Sūnui Joriui sulaukus vos dviejų savaičių buvo nustatyta sunki liga (retinoblastoma, akių tinklainės vėžys abiejose akyse, red. past.), kuri Agnę Charžauskę pakeitė taip, jog kai kurie draugai sako jos neatpažįstantys: anksčiau ji drąsiai ir liberaliai žiūrėjo į gyvenimą, pripažįsta buvusi egoistė. Šiandien jauna mama vertina kiekvieną gyvenimo dieną ir pasakoja, kad tos bėdos, kurios neva anksčiau temdė motinystės džiaugsmus, šiandien atrodo bereikšmės.
„Aš nebuvau geras žmogus, aš juo tapau. Aš iš dalies žinau, kodėl tokia pamoka buvo atsiųsta būtent man. Man jos tikrai reikėjo. Ačiū, kad ji tik tokia, nes galėjo būti ir dar blogiau. Dabar aš mokausi gyventi „čia ir dabar“, vertinu ką turiu šalia, esu kantresnė šeimoje, aukoju vaikams, atsirado labai didelė empatija ir rūpestis kitais. Anksčiau galvodavau, kad tokios bėdos nutinka tik asocialiose šeimose, nes jie geria, rūko, smurtauja, o vaikai planuojami tik dėl pašalpų naudos. Bet realybė yra visai kitokia.“
Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jei viską kaupčiau savyje, turbūt išprotėčiau...
Itin veikliai moteriai, pripratusiai nuolat judėti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime su pirmuoju sūnumi, gana sunku buvo sustoti ir didžiąją dalį dienų praleisti namuose, kadangi antrojo sūnaus kraujo rodikliai po chemoterapijų būna nukritę. Tai, pasak pašnekovės, vienas geresnių būdų pamiršti slegiančias problemas – judėti, gyventi, bendrauti.
„Susilaukus pirmojo sūnaus, pradėjau studijuoti psichoterapiją. Man labai patiko gilintis į vaikų auginimo subtilybes ir vėliau nutinko ši nelaimė, apie kurią pradėjau rašyti savo tinklaraštyje „Du peliukai“. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jei viską kaupčiau savyje, turbūt išprotėčiau... Rašydama sulaukiu labai daug palaikančių žinučių net iš nepažįstamų žmonių, kurios skatina judėti pirmyn, yra be jokio gailesčio ir tikrai labai įkvepiančios ir reikalingos.
Mūsų atvejis – ypač retas, nes nutiko itin ankstyvame amžiuje, o gydymo procesas ilgalaikis, šiandien nežinome, kiek jis truks. Neužtenka dviejų chemoterapijų, vieno kraujo perpylimo ir dešimt vizitų į ligoninę. Viskas kur kas sudėtingiau, todėl man reikia su kažkuo pasidalinti visais tais išgyvenimais.“
Kartą į mėnesį Agnė su vyru vyksta į Šveicariją, kurioje gydomas jų sūnus. Mažyliui jau buvo atliki trys chemoterapijos kursai, vieno kaina siekia 7000 eur. Moteris atvira, gydymas be proto brangus ir nežinia, kaip viskas būtų, jei ligonių kasos jo nekompensuotų. Lietuvoje tai vienetinis atvejis, todėl medikai kurį laiką negalėjo nustatyti diagnozės, kreipėsi pagalbos į užsienio kolegas.
Agnė džiaugiasi, jog šalia jos visada yra vyras, kuris ne tik ją palaiko, bet ir geba puikiai strateguoti įvairiose situacijose, neleidžia tik verkti ir liūdėti, pamiršti apie svajones. Jis ir pastebėjo, jog su sūnaus akimis ne viskas gerai.
Visą pasakojimą skaitykite fotografijų ir istorijų leidinyje „Įkvepiančiai motinystei“.
