„Po paskutinių varžybų buvo visokių emocijų: ir „Pagaliau!“, ir „Na štai, viskas...“ Galbūt labiau tikėjausi, kad nuo krūtinės nusiris sunkumas, bet taip neatsitiko. Seniai to laukiau, bet wow efekto nebuvo. Supratau, kad ir toliau noriu judėti, tik jau be spaudimo, be didelės atsakomybės“, – prisipažįsta gruodį su profesionaliuoju sportu atsisveikinusi tituluota treko dviratininkė Simona Krupeckaitė (39).
Ji tikina, kad jau atėjo metas, kai nori daugiau laiko praleisti su šeima, patirti mažiau streso. Juk sportui reikia daug savęs atiduoti, tenka patirti daug išgyvenimų. Turi galvoti, ką valgyti, kaip miegoti, kaip nepervargti, bet turint vaiką, negali gyventi vien sporto ritmu.
„Sportininkai – žmonės be šaknų, gyvenantys su lagaminais. Kai daug metų taip gyveni, ateina diena, kai norisi, kad lagaminas įaugtų į žemę – pagaliau pabūti vienoje vietoje, – sako Simona. – Daugiau ramybės reikia ir mūsų aštuonerių metų Maksimilianui. Sūnus su tokiais tėvais – tarsi vėjo blaškomas, nuolatos kartu keliauja. Kokie mes nepastovūs, ypač pajutome, kai sūnus pradėjo eiti į mokyklą ir jam teko sustoti. Tada pamatėme, kaip gyvena dauguma žmonių.“
Viena priežasčių, kodėl Simona baigė 27-erius metus trukusią dviratininkės karjerą, – troškimas dar kartą tapti mama.
„Labai norėčiau dar vieno vaiko: pažiūrėsim, ar Dievas duos. Noriu dar pabandyti spėti įšokti į motinystės traukinį. Daug metų turėjau didelių įsipareigojimų sportui – negalėjau eiti auginti vaikų, kai rengiausi kokiam nors čempionatui ar olimpiadai. Visada nugalėdavo sportas“, – patikina ji.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: