E.Montvidas – apie operos pamokas mojant palmių šakelėmis ir Jeremy Ironsą, privertusį pamilti „Madam Baterflai“

Edgaras Montvidas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS FOTO“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-10-27 12:10
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Madam Baterflai“ spektakliuose Pinkertono partiją pirmą kartą dainuos žymus lietuvių tenoras Edgaras Montvidas. Britų režisieriaus Anthony Minghellos pastatymas, rodomas ir Anglijos nacionalinės operos bei Niujorko „Metropolitan“ operos scenose, ligi šiol Vilniuje yra vienas laukiamiausių.

Spalio 28 d. (trečiadienio) ir spalio 31 d. (šeštadienio) „Madam Baterflai“ spektakliai vyks kaip ir buvo numatyta.

Su „Madam Baterflai“ E.Montvidas švęs ir savo profesionalios sceninės veiklos LNOBT 20-metį, nors dėl turėto intensyvaus pasirodymų grafiko ir pavasarį jį gerokai pakoregavusio karantino dainininkui šios sukakties minėjimo teko palūkėti pusantrų metų. 

„Artūras – pirmą kartą Edgaras Prudkauskas“: tai istorinis įrašas 1999 m. kovo 12 d. LNOBT spektaklio „Liučija di Lamermur“ programėlėje. Spektaklį dirigavo Vytautas Viržonis, pagrindines Liučijos ir Edgardo partijas tąkart dainavo solistai Romutė Tumuliauskaitė ir Bronius Tamašauskas. Kaip prisimenate savo pirmąjį pasirodymą profesionalaus teatro scenoje? Ar vyresnieji kolegos pasveikino su debiutu? 

Tai nebuvo mano pirmasis išėjimas į LNOBT sceną, nes jau nuo antro kurso dirbau teatre mimanso artistu. Tuo metu režisierius Jonas Jurašas čia statė Giuseppe‘s Verdi „Aidą“. Buvau vienas tų, kurie pagrindiniams operos veikėjams stovėdami tyliai mojo palmių šakelėmis... Užtat „Aidoje“ gavau puikią progą iš vidaus pamatyti visą operos spektaklio kūrimo procesą.

Kai buvau ketvirtame kurse, man pasiūlė Artūro partiją Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“. Šiandien suprantu, kad visiems kitiems spektaklio solistams tai nebuvo reikšmingas įvykis: tiesiog naujo nedidelės partijos atlikėjo įvedimas į labai seniai rodomą pastatymą. Bet man tai buvo šventė ir svarbus karjeros atskaitos taškas. Lygiai taip dabar kiti jauni atlikėjai debiutuoja spektakliuose, kuriuose aš dainuoju pagrindinius vaidmenis. Jokių fejerverkų ta proga nebūna: patapšnoji per petį – ir tiek žinių...

Tiesa, kai 2002 m. netikėtai debiutavau Londono „Covent Garden“ teatro scenoje, apie savo pasirodymą „Traviatoje“ sužinojęs tik jo išvakarėse, pamenu, kaip kiti spektaklio solistai, suprasdami, ką jaučiu, dainuodami drąsino mane plekšnojimais į nugarą...  Kolegiškumo demonstravimo tradicijos įvairiuose teatruose skirtingos.

Netrukus gavote progą debiutuoti ir Latvijos nacionalinės operos scenoje...

Už tai turėčiau būti dėkingas Tarptautiniam Jazepo Vytuolio dainininkų konkursui, kuriame 1999 m. tapau antrosios premijos ir specialaus diplomo laimėtoju. Tuo metu rygiečių repertuare buvo daug man, lyriniam tenorui, tinkančių pastatymų, todėl galiu prisipažinti, kad iki 2001 m. – savo stažuotės „Covent Garden“ teatre pradžios – dažniau dainuodavau Rygoje, o ne Vilniuje. Ten debiutavau Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, kurią dirigavo Gintaras Rinkevičius. Taip pat pasirodžiau Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurioje dainavo ir būsimoji latvių žvaigždė Elīna Garanča. Garsusis Andris Nelsonas tame pastatyme dar buvo dirigento asistentas, o Kristīne Opolais tuo metu tik klaidžiojo teatro koridoriais, ieškodama savo studijos... Visi mes buvome tokie jauni! Tuometinis Latvijos nacionalinės operos vadovas Andrejas Žagaras pasižymėjo intuityvia nuojauta jaunų solistų kūrybiniam potencialui. Be to, jis kviesdavo į Rygą labai daug solistų iš Lietuvos.

