Tikrai nesuklysiu sakydama, kad džinsas daugeliui mūsų – vienas mylimiausių drabužių. Parodykite man žmogų, kuris teigia nemėgstantis džinsų, ir aš rasiu jo spintoje bent vieną porą.
Džinsai tai legenda, skaičiuojanti beveik 150-us metus ir pasakojanti apie laisvę, atgimimą, jaunimo judėjimus. Tai – gyvenimo filosofija, būdas, pasaulėžiūra, tai – istorija, dabartis ir ateitis.
Dabar šią, mūsų „mėlynąją kasdienybę“, galima rasti ant kiekvieno kampo – dėvėtos tekstilės parduotuvėje, turguje, butike ir netgi didesniame maisto prekybos centre. O buvo laikai Lietuvoje, kai sutiktas gatvėje „džinsinis žmogus“ simbolizavo didžiulę ir retą prabangą.
Šiandien audiniu puošiasi kone visas pasaulis: nepriklausomai nuo amžiaus ar progos, jis tinka visiems ir visur. O apie 1800 m. jis nė trupučio nepriminė šiuolaikinio džinso. Tai buvo rudos, bjaurokos spalvos audinys, panašus į brezentą, dažytas indigo dažais, tvirtas ir ilgaamžis, todėl dar 1800 m. buvo tobula medžiaga darbininkų aprangai.
1853-aisiais į San Franciską didžiosios aukso karštinės metu atvyko jaunas vokiečių verslininkas Levisas Straussas.
Siaučiant karštinei, aukso ieškotojams ir kalnakasiams trūko kokybiškos darbo aprangos.
Siaučiant karštinei, aukso ieškotojams ir kalnakasiams trūko kokybiškos darbo aprangos. Straussas, prekiaudamas San Franciske, pardavė džinsinį audinį vienam klientui, siuvėjui Jacobui Davisui, kuris ieškojo tvirto audinio savam verslui – palapinėms, žirgų apklotams, vežimų apdangalams siūti. Visai netrukus, Davisas gavo užsakymą pagaminti patvarias kelnes darbui. Štai taip atsirado pirmosios džinsinės kelnės: iš brezento su varinėmis kniedėmis (kad siūlės ilgiau neiširtų). Ir nuo tada Davisas ir Straussas pradėjo dirbti kartu, įkurdami pirmąją pasaulyje kelnių aukso ieškotojams siuvimo įmonę. Jos priminė kombinezoną – turėjo 5 kišenes, 5–6 juosmens kilpas, buvo dažomos iš augalų gaunamais Indigo dažais (kadangi tais laikais jie buvo pigiausi), o siūlės buvo dekoruojamos spalvotais siūlais.
Indigo dažai – pigiausi tų laikų dažai, kuriais buvo dažomas džinsinis audinys, dėlto pirmoji ir vienintelė ilgą laiką džinsų spalva ir buvo mėlyna. Atspalviai šiek tiek galėjo skirtis, nes tam specialiai buvo naudojami skirtingi jų skalbimo būdai.
Kniedės džinsuose sukurtos nebuvo tiesiog tam, kad džinsai atrodytų gražiau. Šios kniedės turėjo kitą paskirtį. Jomis buvo sutvirtinamos vietos, kurios džinsuose plyšta dažniausiai.
Ar esate pagalvoję, kam reikalinga ta mažutė kišenėlė priekinėje džinsų kišenėje?
Ar esate pagalvoję, kam reikalinga ta mažutė kišenėlė priekinėje džinsų kišenėje? Pagal pirminį sumanymą šios kišenėlės paskirtis buvo skirta įsidėti laikrodžiui. Tad iki šiol gamintojai šią kišenėlę vadina laikrodžio kišenėle.
