„Namai ten, kur šeima“, – kelis kartus per interviu ištaria ekonomikos ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus (28) žmona Kateryna Sinkevičienė (31). Ir tai nėra tušti žodžiai – daili ukrainietė nėrė į nežinią ir paskui mylimą vyrą atsikėlė gyventi į Lietuvą. Šiandien pora nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Čia jiedu susikūrė namus, čia auga jų pirmagimis Vincentas (3), čia rudenį gims jų dukra.
Vincentas labai laukia sesutės – jau supranta, kad greitai nebebus pats mažiausias?
Virginijus: Jis suvokia, kad turės kompaniją, ir jam dėl to labai smagu. Aišku, paskui atsiras dalijimasis ir kiti reikalai... Iš pradžių visada būna euforija, o rūpesčiai užgriūva po kiek laiko. Ir jį jie neišvengiamai užgrius, bet tai bus malonūs rūpesčiai. Aš ir Kateryna augome su seserimis – manau, kad tai yra geriausia dovana, kokią tėvai gali duoti vaikui.
Kateryna: Vincentas jau ir taip didžiuojasi. Kartais žaidimų aikštelėje pasako: „Aš vyriausias brolis“, „Aš turiu sesę“. Vis sakau, kad dar neturi, dar palaukti reikia, o jis vaikams jau pasakoja.
Šeimą sukūrėte būdami dar visai jauni – negirdėjote replikų, kad per anksti apsikrovėte vaikais?
Virginijus: Vaikai – gyvenimo džiaugsmas, dėl kurio ir verta gyventi, tai tavo šeimos tęstinumas. Atsimenu pirmą Katerynos nėštumą – jau tada galvojau, kad tai, ko pačiam nepavyko pasiekti ar gauti, norisi duoti vaikams. Tai su niekuo nesulyginamas jausmas. Gali eiti pareigas, uždirbti daug pinigų, bet – kitame žmoguje matyti dalį savęs ir savo artimiausio žmogaus... Man atrodo, kad tai yra tiesiog nepakartojama.
Vis dažniau sutinku žmonių, kurie gailisi, kad vėlai pradėjo gimdyti vaikus, kad jiems nepavyko trijų susilaukti...
Kateryna: Galbūt žmonės vaikų atsiradimą nukelia tolesnei ateičiai, nes įsivažiuoja į darbus, nori daryti karjerą, keliauti. Kai mes susilaukėme pirmo vaiko – grįžau į darbą, kelionės nedingo. Viską įmanoma suderinti, tereikia motyvacijos. O vaikai suteikia daug motyvacijos.
Gyvenimas nestoja, bet iš esmės keičiasi, nori to ar ne. Kaip jūs pasikeitėte, ką naujo apie save sužinojote?
Kateryna: Sužinojau, kad turiu daug kantrybės (juokiasi).
Virginijus: Akivaizdu, kad gyvenimas ėmė suktis aplink sūnų, tačiau bent jau aš niekada nepagavau savęs mąstant, jog darau kokį nors žygdarbį dėl savo vaiko. Man atrodo, kad tai yra natūralu. Didelė dovana kas rytą jį pažadinti, tada važiuojant į darželį kalbėtis ir matyti, kaip jis auga, keičiasi. Pavyzdžiui, į darželį dažniausiai ateina pirmas, nes aš anksti pradedu darbą. Kelias dienas Vincentas nebuvo pirmas, tai priėjo kitas vaikas ir pasakė: „Šiandien aš, Vincentai, atėjau pirmas.“ Ir jis pradėjo dėl to verkti. Aš jam aiškinau, kad ilgiau pamiegojo, sapną ilgiau sapnavo. Šįryt vėl ta pati situacija, bet Vincentas neverkia, o atsako: „Nieko tokio, kitą kartą gal aš būsiu pirmas.“ Kaip man buvo gera! Argi įmanoma tokį dalyką pakartoti? Aš žiūriu į jį visai kitomis akimis, kai matau, kad jis girdi. Tai yra nuostabiausias gyvenimo projektas.