Pavasarį dėl karantino atšauktą jūsų sceninės veiklos 20-mečiui skirtą pasirodymą Jules‘io Massenet operoje „Manon“ keičia Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ spektakliai. Kokią vietą jūsų repertuare užima Pinkertono partija?

Pinkertonas – pakankamai naujas man vaidmuo, iki kurio ėjau pakankamai ilgai. Iki šiol jį esu dainavęs tik Lotaringijos nacionalinės operos pastatyme Nansi mieste Prancūzijoje pernai vasarą. Turiu kvietimą atlikti šią partiją ir 2022 m. Brėgenco festivalyje Austrijoje.

Mano jaunystėje buvo etapas, kai buvau beprotiškai susižavėjęs „Madam Baterflai“ ir apskritai visomis G. Puccini operomis. Viskas prasidėjo nuo to, kad pamačiau režisieriaus Davido Cronenbergo 1993 m. filmą „M. Butterfly“ su aktoriumi Jeremy Ironsu. Tada specialiai vaikščiodavau į Kauno viešąją biblioteką klausytis G. Puccini operų įrašų. Perklausiau viską, ką sugebėjau gauti, ir perskaičiau visas bibliotekoje buvusias knygas apie šį kompozitorių.

Pinkertono personažas traktuojamas įvairiai. Galima jį vadinti niekšu jankiu, bet aš stengiuosi neatsakingą Pinkertono poelgį  teisinti jaunystės naivumu ir anuomet plačiai toleruotu amerikiečių ir japonų kultūrų santykiu. Pinkertonui vedybos su japone mergina tebuvo žaidimas – jis neketino griauti kito žmogaus gyvenimo.

Edgaras Montvidas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS FOTO“ nuotr.
Edgaras Montvidas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS FOTO“ nuotr.

Kartu su Pinkertono uniforma LNOBT siuvykloje matuojatės ir Lietuvos operos 100-mečiui skirto G.Verdi „Traviatos“ pastatymo kostiumus. Tikriausiai Alfredas jūsų karjeros istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą?

Pradėkime nuo diplominio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantų spektaklio, kuris 2000 m. buvo parodytas LNOBT didžiojoje scenoje. Vėliau – jau minėtas pasirodymas „Covent Garden“ scenoje. Turbūt visi jauni lyriniai tenorai savo karjerą pradeda nuo Alfredo... O mums, lietuviams, tai ypatingai svarbi opera, todėl džiaugiuosi būdamas pakviestas į neeilinį „Traviatos“ pastatymą.

Nors neslėpsiu – man truputį keista, kad šitiek metų Naujuosius teatre džiaugsmingai sutikdavome stebėdami vargšės mirštančios moters kančias. Ką padarysi – tokia mūsų teatro istorija, tokie esame mes...

Neskaičiuoju, kiek kartų įvairiuose pastatymuose dainavau Alfredo partiją, bet tų pastatymų buvo begalė. Gražus, minimalistinis Liono nacionalinės operos „Traviatos“ spektaklis, kuriame dainavau su puikiu albanų sopranu Ermonela Jaho, „Mezzo“ kanalu buvo transliuojamas 40 mln. žiūrovų auditorijai. Taip pat įstrigo Frankfurto operos pastatymas, kuriame „Traviatos“ veiksmas nukeltas į Antrojo pasaulinio karo metus, o Violeta Valeri yra žydė, aplink kurią su šunimis sukiojasi naciai... „Traviatą“ savo repertuaruose turi bene visi pasaulio operos teatrai: nenuostabu, kad statytojai nuolat dairosi naujų idėjų.

Edgaras Montvidas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS FOTO“ nuotr.
Edgaras Montvidas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS FOTO“ nuotr.

Ar teks šiais metais pasirodyti kituose teatruose?

Gruodžio pabaigoje turėjo prasidėti repeticijos Milano „La Scala“ teatre, tačiau jis kol kas uždarytas ir žadėto Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rodžeris“ pastatymo šįmet greičiausiai nebebus.

2021 m. pavasarį planavau sugrįžti į „Covent Garden“ sceną dainuoti pagrindinės partijos Wolfgango A.Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, tačiau jos likimas irgi tvyro nežinomybėje, nes Anglijos Karališkasis operos teatras savo naujo sezono kol kas nepradėjo ir neaišku, ar kitąmet beturės lėšų naujiems pastatymams. Tokiame pat nežinomybės rūke skendi daugelis pasaulio operos teatrų. Todėl dar labiau džiaugiuosi galėdamas vilniečius pakviesti į „Madam Baterflai“ spektaklius, kurie vyks spalio 28 ir 31 dienomis.

Naujausi straipsniai