Tikrai – kodėl ji viena? Tas klausimas dar dažniau nei pačią vienišę kankina jos drauges, giminaites ir koleges. Nes esą visko ji turi, visko jai užtenka: grožio, išminties, žavesio ir talentų. Aha, paskui dar pridedamas chrestomatinis „Ir kur tų vyrų akys?“
Dvi moterys, dvi istorijos. Papasakotos su liūdesiu, nostalgija ir autoironija. Be ašarų.
Nepasmerkiu savęs laukti
„Man visada patiko blogi berniukai. Patiko numanomo nuotykio pojūtis, kai nežinai, kuo baigsis ši diena ar valanda su juo. Dar mokykloje draugavau su tokiu, kuris truktelėdavo už rankos per pertrauką: „Varom į miestą, kam mums ta matematika?“ Iš kabineto pirmame aukšte per langą iššokdavo pats, o aš nuo palangės krisdavau tiesiai jam į glėbį. Arba vakare, bučiuodamas mane laiptinėje, pašnabždėdavo: „Lekiam šiąnakt į tamsą?“ Kai mama, patėvis ir mažasis brolis užmigdavo, nudžiaudavau mašinos raktelius. Jis jau laukdavo prie namų... Tada, kai prieš abitūros egzaminus klasiokai naktimis uoliai mokydavosi, mes važiuodavome prie ežero, rūkydavome ir žiūrėdavome į žvaigždes.
Mama manęs nepasigesdavo. Ji juk suko naują lizdą su patėviu: nauja santuoka, naujas namas, naujas vaikas – aš jaučiausi kaip nebūtinas, bet pakenčiamas priedas. Tėtis bastėsi po Londoną, kartais grįždavo, įkaušęs man atseikėdavo pinigų, nusukęs akis burbteldavo, kokia aš paaugusi, ir dingdavo. Jaučiausi žiauriai vieniša – kaip koks šuo pamestinukas, todėl šliejausi prie draugų ir draugių. Įstojau ten, kur norėjau, nes mokiausi puikiai.
Kartais pagalvodavau: o gal būtų gerai šalia turėti tokį žmogų? Viskas aišku, paprasta ir... nuobodu. Bet gal saugu?
Ačiū mamos genams, nes galvą turėjau kietą. Bet štai pavyzdingo elgesio nebuvau, o kiti mano bernai irgi nebuvo paklusnūs mamyčių sūneliai... Artimiausia mano draugė – tvarkinga, darbšti, miela mergina (keista – mudvi puikiai sutarėme: pankė su auskaru liežuvyje ir teisinga mergaitė iš geros šeimos), vis stebėdavosi, kodėl nesusirandu „gero“ vyro. Žinau, ką ji turėjo galvoje: panašų į jos draugą, kuris tampėsi ją po teatrus, o vakarais virdavo jai arbatą ir nykiai pasakodavo, kaip praėjo jo diena... Kartais pagalvodavau: o gal būtų gerai šalia turėti tokį žmogų? Viskas aišku, paprasta ir... nuobodu. Bet gal saugu? Viena beveik niekada nebuvau – šalia tiesiog savaime atsirasdavo koks nors įdomus vyrukas (draugė sakydavo kitaip – „beprotis“). Maniau, ji man slapčia pavydėdavo... Bet visos mano meilės greitai baigdavosi... Visada įsimylėdavau kaip paskutinį kartą, o išsiskyrimai būdavo tokie skausmingi, kad nemigo naktimis kaukdavau įsikandusi pagalvės kampą.