Kateryna: Vincentą visur kartu ėmėme nuo pat gimimo. Reikia keliauti į renginį? Jis su mumis. Rinkimai? Jis vėlgi su mumis. Stengėmės sūnų kiek įmanoma imti visur, kad nebūtų taip, jog užsimarinavę sėdim namie ir AUGINAM vaiką.
Virginijus: Jis tikrai neprikaustė mūsų prie radiatorių. Aišku, mes ir negyvenom taip, kad antradienį – naktiniai klubai, trečiadienį pailsi, o ketvirtadienį pradedi iš naujo. Jeigu toks gyvenimas būtų buvęs, gal būtų buvę sunkiau. Bet mes visada ramiau gyvenome. Taip, tarp draugų buvome vieni pirmųjų, turintys vaiką, o dabar jau visi jų turi. Tad dabar antrą ratą pradedame (šypsosi). Tikiuosi, kad turėsim bent tris vaikus. Tik mes visada žengiame po vieną žingsnį. Po dviejų bus galima pasakyti, ar susitvarkėme, ar pakankamai padėjau Katerynai, ar ji pasiryžusi trečiam.
Tai kiek padedate žmonai namų ruošoje, auginant vaiką – juk darbo diena kartais išties išsitęsia?
Kateryna: Aišku, kad Virgis padeda. Juk aš irgi dirbu, anksčiau nei penktą šeštą namo negrįžtu. Kai kuriuos dalykus kartais reikia Virgiui priminti, bet jis vis tiek padeda.
Virginijus: Aš sakyčiau, kad Kateryna mūsų šeimoje yra projektų vadovė. Ji paskirsto užduotis, apgalvoja penkis žingsnius į priekį. Aš apie valstybę galvoju į priekį, o namie Kateryna tą daro.
Kateryna, koks Virginijus yra namie, koks jis tėtis?
Kateryna: Gal galiu pasakyti – geriausias? Tai standartiškai skamba, bet jis tikrai labai geras tėtis. Vincentas jį labai myli ir visada žiūri, ką tėtis veikia, nori būti kartu. Ir paskaityti jie mėgsta dviese, ypač prieš miegą.
Jūs pats, Virginijau, užaugote be tėčio. Tai turėjo įtakos jūsų požiūriui, koks turėtų būti geras tėtis?
Virginijus: Tas tėtis buvo iki dvylikos trylikos metų, vėliau augau be jo. Aišku, tai suformavo tam tikrus dalykus, požiūrį. Dabar man atrodo, kad svarbu nekartoti svetimų klaidų.
Kateryna, esate meilės imigrantė. Nesiilgite tėvynės – Ukrainos?
Kateryna: Mano namai jau čia. Kur šeima, ten ir yra namai. Be to, mano sesė gyvena Lietuvoje, dažnai į svečius atskrenda tėvai. O ir kultūros labai nesiskiria, tik Ukrainoje šilčiau, žiemą daugiau saulės (šypsosi).
Virginijus: Kateryna, bet ir mes stengiamės. Pažiūrėk, kokia ši vasara! (Juokiasi.) Manau, svarbiausia, kad sesuo čia gyvena, kad labai greitai išmokai lietuvių kalbą. Kateryna greitai suprato, kad su lietuviais šitas bajeris – susitikus visą laiką kalbėtis angliškai – nepaeis. Tad per pusmetį ji išmoko kalbą.
Papasakokite, kokia judviejų istorija, kaip susipažinote?
Virginijus: Susipažinome Mastrichte per magistro studijas. Rugsėjo 1-ąją po studentų prisistatymo visi ėjome oficialios vakarienės. Lijo labai stiprus lietus ir Kateryna pakvietė mane po savo skėčiu. Taip ji mane nusižiūrėjo – bent aš taip manau (nusijuokia).
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Virginijus: Mūsų kursas buvo tarptautinis – bene po du studentus iš visų Europos valstybių. Visi susiskirstėme regionais, mūsų branduolys susiformavo iš lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, gruzinų... Labai daug laiko praleisdavome kartu to net neplanuodami.
