Julijus Cezaris“, R. Štrauso „Rožių kavalierius“, „Vanesa“...

Dar kas surišta su festivalio specifika – tai publika. Dar jo įkūrėjo buvo pasakyta, jog jei kūrėjai turi įdėti tiek daug darbo kurdami spektaklį, tuomet ir publika turi pasistengti jį įvertinti iškilmingesne apranga, taip išreiškiant pagarbą. Taip išliko iki šiandien: visi atvyksta pasipuošę: vyrai dėvi varlytes, smokingus, moterys vilki ilgas suknias. Kartais net nejaukiai pasijunti, kai tenka pro juos prabėgti po repeticijos, apsirengus tik paprasta maikute ir džinsais.

Operos „Vanesa“ akimirka / Tristram Kenton nuotr.
Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

Ir taip būna ne tik primoje premjeroje?

Net ir dešimtame spektaklyje, net ir prie 30 laipsnių karščio. Kartais man net atrodo, kad jie labiau laukia tų ilgų pertraukų su piknikais, nei spektaklių. Dauguma publikos atvyksta iš Londono, kur Viktorijos stotyje sėda į traukinį, juos vežantį tiesiai į Lewes miestą, o vėliau specialiais autobusais – į teatrą. Labai smagu matyti juos visus išsipusčiusius, kaip kokiam filme su pintomis dėžėmis, jau traukinyje sproginėjant šampano buteliams. Sodai atsidaro 3 valandą dienos, tad daug kas atvyksta anksčiau, išsidėlioja savo servizus, puodelius, taures, - užsiima vietą. Tai – labai britiška patirtis.

O kaip atrodo tavo laisvalaikis čia?

Man čia labai smagu, nes čia visur gamta: festivalis įsikūręs gražioje vietoje Londono pietuose, Sasekse, vidury laukų... Mes visi čia daugiau ar mažiau ir gyvename Lewes miestuke. Iš jo galime ir pėsčiomis per laukus iki Glyndebourne‘o nueiti, kas man labai patinka – užtrunki apie 45 minutes, nors šiaip mus kasdien veža specialus transportas. Bet tai yra nepaprasto grožio laukai, kalvos, todėl man labai patinka po repeticijų vakare eiti tais laukais, kai vėjas tau iš galvos išpučia visą nuovargį.

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

Esi vienas iš tų solistų, kurie atvykę į naujas vietas viską apžiūri, susipažįsta su vietinėmis įžymybėmis, papasakok apie savo atradimus čia.

Na, lankiausi Charlston house, kur rinkdavosi Blumberry group – toks menininkų judėjimas, veikęs Britanijoje prieš II pasaulinį karą, apie 1930-uosius. Jam priklausė ir rašytoja Virginia Woolf, dainininkė Vanessa Bell, daug dailininkų, rašytojų... XIX a. pabaigos britų visuomenė buvo gana miesčioniška, uždara, laikėsi karalienės Viktorijos laikų tradicijų, o ši grupė buvo novatoriai, jie pasaulį matė atviriau, buvo kitokio, naujo gyvenimo būdo pionieriai. Būtent čia, netoli Lewes miesto V. Bell nuomojosi dvarą, kur jie visi ir apsistodavo, o prieš II pasaulinį karą ir apsigyveno, norėdami pabėgti iš Londono. V. Woolf netoliese taip pat turėjo namą, ir tiesą pasakius, šioje, Ouse, upėje ir nusiskandino.

Dar čia svarbus yra Hasting miestas, anksčiau buvęs žvejų miesteliu. Čia yra ir nuostabi Cherwood galerija, bet svarbiausia, jog čia vyko Britanijai labai svarbus Hastings mūšis, kurio dėka susikūrė tai, ką mes dabar vadiname Britanija, Anglija.

Visgi labiausiai čia džiaugiuosi jūra, laukais, uolomis, – nuostabaus grožio gamta, kurioje galiu ne tik kurti, ilsėtis, bet ir ruoštis ateinančiam sezonui. 

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.

Solistas dirba sezono metu, vasarą dirba festivalyje... Kada būna tavo atostogos ir ką planuoji per jas nuveikti?

Labai stengiuosi derinti darbą ir atostogas, duoti ir galvai, ir balsui pailsėti, nes tai – labai, labai svarbu. Esu laisvai samdomas dainininkas ir mano laikas priklauso tik nuo manęs paties. Jeigu nusprendžiu vasarą dirbti, negaliu pasakyti „ne“ tokiam festivaliui ir tokiai rolei, – juk tai yra labai įdomus darbas.

Man labai patinka atostogauti, tarkime, sausio mėnesį, – porai savaičių pabėgti kur nors į šiltus kraštus ar kokią Azijos šalį, nuo tos pilkos, europietiškos žiemos. Mano darbe nėra taip, kad gauni šešias savaites per metus ir per jas atostogauji, – laiką gali pasiskirstyti pats. Kitas dalykas – niekuomet nežinai, kada atsiras ir neplanuotų pasiūlymų, kai suserga koks kolega. Tokia jau šio darbo specifika, – dirbi kol gali ir kiek gali, dėl to atostogos yra labai svarbu, – kad galėtum pagyventi savo gyvenimą, pasigauti įkvėpimo, pasiilgti scenos...

Labiausiai mane traukia Rytai, ir šiais metais aš planuoju aplankyti Indiją. Manau pora savaičių yra idealus laikas, per kurį gali ir pailsėti, ir paturistauti. Man labai patiko mano fantastiška kelionė į Vietnamą, kurioje ir daug pamačiau, ir pailsėjau, ir pliaže pagulėjau ir Tai Chi užsiėmiau, buvo ir šventyklų ir baseinų, – visko.

O dabar keistai gausis, nes šis sezonas man praktiškai susilies su kitu ir tuoj minėsiu savo darbo 20metį, – kaip greitai bėga laikas. Tikiuosi, kad turėsiu progų ir Lietuvos publikai suruošti kokių netikėtumų, koncertų.

Operos „Vanesa“ akimirka: Edgaras Montvidas / Tristram Kenton nuotr.
Temos: