Prieš keturis metus pirmojo sūnaus sulaukęs Simonas Storpirštis šypsosi – tėvystė iš pamatų sudrebino jo kasdienybę. Net ir kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, aktorius savo prigimties nenusikrato – neslepia, kad vienas sudėtingiausių vaidmenų, kurio jam tik teko imtis, yra būtent šis – tėvo. O ir jį atlikti jam tenka ne scenoje, bet realiame gyvenime. Anot Simono, tėčio rolė – dažnai nepatogi, reikalaujanti daug energijos, tačiau teikianti daugiausiai netikėtų pasitenkinimo akimirkų.
S.Storpirštis su portalu Žmonės.lt kalbėjosi dar artėjant Tėvo dienai. Aktorius pasakojo, kad, nors tėtis jis dar tik kelerius metus, šiai šventei jau spėjo susiformuoti tradicija, kurios jis stengiasi nelaužyti, – šią dieną nedirbti.
Portalui Žmonės.lt S.Storpirštis sutiko papasakoti apie tėvystės atneštus pokyčius, laisvalaikį su sūnumis Vincentu ir Emiliu bei atskleidė tėčio Arūno Storpirščio patarimą, kurį šiandien vertina labiausiai.
Simonai, pirmąjį birželio sekmadienį minime Tėvo dieną. Kokią šios šventės prasmę ir reikšmę įžvelgiate jūs?
Man gražu, jei tėvo dienų yra daugiau nei vieną kartą metuose. Birželio pirmąjį sekmadienį žadėjau prašyti, kad mane „nešiotų ant rankų“ ir garbintų (juokiasi).
Jūsų sūnūs dar maži. Ar jau spėjote sukurti kokių nors Tėvo dienos tradicijų?
Nedirbu. Tai svarbiausia tradicija, kurios tikiuosi niekada neišsižadėti.
Skaičiuojate jau ketverius savo, kaip tėčio, metus. Kaip pasikeitė suvokimas apie tėvystę per visą šį laiką? Galbūt sugriuvo kokios nors anksčiau turėtos iliuzijos?
Nereikia nei ketverių metų, kad viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Man tėvystė sustiprino instinktus, apie kuriuos nežinojau, ir apkarpė ego jausmą. Visiems rekomenduoju. Tai – dažnai nepatogus, bet daugiausiai netikėtų pasitenkinimo akimirkų teikiantis vaidmuo.
Kai kurie sako, kad vaikų gimimas padeda suprasti savo paties tėvus – kodėl kadaise jie elgėsi būtent taip. Ar ir jums, tapus tėvu, atėjo toks suvokimas?
Mano atveju šis teiginys teisingas. Neretai grįžtu į vaikystę, tik šį kartą viską jau matau tėvų akimis. Juos teisinu arba lengvai smerkiu, bet tikrai geriau suprantu, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje elgėsi būtent taip.
O koks tėtis esate savo sūnums?
Griežtesnis negu norėčiau, bet teisingas ir mylintis nesuvokiamai.
Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės, auklėdamas savo sūnus?
Kalbėtis kalbėtis ir kai atrodo, kad tavęs nesupranta, rasti kantrybės kalbėtis dar daugiau...
O ar su savo sūnumis jau atradote kokių nors veiklų, kurios yra tik jūsų trijų?
Maudyti vaikus, sekti pasakas, sodinti daržoves, rinkti sliekus kieme ir gaminti pusryčius. Ne iš sliekų – šiaip pusryčius (šypsosi).
Veiklūs tėvai neretai jaučia kaltę, kad su vaiku nepabuvo ilgiau, kad nepaskaitė pasakos... Ar jus kartais graužia tas kaltės kirminas?
Tai jau ne kirminas, o vidutinio amžiaus gyvatė. Gimus vaikams dažnai reikia sau priminti, kodėl reikia dirbti, o ne būti su jais.
O koks pats buvote vaikas?
Išdykęs ir nepriklausomas. Niekas manęs per daug „neaugino“, leido labai daug.
Kokį patarimą, gautą iš savo tėvo Arūno Storpirščio, vertinate labiausiai?
Pasilaikyti patarimus sau.