Kateryna: Kartais ir planuodami. Virgis užsukdavo ir kavos, ir pavalgyti, ir pasikalbėti apie gyvenimą, ir motoroleriu kartu pasivažinėti... Vienam juk neįdomu važinėtis (šypsosi).
Virginijus: Baigiantis mokslams gavau pasiūlymą išvykti į JAV, Kateryna svarstė vykti į Londoną. Aš paklausiau: „Kodėl gi mums neišvažiavus kartu?“ Kai stažuotė Amerikoje baigėsi, pasiūliau važiuoti į Lietuvą. Tai padariau piršdamasis – Kateryna eilinį kartą iš Niujorko atvažiavo savaitgaliui į Vašingtoną pas mane, pavakarieniavome ispaniškame restorane, paskui prie upės pasipiršau.
Kateryna: Natūraliai viskas įvyko. Gražiai ir ramiai.
Virginijus: Man visada patiko, kad Kateryna nebuvo ta moteris, kuri vos gimusi svajojo apie piršlybas su dvidešimties karatų deimantu ir vestuves, kurioms reikia imti tris paskolas. Natūralu, kad to ir negalėjo būti: aš – vos baigęs studijas, planuoju grįžti į Lietuvą... Pinigų nebuvo daug. Viską, ką pasiekėme, pasiekėme kartu.
Virginijau, pagudravote – pirmiausia pasipiršote, o paskui į Lietuvą pakvietėte?
Virginijus: Ne, tai buvo natūrali sąlyga. Buvome kalbėję, kad mano tikslas yra grįžti į Lietuvą. Iš tikrųjų aš grįžau į niekur: nebuvo taip, kad manęs čia laukė karjera, pareigos. Tiesiog grįžau į gimtinę. Bet Kateryna nė nebandė kvestionuoti, ko mes ten važiuojame, kokios mūsų galimybės ir panašiai. Ji visada gerbė mano meilę Lietuvai.
Čia jums puikiai sekasi – tapote jauniausiu ministru šalies istorijoje. Kiek sėkmę profesiniame gyvenime lemia šalia esanti tinkama moteris?
Virginijus: Jei nebūtų šeimos, niekada nebūčiau ėjęs šitų pareigų. Kateryna visada buvo tas žmogus, dėl kurio man norėdavosi labiau pasistengti. Vienas turbūt gali susitaikyti su mintimi, kad užteks to, kaip šiandien sekasi. Kartais gali užsimiršti, nekelti sau tokių aukštų reikalavimų, kokius keli norėdamas pasirūpinti savo šeima. Turėdamas šeimą tiesiog nori daugiau.
Politika – intrigų laukas. Ar pavyksta nuo jų atsiriboti bent jau namie?
Virginijus: Žinių mes beveik nežiūrime, vienas jas paskaitau, kad žinočiau, kas vyksta. Stengiuosi, kad Kateryna neapsikrautų tuo negatyvu, ypač dabar. Darbo nenešu namo. Mes turim daug kitų temų, kuriomis galime pasikalbėti. Jeigu jau kalbu apie darbą, tai apie kokius nors įdomius projektus, bet ne apie politinę virtuvę. Tai yra neišvengiama mano darbo dalis, bet ji nebūtinai turi būti aptarinėjama namie.
Kateryna: Aš ir pati stengiuosi neklausinėti, nes žinau, kad žmogui reikia pailsėti. Nors namie išjungti strateginį mąstymą ir visiškai atsipalaiduoti.
Tai kaip atsipalaiduojate? Kokių pomėgių ar šeimos tradicijų turite?
Virginijus: Šeštadienį ir sekmadienį iki Vincento pietų miego stengiamės kur nors trise išeiti, praleisti kelias valandas lauke. Mėgstam ir mašina į gamtą nuvažiuoti, ir iki pajūrio nukeliauti, jei tik yra galimybė. Bet stengiamės tai daryti pavasarį ar rudenį, nes Basanavičiaus gatvės mums nereikia. Užtenka to, ką randame, – kopas ir jūrą.