Dula Agnė Kabošė: „Mūsų vaidmuo – pažadinti gimdyvės vidinį žinojimą“

Agnė Kabošė su šeima/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Justina Šilinytė
Publikuota: 2019-04-16 08:00
Agnė Kabošė su vyru Egidijumi Kabošiumi augina du vaikus – dukrą Agotą ir sūnų Motiejų. Pirmojo vaikelio netektis ir įkvepianti abiejų gimdymų patirtis iš esmės pakeitė vilnietės gyvenimą. „Bendraminčių būryje kilo idėja padėti ligoninėse gimdančioms mamoms patirti taip reikalingą ir svarbų palaikymą pačiu jautriausiu, svarbiausiu ir pažeidžiamiausiu momentu“, – šypsosi pašnekovė.

Agne, papasakokite apie save, ką veikėte, iki tapdama dula?

Baigusi studijas, dirbau banke, vėliau – komercinėse įmonėse vyriausiąja buhaltere, rašiau verslo planus, tada perėjau į man mielesnę ir artimesnę veiklą – personalo valdymą, ėjau personalo vadovės pareigas. Netrukus pastojau ir pradėjau labai atsakingai mokytis būti mama. Ir iki šiol vis dar to mokausi.

Lankiau įvairiausius sąmoningos tėvystės kursus, skaičiau begalę knygų skirtingomis kalbomis apie fiziologinius, emocinius ir dvasinius virsmus nėštumo ir gimdymo metu. Daug inspiracijų gavau gydytojo R. Šemetos nėščiųjų kursuose, bet daugiausia palaikymo, bendrystės ir įkvėpimo man davė nuostabios moters Jurgos Švedienės organizuojami nėštukių ratai – ramus buvimas, kūniškas pasiruošimas, žinios, pokalbiai, dalijimasis... Būtent Jurgos dėka mano gyvenime atsirado joga, ajurveda, Valdorfo pedagogika, antroposofinė medicina, sveikesnė mityba, Watsu terapija ir dulos veikla. Visa tai – jos pasėtos sėklos. Ir būtent Jurgos pavyzdys – nesavanaudiškos tarnystės, tikro atviro bendravimo mane įkvėpė esminiams gyvenimo pokyčiams.

Po dukters Agotos gimimo 2006-aisiais į buvusį darbą įstaigoje nebegrįžau. Buvau pakviesta įsilieti į Valdorfo ikimokyklinio ugdymo pedagogų grupę. Man tai buvo didžiulė atsakomybė ir iššūkis. Todėl iš karto pasinėriau į šios krypties pedagogikos studijas: lankiau seminarus, skaičiau knygas, straipsnius, konsultavausi su daug metų toje srityje dirbančiais pedagogais, vykau į Švedijoje veikiančią Valdorfo mokyklą. O geriausi mokytojai buvo vaikai, su kuriais dirbau. Lietuvoje oficialiose ugdymo įstaigose šios krypties pedagogikos nebuvo mokoma.

Kas paskatino tapti gimdyvės padėjėja?

Manau, tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Tačiau labai daug įtakos turėjo ir mano pirmasis nesėkmingas nėštumas, kuris pasibaigė persileidimu vėlyvame laikotarpyje. Jis buvo susijęs tiek su gydytojų klaidomis, tiek su tuo, kad pati tuo metu mažai ką žinojau ir aklai pasitikėjau specialistais. Persileidimo išgyvenimas ir tai, kaip su manimi elgėsi ligoninėje, paliko sieloje gilią žaizdą. Negavau jokio emocinio ir psichologinio palaikymo – tik šaltas mechaninis elgesys, tyrimai, atsakymai, nurodymai. Jokio žmogiškumo. Beje, čia irgi patyriau, kaip nesklandžiai veikia sistema: ligoninėje teko valandą pralaukti pagalbos plūstant kraujais, nes nebuvo tuo metu budinčio gydytojo...

Po tokios skaudžios patirties ligoninė man neatrodė saugi vieta vaikams ateiti. Be to, poliklinikoje buvau nuteikinėjama, kad pati nepagimdysiu: siauri klubai, didelis pilvas ir t. t. Bet aš pagimdžiau. Abu mano vaikai (dukra Agota ir sūnus Motiejus) gimė namie, padedant pribuvėjai. Kaip gimdyvė buvau apdovanota visokeriopu man reikalingu palaikymu, švelnumu, tikėjimu savo galiomis pagimdyti pačiai. Jaučiausi mylima ir globojama. Ir tai man buvo svarbiausia.

Kadangi panašią skaudžią patirtį turinčių moterų buvo daug, bendraminčių būryje kilo idėja padėti ligoninėse gimdančioms mamoms patirti taip reikalingą ir svarbų palaikymą pačiu jautriausiu, svarbiausiu ir pažeidžiamiausiu momentu. Buvo organizuotas pirmasis seminaras gimdyvių padėjėjoms, vėliau surengti pirmieji Lietuvoje dulų mokymai, trukę 1,5 metų. Tada buvo įsteigta „Lietuvos dulų asociacija“.

Sakykite, ką jums reiškia būti dula?

Būti. Šalia. Kartu. Lydėti. Rūpintis. Jausti. Liudyti gimties stebuklą. Palaikyti. Mylėti. Man tai – galimybė užmegzti labai artimą ryšį. Tam, kad galėtum geriausiai padėti, turi būti labai jautri – daug dalykų nujausti, pajusti savo vidumi. Išgirsti tai, kas nepasakoma. Jautriai paskatinti. Pažadinti vidinį žinojimą. Labai dažnai moterys pačios viską žino, jaučia, tik nepasitiki, pernelyg įprastas galvojimas nuveda į abejones ir nerimą. Mūsų kūnas žino, kaip gimdyti, tereikia atitinkamos aplinkos ir sąlygų.