Kadangi ankstesniais laikais džinso audinys buvo gabenamas iš Genujos (Italijos), ant audinio siuntos dėžių buvo „Genes“ antspaudai, kuriuos amerikiečiai vadino „džins“. Kai L.Straussas išbaigė palapinių brezento atsargas, aukso ieškotojų kelnėms siūti, pradėjo naudoti naują, gana storą ir patvarų saržos audinį, kuris į Ameriką buvo vežamas iš Nimo (Prancūzijos).
1874 metais, gegužės 20-ąją buvo išleista pirmoji mėlynų džinsų partija. Ir ši data laikoma džinsų gimtadieniu. Klausimas, kaip tokia paprasta darbo aprangai skirta medžiaga tapo madingiausia visų laikų mados ir kasdieninio gyvenimo ikona? Milžinišką įtaką tam turėjo atsiradęs Vesterno kinas. Džinsais buvo rengiami gražuoliai kino aktoriai kaubojai. Pirmosios aktorės moterys, pradėjusios avėti džinsus, įtikino dailiosios lyties atstoves, kad visos gali būti džinsuotos.
1886 metais buvo sukurta „Levi–Strauss-Co“ firminė odinė etiketė, kuri vaizdavo du žirgus, mėginančius perplėšti džinsus.Iki šiol ji yra laikoma Levis džinsų kokybiškumo ženklu ir garantu.
1889 savo gyvenimą pradėjo „Lee“ džinsų prekinis ženklas. Ir šis padarė tikrą revoliuciją džinsų padangėse – į džinsus pradėta siūti užtrauktukas. Be to, būtent, „Lee“ kompanija pirmoji pradėjo siūti moters figūrai sukirptus džinsus.
Virtualią parodą iš Levi Strauss ekspozicijos „Šiuolaikiniame žydų muziejuje“ galite pamatyti čia
Po Antrojo pasaulinio karo „Levis“ užkariavo ne tik Europą, bet ir visą pasaulį. Iš pradžių vertinti tik dėl pigumo ir patvarumo, dabar įvairiausių firmų gaminami džinsai užima svarbią vietą šiuolaikinės mados pasaulyje.
1950 metais džinsams buvo „segama“ maištingos jaunystės etiketė. Žmonių gyvenimo būdas tapo daug laisvesnis, didelį vaidmenį visuomenėje atliko jaunimas. Rock'n'rollo žvaigždės dainavo apie sekso kultą, o dėvėdami džinsus žmonės tarsi nešiojo skirtingas žinutes apie pokario gyvenimą: hipiai ir karo protesto dalyviai avėjo džinsus tokiu būdu remdami darbininkų klasę, feministės, moterų teisių organizacijų narės džinsais nešė žinutę apie lyčių lygybę. Džinsai tapo populiarūs motociklininkų bendruomenėse, nepilnamečių nusikaltėlių grupėse. Atrodė, kad niekas negali sustabdyti džinsų kulto augimo. Laikraščiai mirgėjo antraštėmis: „90 procentų amerikiečių dėvi džinsus visur, išskyrus lovoje ir bažnyčioje.“
1960 metais puoštis džinsais kai kuriose mokyklose buvo uždrausta, nes tai simbolizavo jaunimo nusikalstamumą.
1960 metais puoštis džinsais kai kuriose mokyklose buvo uždrausta, nes tai simbolizavo jaunimo nusikalstamumą. Nuo 1970 metų prasidėjo „džinso aukso amžius“. Džinsais susidomėjo ir aukštoji mada. Su jais ėmė dirbti dizaineriai, tokie kaip Pierre'as Cardinas, Kenzo, o vėliau ir Dolce Gabbana, Guess ir kiti.
Nuo to laiko džinsų spalvų paletėje atsirado įvairių spalvų bei atspalvių. Džinsų ideologija paplito Europoje ir visame pasaulyje. Kartu su gėlių vaikų judėjimais susiformavo džinsų individualumo apraiškos, dekoras: hipiai pirko džinsus second hand parduotuvėse ir namų sąlygomis juos papuošdavo piešiniais, įsiuvais, karoliukais.
