Edgaras Lubys: „Vaikai atitraukia nuo egoizmo, nori to ar nenori“

Pramogų pasaulyje Edgaras – savotiškas keistuolis, apie kurį juokais sakoma: „Seniai seniai, kai jis dar valgė mėsą...“ Dešimti metai vegetaras, beveik veganas, nevartojantis jokių svaigalų, bėgantis maratonus, atsikeliantis penktą ryto ir pirmiausia į rankas imantis knygą, nes protas rytais būna itin imlus. Kadangi keliasi anksti, gulasi – taip pat, vakarėliuose ar naktinėjančiose kolegų kompanijose – itin retas lankytojas. Ir dainų naktimis seniai nerašo – darbui yra diena, vakarai – šeimai: žmonai žurnalistei, laidų vedėjai Živilei Vaškytei-Lubienei, trejų su puse Fridai ir pusmečio Herkui. Išleidęs Živilę į jogą, spėja su vaikais nulipdyti besmegenį.

„Per dieną jai su dviem yra ką veikti. Kitaip – be darbo – vaikai neužauga. Būtų gerai, kad taip – bumbt, iškart trejų metų. Bet taip nebus. Auginamą gėlę, ir tą reikia prižiūrėti. Žmogus, nori nenori, sukurtas kokiai nors tarnystei. Jei neturi vaikų, žiūrėk, kačiukai ir šuniukai prasideda. O jei jau niekam netarnauja, tik sau, pasidaro visiškas egoistas. Vaikai atitraukia nuo egoizmo, nori to ar nenori“, – šypteli.

Klaipėdoje energetika kita nei Vilniuje. Čia viskas kažkaip suspausta, o ten – vėjas...

Klaipėda visada kelia nostalgiją, nors jau daug metų yra vilnietis. „Mano šeimoje menininkų daugiau nėra, visi – normalūs: mama pasirinko mediciną, sesuo – rūpybą ir socialinį darbą, tėtis – elektrotechniką. Dabar tėvai išsikraustė į užmiestį, darosi visiški kaimiečiai.

Ten, prie Klaipėdos, pas juos gera, visada pučia vėjas. Apskritai Klaipėdoje energetika kita nei Vilniuje. Čia viskas kažkaip suspausta, o ten – vėjas... Gyvenimas ramesnis, visko daug mažiau. Kažkam tai tinka, norintiems daugiau šurmulio – ne“, – pasakoja Edgaras. Gimtajame mieste pradėjęs groti, jau šešiolikmetis turėjo savo grupę, brązgino gitarą vakarėliuose, vėliau studijavo džiazo muziką, kultūros vadybą.

Paauglystėje jis nesiblaškė tarp kosmonauto ar mokslininko karjeros, kryptingai rinkosi muziką: „Gerai jaučiuosi tą darydamas. Kitos specialybės nepasirinksi, nors bandyti gal ir būtų galima. Kartais su Živile pagalvojame, kad galėtume imtis šeimyninių verslų ar dar ko nors. Bet nei aš, nei ji iš prigimties neturime „pirk–parduok“ gyslelės. Nors – ką žinai – gal kada ką nors imsim ir sumąstysim. Pagalvojam, kol vaikai maži, išvažiuoti į kokį šiltą kraštą, bet kažkodėl tūnom čia. Na aš čia prisigalvoju visokių „Eurovizijų“ ir tai mane laiko. Gal pavasariop kur išlėksim porai savaičių. O vasarą gera ir Lietuvoje. Žiemą iki švenčių – taip pat. Bet praėjus Kalėdoms pasidaro liūdna – nebėra ko laukti. Valentino dienos? Nebe tas amžius. Belieka laukti pavasario ir šilumos.“

Klaipėdoje jis pateko ir į savo pirmųjų prodiuserių Gintaro bei Mindaugo Bendžių rankas. Šie daug padėjo žengiant pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje.

„Man buvo devyniolika, kai 2003-iųjų kovo 14-ąją per „Bravo“ apdovanojimus pirmąsyk pasirodžiau didžiojoje scenoje. Drebėjo viskas. Pamenu, pirmoje eilėje sėdėjo amžinatilsį maestro Vytautas Kernagis – kažkaip jo veidas vis buvo prieš akis. Mane pristatė Marijus Mikutavičius, salėje buvo daug daug muzikos ir šou verslo elito, o aš buvau niekas, bet stovėjau prieš juos. Normalu, kad jaudinausi.

