„Brolis yra toks padaras iš kurio tu reikalauji visko, viską jam leidi ir visko neleidi. Jis – amžiams“, – pasakoja režisierius Jokūbas Lapinskas, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje trumpametražių filmų programoje „Naujasis Baltijos kinas“ pristatysiantis savo filmą „Laivas“. Filmas pasakoja apie du brolius, kurie gyvena šeimos paliktuose namuose. Vienas jų negali susitaikyti su praeitimi. Jie – supančioti ir vienas be kito gyventi negali.
Šis filmas paremtas asmenine Jokūbo patirtimi, o jo kūrybinės dirbtuvės užtruko beveik metus laiko. „Mėgstu susirasti aktorius, kurie yra išgyvenę kažką panašaus, kad nebereiktų jų mokyti“, – prisipažįsta jis.
Ar šis filmas sukurtas iš asmeninės patirties?
Turiu vyresnį brolį, laikui bėgant aš pradėjau tarsi nuo jo atsiskirti. Jis man visuomet buvo autoritetas, aš iš jo mokiausi, tačiau jis nesugebėjo suteikti to, ko aš noriu. Pradėjau iš jo reikalauti, kad jis būtų tuo, kuo jis nėra. Tai ir buvo filmo atspirties taškas. Brolis yra toks padaras iš kurio tu reikalauji visko, viską jam leidi, visko jam neleidi – jis yra amžiams. Šiame filme norėjau brolius įmesti į tokią terpę, kurioje jie turi tik vienas kitą ir nieko daugiau.
Kodėl pasirinkote pasakoti būtent dviejų brolių istoriją?
Brolis kažkuriuo metu man buvo kaip tėtis, tačiau, kai užaugau – pradėjau iš šalies žiūrėti į mūsų santykius. Broliai yra susaistyti ir visuomet turės palikimą, kurį jiems davė šeima. Joks draugas to neatstos.
Jums kaip autoriui – kurti filmą iš asmeninės patirties paprasčiau ar sunkiau?
Yra dalykų, kuriuos daryti yra lengviau, nes tu žinai, ką tu turi daryti, ką išgyvenai. Aš mėgstu susirasti aktorius, kurie yra išgyvenę kažką panašaus, kad nebereiktų jų mokyti, nes jie patys turi tą patirtį. Žinojimas – stiprybė, tačiau kartais atrodo, kad trūksta fantazijos jeigu darai kažką iš savo asmeninės patirties. Asmeniškumai – buvo atspirties taškas, bet kur tai mus nuvedė yra visai kas kita, nauja tikrovė.
Kodėl istoriją pavadinote „Laivu“?
Tiesioginės sąsajos pavadinimas su filmu neturi. Tačiau vieno iš aktorių tėvas turėjo automobilį, kurį vadino „Laivu“. Automobilį, kuris yra filme taip pat pavadinome „Laivu“. Man tai asocijavosi su jų gyvenimo būdu. Laivas, kaip ir ta mašina – abu kažkur plaukiantys, du broliai kajutėse sėdintys...
Kuo šis filmas yra aktualus?
Šie laikai niekuo nesiskiria nuo vakar, nuo užvakar, ar nuo to, kas bus rytoj. Mes pradedame gyvenimą šeimoje ir tikiuosi, kad joje ir liksime. Filmas ir yra apie tai, kad šeima – vienintelis dalykas dėl kurio mes galime būti užtikrinti. Mes mylime savo šeimos narius, jie myli mus ir mes vieni už kitų laikomės, kad neįkristume į vienatvės prarają.
Kiek laiko užtruko sukurti šį filmą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?
Kol studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – nuo pat pirmo kurso norėjau kurti, tačiau ilgiausiai man užtruko pasiryžti. Patį filmą kūrėme metus – kol suradome namą, kuriame filmuosime, aktorius. O fiziškai jis gimė greitai – per mėnesį ar du.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte filmavimo metu?
Sunkausia buvo padėti scenarijų į stalčių prieš filmavimą (šypsosi). Pasitikėti savo aktoriais ir leisti jiems kurti savo istorijas.