Džinsai Lietuvoje – kontrabandinė prekė
O štai į mūsų kraštus pirmieji džinsai atkeliaudavo nelegaliai, kadangi Sovietų Sąjungos valstybės buvo saviizoliacijoje nuo Vakarų pasaulio. Apie tai, kaip į Lietuvą džinsai būdavo atgabendami kontrabandos būdu, galite sužinoti aplankę Muitinės muziejų Vilniuje, kuris turi savo kolekcijoje ir realių pavyzdžių.
Net ir tais deficito laikais, žmonės pasitaupę rasdavo kur įsigyti džinsus ir į tokius „džinsuotuosius“ buvo žiūrima su didžiausiu pavydu.
Net ir tais deficito laikais, žmonės pasitaupę rasdavo kur įsigyti džinsus ir į tokius „džinsuotuosius“ buvo žiūrima su didžiausiu pavydu. Tais laikais džinsai kainuodavo apie 200 rublių, praktiškai mėnesio algą. Laimingesniems džinsų atsiųsdavo nereklamuojami giminės iš Amerikos. Sovietmečiu kiek panašius į tikruosius džinsus pradėjo siūti ir Vilkaviškio siuvimo fabrikas „Žemkalnija“, kuri vis dar gyvuoja. Lietuvoje prigijo ir iš Šiaurės Amerikos verslo atėjusi „džinsų diena“. Privalomo aprangos kodo varžomi biurų tarnautojai dažniausiai penktadienį leisdavo sau truputį atsikvėpti, oficialią aprangą keisdami kasdieniais drabužiais – dažniausiai džinsais. Taigi, štai kaip iš pradžių vertinti tik dėl pigumo ir patvarumo, džinsai pamažu užėmė svarbią vietą šiuolaikinės mados pasaulyje.
,,InArt’’ pradžia
O kaip aš įsimylėjau džinsą ir pradėjau su juo kurti? Kaip ir minėjau, džinsas „prilipo“ kaip ir daugeliui mūsų. Taip pat mane beprotiškai žavėjo drabužio istorija ir ideologija. Kaip sakė žymus dizaineris Yvesas Saint Laurentas: „Džinsai – kuklumo, seksualumo ir paprastumo išraiška: viskas, ko aš tikiuosi iš savo kuriamų drabužių.“
Seniau niekada negalvojau, kad mėlyna spalva – tokia neabejinga visoms kitoms spalvoms, o džinsai iš tikrųjų yra gyvenimo filosofija, būdas, istorija, dabartis ir ateitis. Džinsų karjera tęsiasi beveik 150 metų, o jie niekada nebuvo niekur dingę, išnykę, nusibodę, „išėję iš mados“.
Pati nussprendžiau džinso individualumą pabrėžti dar stipriau: pradėjau piešti ant jo ir pavadinau šią sintezę „InArt“.
Praktiškai visi mano perkami džinsiniai drabužiai piešimui yra iš dėvėtų drabužių parduotuvių: ir ne todėl, kad pigiau.
Praktiškai visi mano perkami džinsiniai drabužiai piešimui yra iš dėvėtų drabužių parduotuvių: ir ne todėl, kad pigiau. Pagrindinė priežastis yra ta, kad vengiu ir stengiuosi nepirkti naujų daiktų, rasti kuo daugiau būdų kaip prisidėti prie gamtos saugojimo. Kita priežastis – kokybė. Dėvėtų drabužių parduotuvėse išties galima gauti labai įdomių, old school, vintage stiliaus, to paties Levi's ar Wrangler prekinio ženklo džinsinių drabužių, kurie kokybe lenkia šiuolaikinius. Be to, senovinis drabužis, patekęs į mūsų rankas, atsineša savo istoriją ir tokį dėvėdamas jautiesi išskirtiniau, ypatingiau.