Būdama dula, tu lyg kažkuriam etapui tampi tos šeimos dalimi, nes gimdymui, jo eigai įtakos turi visas moters nueitas kelias, visos jos išgyventos situacijos ir santykiai. Tad tu kuri ryšį, kad gerai ją pažintum. Per gimdymą ji turi maksimaliai atsiverti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes kūnas ir mūsų vidus yra neatskiriami. Jeigu moteris bijo, jeigu ją neramina kažkokia mintis, jeigu nesijaučia saugi, kaip gali atsiverti? Tad man buvimas dula reiškia būti ta, šalia kurios moteris gali atsiverti. Tai mano siekis. Aš giliai tikiu ir žinau, kad taip, kaip moteris jaučiasi nėštumo ir gimdymo metu, turės reikšmingos įtakos naujai gyvybei. „Gimdančią moterį reikia mylėti“, – nuostabūs a. a. gydytojos Bangos Kulikauskaitės žodžiai.

Su kokiu medikų požiūriu į šią veiklą puoselėjančias moteris susiduriate gimdymo namuose?

Nors dula turi pakankamai žinių ir patirties, išmano gimdymo eigą, tačiau neatlieka jokių medicininių veiksmų, ji nėra medikė – tą svarbu pabrėžti. Medicinines intervencijas atlieka ir sprendimus priima gydytojai. Jie turėtų iš anksto gimdyvę supažindinti ir informuoti apie galimus pasirinkimus, intervencijų priežastis ir pasekmes, gauti jos sutikimą. Gimdyme labai svarbus yra tiek medikų, tiek dulų bendradarbiavimas, siekiant bendro tikslo.

Medikai gimdyvių padėjėjas vertina įvairiai. Vieni ignoruoja, kiti priešinasi, treti – bendradarbiauja. Žinoma, naudingiausia gimdyvei ir visai šeimai, kai veikiame petys į petį: medikai savo srityje, dula – savo. Įdomu tai, kad požiūris skirtinguose miestuose, ligoninėse nevienodas. Matyt, yra miesto kultūra, lygiai kaip ir tam tikrų gimdymo namų kultūra. Tarkim, juntamas didelis skirtumas tarp Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų arba Kauno klinikų ir Vilniaus ligoninių. Įvardytose Kauno įstaigose daug daugiau gražių ir įkvepiančių bendradarbiavimo istorijų. Kauną renkasi ir dauguma moterų, norinčių pagimdyti natūraliai, kurioms svarbus palaikymas ir pagarbus bendravimas, kurios jautresnės aplinkai. Yra skirtumų ir tarp to paties Vilniaus ligonių.

Ar dula atstoja vyro pagalbą? Ar gimdyme dalyvaujant vyrui vis tiek reikalingas moteriškas palaikymas?

Kai kurioms gimdyvėms reikalingas papildomas moteriškas palaikymas, todėl labai džiaugiuosi, kad dulos joms jį gali suteikti. Tačiau dula neturi tikslo atstoti vyro pagalbą. Vyras yra vyras, jis vaiko tėvas, moterį su vyru sieja dažnai ilgi partnerystės, patirčių metai, gilūs jausmai, bendras ūkis, atsakomybė, idėjos... Gimdyvės padėjėja reikalinga tik tam tikram periodui.

Dula yra ta, kuri dažniausiai pati jau yra perėjusi gimties kelią, turi psichologijos žinių, masažo technikų, išmano gimdymo eigą, žino natūralių skausmo malšinimo būdų, emocinio palaikymo metodų, tam tikrų technikų, kaip geriau atpalaiduoti dubenį, kokį pratimą daryti, kad vaikelis geriau leistųsi žemyn, koks kvėpavimas labiau ramina, mato, kada reikia atsigerti, kada paglostyti, o kada pakviesti moterį susiimti... Per amžių amžius moterys bendruomenėse palaikydavo viena kitą šiame virsme.

Ar palaikote su kartu tą ypatingą gyvenimo akimirką buvusia šeima ryšį po gimdymo?

Po gimdymo būtinai bent kartą aplankau moterį, kad pasikalbėtume apie jos kelionę, patirtį, apie tai, kaip ji tuo metu jautėsi, kas jai padėjo, ką galbūt kitą kartą darytų kitaip, kas buvo sunku, skaudu, kas trikdė. Ypač svarbu, kad moteris išsipasakotų, viską paleistų, kad jos viduje neliktų jokių nuosėdų. Tai lyg užbaigimas, paskutinis žingsnis, lyg mane ir ją siejančios nematomos virkštelės nukirpimas.

O kartais šeimai reikalingesnė ilgesnė pagalba: namų ruošoje, žindant, prižiūrint vaikelį. Yra nuostabi vytulavimo praktika, kurią dulos gali atlikti po gimdymo. Ji padeda moteriai suvaldyti emocinį jautrumą, sugrįžti į save, lyg susirinkti save iš naujo.

Visada džiaugiuosi, kai šeima atsiunčia jau paaugusių vaikų nuotraukų, parašo. Su vienomis šeimomis bendravimas tuo ir užsibaigia, su kitomis tęsiasi. Visos šeimos, su kuriomis teko gimdyti, – nuostabiai gražios. Visoms joms esu dėkinga už patirtį ir bendrystę. Ir šias patirtis nešiosiuosi savyje. Jos mane augina ir kaip žmogų, ir kaip savo profesijos atstovę.

Naujausi straipsniai