Kita vertus, ir dabar prieš einant į sceną jaudulys yra. Nebepamenu, kokios laidos filmavime sutikau prieš mane į sceną išeiti turėjusį Vytautą Šapranauską. Jis vaikščiojo iš kampo į kampą. Priėjau: „Vytautai, kas jums? Taip jaudinatės?“ O jis: „Jei nesijaudintum (nusikeikė) – ko į tą sceną eit?“

Man tas tekstas kažkaip įsiminė. Juk jei nesijaudini, vadinasi, tau nesvarbu. Tik dabar jaudulys yra suvaldomas, visos emocijos pažįstamos“, – pasakoja jau ne pirmi metai nebe Amberlife, o savo vardu garsus muzikantas.

Jis šiandien neturi prietarų, kurie padėtų kovoti su tikriausiai visą gyvenimą nepaleisiančiu scenos jauduliu. Tiesiog stengiasi į ją eiti lengvas fizine prasme: „Jei vakare koncertas, pavalgau dieną, o paskui – nebe. Taip ir balsui geriau, ir ramu, kad netyčia į mikrofoną nerūgtelėsiu (juokiasi). Tuščiu skrandžiu esi lengvesnis, geriau jautiesi. Scenoje širdis turi būti atverta, apkaba pilna, kad turėtum ką duoti.“

Tuo metu, kai Edgaras pradėjo karjerą, Bendžiai jau išmanė šou pasaulio taisykles ir mokėjo viską organizuoti: pradėjo siuntinėti pranešimus spaudai, leisti radijo singlus, pažinojo radijo stočių, spaudos darbuotojus, mokėjo paleisti antis – žinias, kurios nebūtinai būdavo tiesa.

Gerai, internete yra daug plotmės saviraiškai, bet kai kurie dalykai netenka gylio ir trunka trumpai – iššovė kaip fejerverkas, ir visi pamiršta.

„Tuo metu nebuvo „YouTube“, feisbuko, MP3 formato, o dar pirmieji mano albumai buvo kasetiniai. Su Bendžiais dirbome gal trejus ketverius metus. Dabar pradedančiam muzikantui daug paprasčiau – įkeli savo parėkavimą su bandža į internetą ir visi tave mato. O tada net padaryti kokybišką įrašą būdavo reikalų. Dabar užtenka kompo, garso kortos ir gali kurti muziką atsisėdęs ant suoliuko. Ypač – jei tai elektroninė muzika. Mes su kolega prieš dvejus metus esame porą dainų suaranžavę tiesiog „Coffee Inn“, – juokiasi šiandien – per karjerą jam išties teko išgyventi įdomų technologinį lūžio laiką.

Anuo metu buvo savotiško žavesio: muzikantai daugiau bendravo, dabar visa ši tiesioginė komunikacija persikėlė į virtualią erdvę.

„Gali greitai pagauti reikiamą žmogų, bet minusas tas, kad ir tave pagaus. Mačiau naują epsą „To do book“. Jį užsisakai ir tau į feisbuką meta priminimus, ką turi padaryti, kad neįkristum į interneto pokalbius. Gerai, internete yra daug plotmės saviraiškai, bet kai kurie dalykai netenka gylio ir trunka trumpai – iššovė kaip fejerverkas, ir visi pamiršta. Anais laikais, jei apie tave išėjo žinutė laikraštyje ar jo priede, kuris leidžiamas kartą per savaitę, arba mėnesiniame žurnale, oho kokia vertė būdavo! Mėnesį ta žinutė guli ten! O dabar žinutę po dviejų dienų visi pamiršta“, – kalba Edgaras.

Jo karjera buvo greita – jau 2004-ųjų atrankoje į „Euroviziją“ buvo ketvirtas ir iškart išgarsėjo. Tada pasigirdo spėlionių: ar tik jis – ne šviesaus atminimo įtakingo ir turtingo verslininko sūnus, dėl to taip stumiamas į priekį? „Kai Bronislovas Lubys mirė, feisbuke gavau labai daug užuojautos laiškų. O aš to žmogaus nesu akyse matęs. Na gal – iš tolo kokiame nors renginyje. Manau, ir dabar yra galvojančių, kad kažkas mane prastūmė. Ir nebūtina būti Lubiu. Visada žmonės galvoja, kad tu esi nevertas, pats ko nors pasiekti negali.“

Vėliau, sėkmingai dainavęs, jis atsiskyrė nuo Bendžių, nes norėjo išmėginti, kiek gali nuveikti savarankiškai. „Dirbau paskui dar su keletu vadybininkų. Gerai turėti savo komandą, bet svarbu, kad vadybininkas būtų ir tavo draugas, kad galėtum kartu breinstorminti, nebūtinai pats išsireikalauti pinigus ar pakelti ragelį, kai kviečia į koncertus.