Draugė ištekėjo už akiniuoto aitišniko, pagimdė du vaikus, bet mačiau jos akyse liūdesį ir nuobodulį. O aš... toliau sukausi savo santykių karuselėje. Kai kurie trukdavo gana ilgai, beveik patikėdavau, kad gal ir aš, kaip „normali“ moteris, pagaliau susikursiu stabilų gyvenimą, tokį, kaip kontoros, kurioje dirbau, moteriškės, aptarinėjančios vaikų ligas, vyrų ydas, valgių receptus ir šeimynines iškylas į gamtą. Tačiau galiausiai vėl likdavau viena. Galbūt draugė buvo teisi: aš susidedu „ne su tais“ vyrais? Jie neatsakingi, nesubrendę, vengiantys atsakomybės? Gal. Bet ir aš pati jaučiuosi nesubrendusi, nors man ką tik suėjo 36-eri. O žinote, kas sunkiausia? Tie nesibaigiantys tetulių priminimai apie tiksintį biologinį laikrodį ir draugių raginimai „pagaliau ką nors susirasti“. Ką? Tokį, kuris padarytų vaiką ir vestų? Tada visi būtų ramūs ir pagaliau atstotų?
Pamenu, per draugės gimtadienį, šimtąjį kartą paklausta, gal jau turiu „ką nors rimto“, pasakiau, kad, tiesą sakant, neturiu. Ir kažkodėl visai nenoriu vėl vaikščioti į pasimatymus. Ir kad gal tiesiog ne visos esame sutvertos santuokai. Na, ir prasidėjo... Moterys sukudakavo: kaip aš esą galiu taip kalbėti? Štai X ištekėjo 40-ies ir dar pagimdyti spėjo, o Y visai neseniai sutiko savo gyvenimo vyrą, taigi, laimė manęs laukia už kampo, tik nereikia nuleisti rankų ir taip toliau. Bet gal aš ir noriu pasiduoti? Gal tiesiog jaučiu, kad visi mano pasimatymai, visi romanai, meilės, išdavystės ir nuoskaudos – jau praeitis? Gal jau išnaudojau jų limitą?
Aš žinau, kad beprasmiška net geriausiai draugei mėginti aiškinti, kad, galbūt, aš ir liksiu viena. Nes ji, tai išgirdusi, iškart reaguotų taip, lyg būčiau užsiminusi apie savižudybę. Ji imtų kalbėti, kad aš dar jauna, graži, šauni, kad reikia tiesiog... laukti. Ir negalvoti apie savo vienatvę. Ji mato mano situaciją kaip didžiulę problemą, kurią būtina kuo greičiau išspręsti. Tada viskas bus gerai – juk meilė, santuoka ir vaikas manęs laukia kaip prizas už visus tuos klaidžiojimų „ne su tais vyrais“ metus. O aš manau, kad nebūtinai toks prizas (jeigu tai prizas) skirtas kiekvienai. Galbūt. O gal ir ne. Aš tiesiog gyvenu – kaip įmanoma geriau. Aš gyvenu, o ne pasmerkiu save vien tik laukti.“
Kalti ne jie, o aš
„Didžioji meilė mane aplankė 19-os. Taip, galiu atsisukusi į praeitį pasakyti, kad niekada nieko taip nemylėjau. Man – 39-eri, ir jau žinau. Apsigyvenome kartu, gimė sūnus, jam paaugus kibau į mokslus. Kiek pamenu, tada kiekviena diena atrodė kaip nušviesta saulės. Iki to vakaro, kai jis pasakė tiesiai šviesiai: myliu kitą. Ir išėjo. Likome dviese su sūnumi. Man buvo 25-eri. Atrodė, kad mirštu. Mama guodė: esu jauna, viskas susitvarkys, o mus palikęs „berniukas“ tiesiog neturėjo atsakomybės jausmo. Tais sunkiais mėnesiais mano šeima: mama, sesuo ir tėtis – nuolat būdavo šalia, stengėsi vaikyti mano nusivylimą ir liūdesį. Taigi, tapau vieniša mama, turinti perspektyvą susirasti svajonių vyrą.
Pamažu stojausi ant kojų: derinau mokslus su darbu, sūnų apsiėmė prižiūrėti močiutė. O aš pasišoviau „susitvarkyti gyvenimą“ – užsiregistravau viename pažinčių puslapyje. Mano reikalavimai buvo ne bet kokie – ieškojau gražaus, protingo, apsirūpinusio, turinčio humoro jausmą, aukšto tamsiaplaukio, norinčio rimtų santykių. Kiek, manote, jo ieškojau? Dešimt metų. Neradau. Nuėjau į daugybę pasimatymų, išgėriau šimtus puodelių kavos ir taurių vyno, prisiklausiau rimtų ir kvailų kalbų, buvau susižavėjusi, kartais – įsimylėjusi. Bet viskas labai greitai baigdavosi. Vienas du pasimatymai ir tyla. Jie man nebepaskambindavo. Mergaičių vakarėliuose narpliodavome tą rebusą: ko jie bijo? Kad aš turiu vaiką? Draugės tikindavo, kad esu „per protinga“, tokių, esą, vyrai bijo, taigi, reikia nuleisti kartelę, nebūti tokiai išrankiai... Vakaras baigdavosi kaip visada: nutardavome, kad vyrai bijo atsakomybės ir matydami, kad viskas krypsta rimtesnių santykių link, tiesiog nusiplauna.
Vieną gražų vasaros vakarą ilgam parbloškė žinia: autoavarijoje žuvo tėtis. Gyvenimas be jo prarado spalvas: po darbo sėdėdavau kambaryje ir žiūrėdavau į sieną, beveik nesikalbėdavau su sūnumi, kartais viena ar kita draugė išsitempdavo mane į viešumą. Viename bare, kai varvinau ašarą į taurę, o draugė mane guodė, priėjo vyras; su juo paskui įsivėliau į kankinančius santykius. Jis tai klūpodavo man prie kojų, tai būdavo šaltas, ciniškas ir neprieinamas, neatsakinėdavo į žinutes, savaitėmis paprasčiausiai dingdavo. Daugybę kartų norėjau viską nutraukti ir daugybę kartų vėl atleidau, kai jis graudžiai prašydavo duoti jam paskutinį šansą...
Ėmiau suprasti, kad iš esmės ne vyrai mane atstumdavo, o aš – juos.
Taip kankinausi dvejus metus. Mėgindama jį užmiršti vėl atnaujinau savo profilį pažinčių svetainėje, vėl vaikščiojau į pasimatymus, bet jaučiausi tuščia ir nelaiminga, vidinis skausmas darėsi nepakeliamas, kartais apsiverkdavau tiesiog vidury pokalbio su klientu... Kol vieną dieną paskambino sesuo ir pasakė: gana, užrašiau tave pas pažįstamą psichologę. Atkirtau, kad susitvarkysiu pati, tegul nesikiša. Bet nuėjau. Ilgai vyniojome mano vidinių skausmų kamuolį. Ėmiau suprasti, kad iš esmės ne vyrai mane atstumdavo, o aš – juos. Psichologė paaiškino, kad traumos (vaiko tėvo išėjimas, tėčio mirtis, nutrūkęs ilgalaikis romanas) atsiliepė mano santykiams: taip bijodavau būti vėl palikta, kad savo elgesiu, savo emociniu uždarumu atstumdavau suartėti mėginančius vyrus. O juk manydavau, kad dėl mano vienatvės kalti būtent jie – netinkami vyrai.
Man buvo patarta pailsėti nuo tų desperatiškų pasimatymų. Metus su niekuo nesusitikinėjau. Gilinausi į savo jausmus ir pojūčius. Atradau jogą ir meditaciją, išmokau kaituoti, išvažiavau į kelionę su sūnumi. Ieškodama „antrosios pusės“, deja, ilgai nepažinojau tos „pirmosios pusės“ – savęs.
Kelias savaites gyvenau viena tėvų sodyboje – kažkas pasikeitė. Buvo taip gera! Nustojau jaudintis, nustojau bijoti, kad nebesutiksiu savojo princo. Gyvenimas tapo tiesiog įdomus.