2009-aisiais jis išvyko į Islandiją. „Ištiko kūrybinė krizė. Mano draugas muzikantas išvažiavo ten anksčiau. Jaučiau, kad reikia pokyčio. Parašė: „Atvaryk bent mėnesiui.“ Užsibuvau ilgiau nei metus. Atsimenu, rašiau tuo laiku muzikantams į Lietuvą, o jie: „Negrįžk, mes čia už kepsnį grojame.“ Iš pradžių likau, nes... nebuvo kelto. Planavau grįžti iki Naujųjų, bet išvažiavus iš kelto paklausė, kada ketiname su draugu grįžti. Tada ir paaiškino, kad lapkritį – paskutinis tais metais keltas. Dar pažiūrėjo – mašina pilna instrumentų – tokie Brėmeno muzikantai važiuoja. Laikas Islandijoje buvo puikus. Nuostabi šalis, labai kūrybingi žmonės. Kai pagalvoji, jų tiek mažai, o šitiek garsių muzikos grupių iš Islandijos išėjo“, – šypsosi Edgaras.

Islandiją jis dar ir dabar kartais susapnuoja – fiordus, geizerius ir nuostabius jos žmones. Reikjavikas, kuriame gyveno ir dirbo turizmo informacijos centre, kažkuo labai priminė Klaipėdą – gal tuo žmonių atsipūtimu ir galvas valančiu vėju?..

Dabar sako jau pajutęs įdirbį, kad dainuoja ne dvejus ir ne penkerius metus, – nebereikia niekam prisistatinėti, ko nors aiškinti. “Bet išlaikau naujoko vidinę būseną, nes, jei pradėsiu galvoti, kad kažką jau nuveikiau, nieko nepadarysiu – išeisiu į pensiją. Beveik kasdien einu į studiją ir bandau kurti, domėtis, kas vyksta pasaulio muzikoje, kokios naujos technologijos naudojamos. Beje, tai atsispindi mano eurovizinėje dainoje – ten skamba keletas novatoriškų dalykų – stengiuosi nenukriošti“, – aiškina muzikantas.

Jau išvykdamas į Islandiją jis nebevalgė mėsos. Taip pat buvo atsisakęs svaigalų. Tam nereikėjo jokio sukrėtimo, sveikatos problemų – tiesiog prieš savo 25-ąjį gimtadienį buvo nutaręs gyventi blaiviai.

„Vakarėliai man atrodė tušti bendravimai. O baliai tuo metu – televizijos sezono atidarymai, „Bravo“, „Radiocentro“ apdovanojimai – būdavo galingi, kai kuriuos iš ten išnešdavo. Man tai nesuteikdavo laimės, pilnatvės, jausdavau – netikra. Pagalvojau – atkris draugų, bet tiek to. Buvau 24-erių, nuo devyniolikos padalyvavęs kaip visi muzikantai, paskui pradėjau domėtis saviugda, kaip liaudis sako – čakros atsivėrė.

Vegetaru galėčiau būti valgydamas vien Lietuvoje užaugintą maistą. Net ir žiemą.

Supratau, kad ankstesnis gyvenimas į niekur nevedė. Pagalvojau, negi gimiau, kad prasitūsinčiau? Paauglystėje buvau pamaldus, grojau bažnyčioje, man visada rūpėjo, kodėl esu, kas yra Dievas, bet tuos klausimus nustumdavau toliau. Tiesiog juos ištraukiau iš stalčiaus.

Pamenu, grįžęs iš Islandijos sykį išgėriau alaus. Ir man taip bloga buvo! Greitai apgirtau, buvo neskanu. Supratau, kad labiau patinka gyventi blaiviam. Ir su maistu tas pats – žmonės bijo, kad ko nors reikalingo negaus, kad mes, šiauriečiai, be mėsos negalime. Nieko panašaus.