Kai norėjau ištrinti savo profilį pažinčių puslapyje, pamačiau vieno vyro žinutę. Nuotraukoje šypsojosi praplikęs pusamžis vyrukas. Jis kvietė mane kavos. Ai, pamaniau, nueisiu... Valanda ištįso į penkias. Jis sugebėjo mane prajuokinti, kalbėjo taip įdomiai ir buvo toks charizmatiškas, kad pamiršau visus buvusius savo reikalavimus: aukštas juodaplaukis ir taip toliau... Su juo jaučiausi atsipalaidavusi, nieko neplanavau ir nieko nesitikėjau. O finalas toks: mes kartu jau dvejus metus. Taip, mes susituokėme. Ir mums gimė dukra!“
„Ne tie“ – ir vyrai, ir moterys
Kiek kartų girdėta frazė: „Ji susideda ne su tais vyrais!“ O gal jūs pati ne tokia, kaip visos? Jums vis pasitaiko tai vedę, tai lakstantys paskui sijonus, tai mokantys užliūliuoti saldžiomis kalbomis? Prie tokių santykių ir tokių vyrų reikia prisitaikyti, kai ką paaukoti, dėl ko nors nuolat išgyventi, todėl jie ilgai netrunka. Ir paslaptis ne ta, kad „nėra normalių vyrų“, o ta, kad jie lankstu apeinami. Nes norima ne dailių patogių batelių, bet efektingų aukštakulnių, su kuriais sunku net pastovėti...
Ar galima ką nors pakeisti? Jei nesinori likti vienai – taip, jei norisi šaukti: „Ir vėl toks pat pasitaikė!!!“ – taip, o jei gerai, kaip yra, gal nė neverta stengtis. Psichologai sako, kad visa paslaptis – tam tikri partnerio pasirinkimo kriterijai. Pirmiausia reikia sau atsakyti į klausimus: kokio vyro konkrečiai norite? Kokios jo savybės? Kurios jų būtų visiškai netoleruotinos? Ir kokį indėlį galėtumėte pati įnešti į tokius santykius? O ką norėtumėte gauti? Kas jums svarbiausia su mylimu žmogumi?
Kodėl įsimylimi „ne tie“ vyrai?
Jis, dažnai būdamas tiesiog emociškai uždaras, moterims atrodo laisvas ir nerūpestingas, meistriškai slepiantis emocijas, taigi, vyriškas. Jis atrodo labai patrauklus, tačiau net nesuvokiate, kad vyras, dėl kurio ką tik pametėte galvą, tik sustiprina jūsų nepasitikėjimą savimi. Santykių pradžioje jis siunčia jums prieštaringus signalus: skambina, bet ne visada, neslepia savo simpatijos, tačiau leidžia suprasti, kad dar nėra apsisprendęs, ar jūs – jo gyvenimo moteris. Tokia taktika jam palanki: jis tiesiog prisiriša tam tikro tipo moterį. Ši nuolat bijo, kad bus palikta, nerimauja, kad partneris ją nepakankamai myli, stengiasi atitikti jo lūkesčius, pamiršdama save.
Taip, ji kankinasi, jaučiasi nelaiminga. Tai kodėl nusivylus tokiu vyru neieškoma kitokio? Įsivaizduokite, kad jūs sutinkate ramų, paprastą, atvirą žmogų. Ar jaustumėtės laimėjusi loterijoje patį geriausią vyrą? Ne, turbūt pagalvotumėte, kad jam kažko trūksta. Ir santykiai su juo kažkokie... prėski. Tas paprastas ir ramus vyras nevaidina neprieinamo arba, priešingai, nesvaičioja, kad paklos jums po kojomis visą pasaulį. Jis jums „per paprastas“. Su juo ramu, saugu, bet netikite, kad jis – jūsų vienintelis. Juk nieko nevyksta: nei dramų, nei melodramų. Jums nuobodu. Ir todėl praeinate pro šalį.
Meilė kartais gali asocijuotis su didžiais pakilimais ir skaudžiais nuosmukiais, alinančiu laukimu ir kančia, bet tai ne meilė, nors viskas atrodo labai panašiai. Taigi, neleiskite tiems keistiems santykiams savęs įtraukti. Patikėkite – sveiki santykiai gali atnešti kur kas daugiau laimės.