Net nesu išragavęs visko, ko dabar Lietuvoje galime parduotuvėse rasti, – gal prieš dvidešimt metų vegetarai ir turėjo problemų pasirinkdami produktus, šiandien – jokių bėdų. Kuo toliau eini vegetarinės mitybos keliu, tuo labiau supranti, kad šita mityba paprastėja. Gal tik iš pradžių norisi įmantrybių. Dabar įsitikinau, kad vegetaru galėčiau būti valgydamas vien Lietuvoje užaugintą maistą. Net ir žiemą. Pavyzdžiui, raugintas daržoves. Raugintus kopūstus su Živile valgome beveik kasdien. Ir Frida juos mėgsta“, – pasakoja Edgaras.

Jų su taip pat vegetare Živile vaikai dar neragavę mėsos. Herkus, suprantama, dar per mažas, be mamos pieno, skanavęs tik kelias virtas daržoves, bet Fridai, didesnei, smalsiai, mėsos, sako tėtis, netrūksta. Kaip ir jam pačiam, nubėgusiam keturis maratonus, o pusmaratonių ir trumpesnių bėgimų neskaičiuojančiam.

„Kodėl bėgu? Gal mano prigimtis tokia – vyriška? Man reikia askezių. Jos gali būti savanoriškos, pavyzdžiui, rytą atsikėlęs lendu po šaltu dušu. Arba – priverstinės, kai būni priverstas keistis. Tarkim, kažkas nutinka su sveikata. Bet vyrui reikia būti stipriam, reikia reikšti savo vyriškumą. Juk kas yra vien pasirengimas maratonui! Jei esi sportiškas, tai trunka keturis šešis mėnesius, o pats maratonas jau būna šventė. Bet jei nesi sportavęs, ir metų gali būti mažai. Maratonas nieko bendra su sveikata neturi. Gal net – priešingai. Nebent bėgi lėtai pasižvalgydamas, ne dėl rezultato, o dėl savo malonumo.

Dabar net yra vadinamasis maratono turizmas, kai bėgi šnekėdamasis su draugu ir dairaisi – trasos paprastai driekiasi per miestų centrą. Bėgant galvoje visa šachmatų lenta dėliojasi: tą kilometrą valgysiu tą, kitą kilometrą gersiu kitką, toliau bus įkalnė, reikia pasitaupyti jėgas ar kur pabėgti stipriau. Iš anksto studijuoji trasą, strateguoji, galvoji apie aprangą. Jokios poezijos.

Tik per lengvąsias treniruotes mintys gali būti laisvos, esu per vieną sugalvojęs ir įdainavęs ketureilį. Treniruotės – tam tikra meditacijos forma. Būna tokių, kai bėgi dvi valandas, o ne kiekvienas gali leisti tokią prabangą šitiek laiko pabūti tik su savimi. Gal negalvoji apie aukštus dalykus, bet emociniam būviui tai – poilsis“, – pasakoja muzikantas.

Greitu laiku Edgaras maratonų neplanuoja, užtat sportuoja kasdien: „Nes noriu būti sveikas. Labai teisingas posakis, kad sveikata dar ne viskas, bet be sveikatos viskas tampa niekuo.“

Kai po koncertų tenka naktimis važiuoti namo, jis negali užsukęs į artimiausią degalinę nusipirkti populiaraus dešrainio. Jei neturi termoso su maistu, ten nusiperka morkų ir riešutų.

Herkus su Frida, pasakoja tėtis, jau pamažu atranda vienas kitą. „Smagu stebėti tą procesą. Ji nepavyduliauja mažajam, stengiamės abiem skirti dėmesio po lygiai. Kita vertus, jam iš mamos reikia pieno, prisiglaudimo, sauskelnių, o Fridai – jau daugiau, jos pasaulis platesnis, nebe toks konkretus“, – pasakoja Edgaras.

Su vaikais jis būna rytais, kai šie tik atsikelia, leidžia pamiegoti Živilei. Rytais, sako, ir jie ramesni nei vakare – tada namuose jau vyksta tūsas. Su tuo tūsu Edgaras puikiausiai susitvarko, derindamasis su Živile spėja dėliotis ir savo koncertų reikalus be jokių vadybininkų: „Aišku, šioks toks diskomfortas, nes turi save pardavinėti, bet yra metodų, kaip to išvengti. Paprašai elektroninio pašto, tada viską surašai. Tačiau Lietuva maža, su koncertų organizatoriais esu pažįstamas, visi žino, kokios kainos, galimybės, programos, todėl viskas paprasta. Komentarų internete neskaitau. Žinau, kuo daugiau dirbsi, tuo labiau kritikuos. Gal taip galvoju dėl to, kad esu introvertas?.. Visada labiau ieškau santykio su savimi nei su kitais.“